Visais laikais sodininkams kėlė ir tebekelia rūpesčių vaisių puviniai, kurie sugadina nemažą derliaus dalį. Puvinių plitimą dažniausiai lemia oro sąlygos vaisių formavimosi bei augimo metu, veislės jautrumas ligoms, naudojami augalų apsaugos produktai, kuriuos būtina laiku ir tinkamai paskleisti.

Lietuvoje nuo vaisių puvinių yra registruotos šios veikliosios medžiagos: ciprodinilas, ditianonas, trifloksistrobinas, krezoksim-metilas. Augalų apsaugos produktai nuo puvinių naudotini prieš pat vaismedžių žydėjimą ir tuoj po jo, nes šiuo laikotarpiu formuojasi vaisių užuomazgos, ir daugelis vaisių puvinių sukėlėjų į jas patenka per žiedų organus. Vėliau, esant palankioms sąlygoms ligų sukėlėjams plisti, vaisiai suserga vegetacijos metu arba puvinių požymiai pasirodo tik sandėlyje - tai priklauso nuo sukėlėjo biologijos.

Rugpjūčio mėnesį žieminių veislių obelis būtina purkšti fungicidais nuo vaisių puvinių, kurie tarpsta ant vaisių odelės. Likus dviem trims savaitėms iki derliaus nuėmimo purškiamos obelys, kurių vaisiai bus ilgai laikomi ir realizuojami tik pavasarį. Dėl netinkamų laikymo sąlygų vaisius dažnai pažeidžia įvairūs fiziologiniai sutrikimai, kurie sugadina vaisių prekinę išvaizdą arba padaro visai netinkamus realizuoti. Tokie vaisiai tampa puikia terpe grybiniams puviniams rastis.

Dažniausi grybinės kilmės vaisių puviniai

Rudasis vaisių puvinys (Monilinia fructigena)

Sode vaisiai užsikrečia per rauplių, vabzdžių, paukščių ar mechaniškai sužalotas vietas. Nutrūkus vaisiaus koteliui, taip pat lieka žaizda. Pro ją patenka infekcija ir po 2-6 dienų ant vaisiaus atsiranda ruda, apskrita, kiek įdubusi puvinio dėmelė. Dar po 5-7 dienų vaisiaus paviršiuje susiformuoja koncentriškais ratais išsidėsčiusios arba pakrikos gelsvai rusvos, lyg miltuotos karputės. Sandėlyje supuvusių vaisių odelė pajuoduoja, pasidaro standi ir blizgi, grybų sporų nesusidaro, tad kitų vaisių nepažeidžia.

Monilija daugiausia pažeidžia vaisius laikymo pradžioje. Šiltesnėje patalpoje apkrėsti vaisiai greitai pūna. Žema temperatūra ligos vystymąsi sulėtina, todėl sandėliuojamus vaisius reikia laiku atvėsinti. Purškimai fungicidais vasaros pabaigoje ir prieš derliaus nuėmimą sumažina rudojo puvinio plitimą, be to, mechaninių, kenkėjų, rauplių pažeidimų prevencija taip pat sėkmingai užkerta kelią puviniui plisti. Rudojo vaisių puvinio pradinė infekcija paprastai sutampa su jaunų ūglių ir žiedinių pumpurų skleidimusi, sukėlėjo dauginimąsi skatina didelė santykinė drėgmė, lietus, rūkas. Pirmiausia konidijos susidaro ant mumifikuotų vaisių, kai temperatūra didesnė negu 5 °C, o esant 20 °C oro temperatūrai, reikia apie 12 valandų drėgmės laikotarpio, kad ant mumifikuoto vaisiaus po 36-48 valandų susiformuotų konidijų masė, galinti užkrėsti besiformuojančius vaisius per vaismedžio žiedų organus. Temperatūros ir drėgmės santykio kitimas turi įtakos rudojo puvinio plitimo intensyvumui.

