Karvės su pašarais turi gauti užtektinai sausųjų medžiagų, kuriose netrūktų energijos, baltymų, vitaminų ir mineralinių medžiagų. Nors mineralinės medžiagos ir neturi energinės vertės, bet jos yra labai svarbios gyvulio organizmui, nes dalyvauja visuose gyvybiškai svarbiuose procesuose.

Mineralinės medžiagos (mineralai) yra neorganiniai elementai, dažniausiai randami neorganinių druskų arba organinių junginių pavidalu. Šios medžiagos yra būtinos gyvūnų organizmui. Priklausomai nuo mineralų kiekio organizme ir poreikio, jie skirstomi į makroelementus ir mikroelementus. Nustatyta, kad organizme makroelementų yra vidutiniškai nuo 0,4 iki 20 g/kg kūno masės, o mikroelementų - mažiau kaip 100 mg/kg. Makroelementų poreikis svyruoja nuo 1 iki 40 g vienam kg raciono sausosios medžiagos, o mikroelementų - atitinkamai nuo 0,1 iki 50 mg/kg.

Jei racione yra per didelė arba per maža mineralų koncentracija, pasireiškia trūkumo arba pertekliaus požymiai. Kai kurių mineralų (dažniausiai mikroelementų) fiziologinė ir toksinė dozės skiriasi nedaug. Pasitaiko apsinuodijimo atvejų, kai racione yra per didelė seleno, molibdeno, vario koncentracija. Labai toksiški mineralai yra švinas, kadmis, gyvsidabris. Ilgalaikis mineralų trūkumas sukelia specifinius organizmo sutrikimus (pvz., dėl jodo trūkumo padidėja skydliaukė). Nedidelis jų trūkumas specifinių simptomų nesukelia, o pasireiškia bendru negalavimu: sumažėja apetitas, sulėtėja prieauglio augimo tempai, šiek tiek sumažėja primilžis.

Tokie nespecifiniai sutrikimai dažnai nepastebimi, nes sunkiai diagnozuojami, bet dėl jų patiriama daug nuostolių - sumažėja produktyvumas, pablogėja pieno sudėties ir kokybės rodikliai, karvės serga slaptuoju mastitu, sutrinka reprodukcija. Svarbu yra ne tik reikiamas mineralų kiekis racione, bet ir jų pasisavinimas.

Kiek mineralinių medžiagų organizmas pasisavins, priklauso nuo įvairių veiksnių: gyvulio lyties, amžiaus, sveikatos, maisto medžiagų balanso racione, elemento cheminės formos (pvz., gerai pasisavinama dvivalentė geležis, o trivalentė pasisavinama blogai), kitų elementų kiekio ir santykio (didelė sieros ir cinko koncentracija sumažina vario pasisavinimą), pašarų ruošimo technologijos, mineralus surišančių komponentų racione. Be to, karvių racionuose turi būti šarminė mineralinių medžiagų reakcija, t. y. šarminių elementų turi būti daugiau negu rūgštinių.

Šarminiai elementai yra kalcis, natris, kalis ir magnis, rūgštiniai - fosforas, chloras, siera. Geriausias šarminių ir rūgštinių elementų santykis karvių racione yra 0,9:0,6. Kai šių elementų santykis netinkamas, išsivysto acidozė arba alkalozė. Dėl rūgštinių elementų pertekliaus racione sumažėja rezervinis kraujo šarmingumas.

Makroelementai

Svarbiausi makroelementai karvėms yra kalcis, fosforas, natris ir magnis. Joms reikia ir kalio, chloro, sieros.

Kalcis (Ca). Šis elementas koncentruojasi kauliniame ir dantų audinyje (99 proc.). Likusi jo dalis (1 proc.) dalyvauja sudėtingose organizmo funkcijose. Kalcis reikalingas pieno sintezei, pulso dažniui reguliuoti (kalcis skatina susitraukti širdies raumenį, tankina pulsą), kraujui krešėti.

Kalcio trūkumas laktacijos pradžioje gali sukelti pogimdyminę parezę. Nuo jo koncentracijos priklauso raumenų ir nervų jaudrumas (audinio reagavimas į dirginimą). Sumažėjus kraujyje Ca koncentracijai, raumenų ir nervų jaudrumas padidėja.

Kalcio pasisavinimas dvylikapirštėje žarnoje priklauso nuo žaliavos šaltinio, vitamino D kiekio, riebalų koncentracijos racione, kitų mineralų pertekliaus (fosforo, geležies, aliuminio, mangano). Organizmas pasisavina nuo 30 iki 56 proc. kalcio. Kalcio apykaitą reguliuoja prieskydinių liaukų, skydliaukės hormonas ir vitaminas D. Sutrikus prieskydinių liaukų veiklai, kalcio koncentracija kraujyje sumažėja, dėl to padidėja raumenų ir nervų dirglumas, gali atsirasti traukuliai. Trūkstant kalcio, jauni gyvuliai suserga rachitu, o suaugę - osteomaliacija, osteoporoze, osteochondroze.

Karvių racionuose turi būti pakankamai pasisavinamo kalcio. Karvėms reikia apie 5 g kalcio 100-tui kg svorio. Daugiau kalcio reikia veršingoms ir produktyvioms karvėms. Kai karvių raciono sausosiose medžiagose riebalai sudaro apie 8 proc. ir gyvuliai jo gauna papildomai, kalcis jų racione turi sudaryti 0,9-1,0 proc. raciono sausųjų medžiagų. Kalcio yra daugiau ankštinėse negu varpinėse kultūrose. Karves gausiai šeriant ankštinių šienainiu ar silosu, jos gali gauti per daug kalcio. O kai racione per daug žalių baltymų arba žalių riebalų, mažiau pasisavinama kalcio,  natrio ir magnio. Tokiais atvejais reikia padidinti minėtų mineralų kiekį racione.

Fosforas (P). Apie 80 proc. fosforo randama kauliniame ir dantų audinyje. Jo yra visose organizmo ląstelės (jis yra DNR sudėtinė dalis). Fosforas gerina apetitą, dalyvauja įvairiose organizmo reakcijose bei procesuose: energijos, baltymų, riebalų, angliavandenių ir vitaminų apykaitoje; šarmų ir rūgščių pusiausvyros reguliavimo palaikymo procese. Taip pat jis reikalingas medžiagų rezorbcijos, kaulų augimo, pieno sintezės, reprodukcijos procesuose.

Dėl plataus funkcijų spektro fosforo trūkumas nepasireiškia specifiniais simptomais. Fosforas turi tamprų ryšį su kalciu. Todėl jo trūkumo požymiai panašūs į kalcio deficito požymius. Be to, fosforą veikia geležis, magnis ir vitaminas D.

Nespecifiniai fosforo trūkumo požymiai:

• sumažėjęs apetitas;
• susilpnėjęs imunitetas;
• sumažėję primilžiai;
• susilpnėjusios reprodukcinės sistemos funkcijos (nerujoja, silpna ruja, neapsivaisina ir kt.).

Karvei reikia apie 3 g per parą 100-tui kg svorio fosforo. Karvių racionuose fosforo trūkumas nustatomas dažniau negu kitų mineralų.

Kalcio ir fosforo sąveika organizme. Organizmo kauluose kalcio ir fosforo santykis yra apie 2,2:1. Esant fiziologiniam poreikiui, organizmas kalcį ir fosforą gali pasisavinti iš kaulų, tačiau fosforas pasisavinamas sunkiau negu kalcis. Karvių racione rekomenduojamas kalcio ir fosforo santykis yra 1,5:1. Priklausomai nuo jų fiziologinės būklės (veršingumo, sveikatos, produktyvumo), kalcio ir fosforo santykis gali būti kitoks (pvz., 2:1). Kai šis santykis yra 1:1 arba 2,5:1, padidėja pogimdyminės parezės rizika. Kalcio ir fosforo santykį racione sureguliuoti nėra paprasta, nes:

● kalcio ir fosforo pasisavinimas iš pašarų yra skirtingas (Ca pasisavinama mažiau kaip 50 proc., o fosforo - daugiau kaip 55 proc.);

● fosforo apykaita vyksta pakartotinai, nes jis su seilėmis vėl patenka į virškinimo traktą.

Netinkamą kalcio ir fosforo santykį padeda sureguliuoti didesnis vitamino D kiekis.