Pelėjūninis puvinys (Penicillium expansum)

Ant vaisių atsiranda šviesiai rudų, vandeningų, suminkštėjusių, griežtai ribotų dėmių. Jaučiasi pelėsio kvapas, kuris persiduoda ir sveikam vaisiui. Šiuo puviniu greitai apsikrečia šalia esantys sveiki vaisiai. Grybas labiausiai puola mechaniškai sužeistus, įspaustus, per vėlai nuskintus vaisius. Daug nuostolių padaro pirmoje laikymo pusėje. Jeigu vaisiai sandėliuose laiku atšaldomi, nuostolių būna mažiau.

Kekerinis puvinys (Botrytis cinerea)

Panašus į rudąjį, ypač pradžioje. Gali persimesti ir į sveikus vaisius. Vaisiaus minkštimas pasidaro šviesiai rudas, kiek salstelėjęs. Vėliau vaisiai suminkštėja, odelė susiraukšlėja, kartais pratrūksta, pro plyšelius ima sunktis skysčio lašeliai.

Pūdo visų veislių, įvairioje taroje bei temperatūroje laikomus vaisius. Į sandėlius dažniausiai patenka iš sodo, bet gali išsilaikyti ir nedezinfekuotoje patalpoje bei taroje. Sode užsikrečia per obuolio taurelę, puvinio dėmelė sode nesiplečia, pradeda didėti tik sandėlyje. Obuoliai labiau serga, kai per obelų žydėjimą ir kurį laiką po žydėjimo dažnai ir gausiai lyja.

Kartusis puvinys (Gloeosporium fructigenum)

Dažniau aptinkamas sandėliuose negu soduose. Ant vaisių dažniausiai iš karto atsiranda kelios rudos nedidelės, kiek įdubusios karčiojo puvinio dėmelės su juodais, dažniausiai ratu išsidėsčiusiais spuogeliais. Dėmių kraštai ryškūs, viduryje kartais būna šviesesni koncentriški ratai. Dėmelės labai nepadidėja, tuo jos skiriasi nuo baltojo puvinio. Išsiveržus konidijoms, spuogeliai pasidaro rausvi, tarsi miltuoti. Pažeisti vaisiai būna kartūs, vysta, raukšlėjasi, lieka tamprūs. Sandėlyje puvinys plinta nuo vieno vaisiaus ant kitų.

Kartusis puvinys dažniausiai vaisius pažeidžia laikymo pabaigoje, nes labiau plinta ant prinokusių, šiltai laikomų vaisių. Jeigu vasara lietinga ir šilta, obuoliai gali užsikrėsti sode dar prieš skynimą. Soduose grybas peržiemoja ant žievės arba mumifikuotuose vaisiuose.

Baltasis puvinys (Gloeosporium album; Pezicula alba)

Prie vaisiaus taurelės susiformuoja nedidelės apskritos puvinio dėmelės, kurios greitai didėja, susilieja. Įpuvusioje dėmėje iš pradžių iškyla balzgani kauburėliai - grybo acervuliai, išsidėstę dėmėje koncentriškais ratais. Atsiradus konidijoms, jie įgauna baltų, dulkėtų karpučių pavidalą. Puvinio vietoje vaisiaus minkštimas nemaloniai saldokas, nekartus. Vaisiai baltuoju puviniu gali užsikrėsti dar sode nuo sergančių šakučių, bet jis vystosi tik tada, kai vaisiai visai prinoksta - sandėliuose. Grybas vystosi žemoje temperatūroje, labai dažnas šaldytuvuose laikomuose vaisiuose, bet daugiausia žalos padaro laikymo pabaigoje. Šio puvinio plitimą sulėtina didesnis anglies dioksido kiekis laikymo kamerose.

Specifiniai puviniai

Neofabraea spp. arba „Buliaus akis"

Šis puvinys labai panašus į aprašytuosius kartųjį ir baltąjį. Kai kurie mokslininkai netgi juos sutapatina, tačiau patogenų plitimo keliai ir sąlygos yra skirtingos. „Buliaus akis" plinta soduose, kuriuose obelys serga žievės nekrozėmis, antraknoze. Puvinio dėmės šiek tiek įdubusios, rudos, šviesesnės centre, primena buliaus akis.