Magnis (Mg). Apie 50 proc. magnio koncentruojasi kauluose. Kita pusė šio mineralo įeina į raumenų ir fermentų sudėtį. Magnis aktyvuoja baltymų biosintezę, stiprina imuninę sistemą, didina didžiojo prieskrandžio fermentinį aktyvumą. Jis reikalingas raumenims susitraukti.

Šio elemento trūkumas sukelia ganyklinę tetaniją (parezę, žolinę karštinę). Liga dažniausiai pasireiškia ganiavos pradžioje, nes jaunoje žolėje daug žalių baltymų ir kalio. Didžiajame prieskrandyje skaidant žaliuosius baltymus susidaro daug amoniako, kuris su kalio pertekliumi trikdo magnio pasisavinimą. Kai racione kalio koncentracija labai padidėja, o magnio kiekis lieka tas pats, karvės ir tvartiniu laikotarpiu gali susirgti minėta tetanija. Žoliniuose pašaruose ir grūduose magnio nėra daug. Gausus tręšimas azoto ir kalio trąšomis neigiamai veikia magnio pasisavinimą iš žolinių pašarų, todėl ganyklinės parezės profilaktikai reikia naudoti komercinius magnio papildus.

Natris ir chloras (NaCl). Šių elementų augaluose yra mažai, todėl karvės nuolat turi gauti druskos su pašarais ir laižalais. Druska organizme dalyvauja įvairiuose medžiagų apykaitos procesuose:

*  palaiko vandens balansą;

*  reguliuoja osmosinį slėgį (druskų koncentracija abiejose ląstelės membranų pusėse);

*  palaiko elektrolitų pusiausvyrą;

*  dalyvauja gliukozės pasisavinimo procese;

*  dalyvauja pernešant aminorūgštis;

*  reguliuoja nervinius impulsus;

*  chloras yra druskos rūgšties sudėtinė dalis, dalyvaujanti kasos ir žarnų sulčių sekrecijoje.

Druskos trūkumas sukelia įvairius simptomus. Galvijai suserga laižlige, praranda apetitą, kailis tampa šiurkštus, plaukai neblizga, gyvuliai atrodo apleisti, ligoti, akys apsiblaususios be blizgesio, sumažėja primilžiai ir priesvoriai. Gyvuliams sutrinka pulsas (aritmija), koordinacija, pasireiškia bendras silpnumas, drebulys. Šie simptomai pasireiškia, kai karvėms ir kitiems galvijams ilgą laiką trūksta druskos. Jos priedai greitai pašalina minėtus simptomus. Druskos perteklius pasitaiko retai. Tik laižlige sergantiems gyvuliams druską reikia normuoti, kol jos koncentracija organizme pasieks normą. Druskos kiekis taip pat ribojamas, jei prieš ir po apsiveršiavimo tešmuo būna labai sutinęs.

Kalis (K). Mineralas atlieka svarbias funkcijas organizme. Jis yra sudėtinė daugelio fermentų dalis, daro įtaką širdies, skeleto ir kitų raumenų aktyvumui. Palaiko vandens ir rūgščių balansą ir reguliuoja osmosinį slėgį ląstelės viduje ir išorėje. Susijęs su natriu ir magniu. Karvėms kalio trūksta retai.

Kai racione trūksta kalio, sumažėja apetitas, sulėtėja jaunų gyvulių augimas, gyvulių oda praranda elastingumą, neblizga plaukai. Kalio perteklius trikdo magnio pasisavinimą ir gali sukelti ganyklinę tetaniją. Kalio trūksta, kai gyvuliai gausiai šeriami koncentratais ir kai dėl aukštos temperatūros smarkiai prakaituoja.

Siera (S). Siera yra baltymų ir kitų junginių komponentas. Ji yra sieros turinčių aminorūgščių, vitaminų B₁ ir B_h (biotino) sudėtinė dalis. Siera susijusi su azotu. Daug azoto turinčiuose pašaruose yra daug ir sieros. Nustatyta, kad normalus sieros ir azoto santykis racione yra 1:10. Pašaruose sieros trūksta retai, bet gali pasitaikyti tokiu atveju, jei didžiąją žalių baltymų dalį sudaro nebaltyminis azotas.

Atrajotojams sieros šaltiniu gali būti ir neorganiniai junginiai (natrio sulfatas, magnio sulfatas ir kt.). Sieros perteklius daro neigiamą įtaką seleno ir vario pasisavinimui bei jų metabolizmui. Galvijai gali apsinuodyti, kai sieros koncentracija didesnė negu 0,4 proc. raciono sausųjų medžiagų. Apsinuodiję gyvuliai viduriuoja, dėl regėjimo sutrikimo nuolat guli, pasireiškia raumenų spazmai. Reikia žinoti, kad galvijai sieros gali gauti papildomai su vandeniu, nes vandenyje jos koncentracija gali būti didelė. Vanduo gyvuliams girdyti turi būti ištirtas ir atitikti geriamojo vandens kokybės reikalavimus.

Mikroelementai

Mikroelementus karvės turi gauti su pašarais. Tyrimų duomenimis, nepakeičiami yra 22 mikroelementai. Reikšmingiausi iš jų - geležis, varis, kobaltas, jodas, manganas, cinkas, molibdenas ir selenas. Mikroelementai organizmui labai svarbūs. Jie yra biologiškai aktyvių medžiagų (hormonų, fermentų, vitaminų) sudėtinė dalis, dalyvauja organizmo biocheminėse reakcijose kaip katalizatoriai.

Kobaltas (Co). Kobalto randama gyvūnų kepenyse, raumenyse, kasoje, inkstuose ir kraujyje. Jis skatina pieno sekreciją, galvijų prieauglio augimą ir vystymąsi. Kobaltas reikalingas didžiojo prieskrandžio mikrofloros veiklai. Dalyvauja eritrocitų sintezėje, yra vitamino B₁₂ komponentas. Trūkstant kobalto, sutrinka vitamino B₁₂ sintezė. Mineralo trūkumui labai jautrus yra galvijų prieauglis. Co poreikis karvėms yra labai mažas (0,1 dalis milijonui dalių pašaro sausųjų medžiagų). Nepaisant to, kai trūksta Co, stebimi šie negalavimai:

*  mažėja gyvulių svoris;

*  sulėtėja augimo tempai;

*  plaukų danga tampa šiurkšti;

*  sutrinka judesiai;

*  pasireiškia anemija (mažakraujystė);

*  oda tampa blyški;

*  akys lyg „aptrauktos" plėvele.

Kobalto kiekis pašaruose priklauso nuo jo koncentracijos dirvožemyje. Daugelyje geografinių zonų dirvožemiuose kobalto trūksta. Jo kiekį organizme galima nustatyti tiriant vitamino B₁₂  kiekį kraujyje ir kepenyse. Karvės kobaltu gali ir apsinuodyti, kai mineralo perteklius normą viršija apie 100 kartų. Co trūkumo profilaktikai naudojami papildai (tabletės su geležies priedu ir kt.).

Varis (Cu). Šis mineralas kaupiasi gyvulių kepenyse, blužnyje, raumenyse, skelete, odoje, kraujyje ir kituose audiniuose. Varis dalyvauja energijos apykaitos, kaulų formavimosi, reprodukcijos procesuose. Jis reikalingas nervų sistemos veiklai. Varis aktyvuoja kai kurių fermentų veiklą. Nustatyta vario sąveika su kitais mineralais: cinku, siera, molibdenu, geležimi ir švinu. Jis kartu su geležimi būtinas hemoglobino sintezei. Gyvuliams vario trūksta gana dažnai. Mineralo trūkumą gali sukelti didelė molibdeno ir sieros koncentracija racione, nes minėti mikroelementai su variu sudaro netirpius junginius, kurių organizmas nepasisavina. Vario trūkumas sukelia šiuos neigiamus reiškinius:

*  mažėja primilžis;

*  sulėtėja augimo tempai;

*  gyvuliai viduriuoja (sunkia forma);

*  krenta svoris;

*  oda praranda elastingumą, tampa grubi;

*  neryškios, užsitęsusios rujos, karvės nerujoja;

*  užsilaiko nuovalos;

*  išsivysto širdies nepakankamumas;

*  staigi mirtis (kritimas).