Puvinys gali prasidėti nuo vaisiaus kotelio,  nuo taurelės. Plitimą skatina vaismedžių laistymas, garuojantis šaltis, lietingas periodas prieš pat derliaus skynimą. Puvinys pasireiškia tik laikymo metu. Jautriausios Golden Delicious ir Gala obelų veislės. „Buliaus akį" sunku kontroliuoti. Fungicidų naudojimas rudenį, vaismedžių lapams krintant, gali užkirsti kelią ligos atsiradimui per lapų randus ir gydyti paprastąjį obelų vėžį bei žievės nekrozes, kurios yra pagrindas puvinio sukėlėjui tarpti.

Juodasis vaisių puvinys (Alternaria spp.)

Tipiški Alternaria puvinio požymiai yra daugiau ar mažiau apvalios, nuo rudos iki juodos spalvos dėmės, dažnai prasidedančios ant įvairių vaisiaus odelės įtrūkimų ar kitų susilpnėjusių audinių. Dėmės paprastai išsidėsto aplink taurelę, vaisiaus kotelį arba žaizdeles, kurios atsiranda vaisių skynimo metu.

Fiziologiniai vaisių sutrikimai laikymo metu

Netinkamos laikymo sąlygos, per anksti ar per vėlai nuskinti vaisiai, per didelė drėgmė derliaus nuėmimo metu, ne iš karto atvėsinami vaisiai įvežus juos į saugyklas ar kontroliuojamos atmosferos kameras - visos šios, rodos, nekaltos priežastys laikymo metu gali sukelti daugybę fiziologinių vaisių sutrikimų, kurie dažniausiai pasireiškia įvairių nudegimų, vaisiaus minkštimo, skonio, spalvos pakitimais. Bet koks fiziologinis sutrikimas neretai tampa puikia terpe grybiniams puviniams rastis.

Vaisiaus paviršinės odelės nudegimas dažniausiai pasireiškia ant žalių vaisių odelės kaip rudos spalvos dėmės. Priklausomai nuo pažeidimo intensyvumo, jos būna atskiros arba susiliejančios. Minkštimas po jomis taip pat būna parudęs. Ant raudonų vaisių dažniausiai pasireiškia nežymiu spalvos pakitimu, parudavimu arba matomos tik po odele ant minkštimo. Labai dažnai kartu su nudegimu pasireiškia ir vaisiaus lenticelių parudavimas. Šiuos fiziologinius sutrikimus lemia lakiųjų organinių junginių pakitimai dėl šaltų sąlygų laikymo metu. Jei derliaus skynimo metu būna kelių valandų laikotarpis, kai temperatūra nepakyla aukščiau 10 °C, vaisiai tuomet tarsi užsigrūdina, ir tokiais atvejais mažiau pasireiškia paviršinės odelės nudegimas.

Labai dažni ir kiti fiziologiniai sutrikimai: deguonies ir anglies dvideginio santykinio nestabilumas, šių laikymo elementų perteklius ar trūkumas sukelia įvairius vaisių odelės nudegimus kontroliuojamos atmosferos kamerose. Laikymo metu per žemoje temperatūroje jautresnių veislių obuolių minkštimas keičia spalvą, dažniausiai paruduoja, patamsėja arba tampa stikliškas.

Nudegimams atsirasti įtakos turi veislės jautrumas, vegetacijos periodo sąlygos, auginimo agrotechnika, laikymo sąlygos, vaisių sunokimas skynimo metu, pertręšimas azoto trąšomis, per menkas kalcio įsisavinimas, šiltas oras derliaus skynimo metu, neatvėsinti vaisiai laikymo metu, vėdinimo sutrikimai, kontroliuojamos atmosferos sąlygomis laikomi vaisiai, kai per mažas ar per didelis deguonies kiekis kamerose.

A. Valiuškaitė

Mano ūkis, 2012/02