Specifiniai vario trūkumo simptomai:

*  patinusi galūnių apatinė dalis;

*  sustingę galūnių sąnariai (karvė bėga kaip arklys);

*  plaukai praranda pigmentaciją (pražyla), ypač aplink akis (karvė atrodo lyg su akiniais);

*  veršeliai gimsta su rachito požymiais.

Apsinuodijimai variu pasitaiko retai. Kai šio mineralo racione daug, jo daug susikaupia kepenyse. Dėl streso ar kitų veiksnių, galimas staigus vario išskyrimas iš kepenų į kraują. Tada pradeda irti eritrocitai, pagelsta gleivinės, nes išskiriama daug tulžies (kaip sergant hepatitu). Dėl minėtų pokyčių gyvuliai dažnai krenta.

Vario pasisavinimą labai mažina molibdeno ir sieros perteklius. Kai racione daug molibdeno ir sulfatų, vario poreikis padidėja apie du kartus.

Jodas (J). Svarbus dėl to, kad įeina į skydliaukės hormonų sudėtį ir yra būtinas šių hormonų sintezei. Dėl jodo trūkumo padidėja skydliaukė. Kai užtrūkusių karvių racione nepakanka jodo, gimusių veršelių skydliaukė būna padidėjusi. Jodo trūksta gana dažnai. Apie 10 proc. šio mineralo išsiskiria su pienu. Jodo trūkumą galima nustatyti tiriant pieną. Jodo trūksta, kai 1 kg pieno jo randama mažiau kaip 20 mg. Jodo gali trūkti dėl kai kurių pašarų - kopūstų, rapsų, rapsų rupinių, turnepsų ir kitų daugialapių.

Jodo perteklius sukelia apsinuodijimą. Apsinuodijimo jodu požymiai:

ü  seilėtekis;

ü  ašarojimas;

ü  vandeningos išskyros iš šnervių (nosies);

ü  „užimta" trachėja;

ü  kosulys.

Geležis (Fe). Geležis dalyvauja kraujodaros ir ląstelių kvėpavimo mechanizme. Ji yra kraujo hemoglobino, raumenų mioglobino ir įvairių fermentų sudėtinė dalis. Geležiai pasisavinti reikalingas vitaminas C. Šis mikroelementas sąveikauja su kalciu, fosforu, variu ir kobaltu. Daug geležies randama kepenyse ir blužnyje. Piene geležies yra labai mažai.

Jos trūkstant, sutrinka eritrocitų gamyba. Karvėms geležies trūksta retai. Jos trūkumą gali sukelti ekstremalios sąlygos - ligos, parazitai, traumos. Geležies dažniausiai trūksta pienu mintantiems veršeliams, nes piene geležies yra mažai, o jos atsargų kepenyse pakanka tik 2-3 mėnesiams. Todėl veršelių racione turi būti užtektinai geležies.

Manganas (Mn). Mangano yra visuose organuose ir audiniuose, daugiausia - kauluose, kepenyse ir inkstuose. Jis įeina į fermentų sudėtį, dalyvauja baltymų, angliavandenių ir riebalų apykaitoje, reprodukcijos procese, reguliuoja kaulų augimą ir normalų jų formavimąsi. Karvėms mangano trūksta retai. Kai magnio trūksta veršeliams, jų užpakalinės galūnės būna „drambliškos". Šio mineralo poreikis gali padidėti, kai racione yra daug kalcio ir fosforo. Manganas sąveikauja su kalciu, fosforu ir geležimi.

Molibdenas (Mo). Šis mikroelementas yra ląstelių kvėpavimo fermentų sudėtinė dalis. Jos trūksta labai retai. Apsinuodijimų molibdenu pasitaiko rūgščių dirvų regionuose ir perdozavus pašarų priedų. Pagrindinis apsinuodijimo požymis - viduriavimas. Kiti požymiai panašūs kaip ir apsinuodijus variu.

Cinkas (Zn). Cinko yra visuose gyvulio audiniuose. Daug jo randama odoje (epidermio sluoksnyje). Mikroelementas dalyvauja vidaus sekrecijos liaukų, reprodukcijos ir virškinimo procesų veikloje. Jis sąveikauja su mineralais kalciu, fosforu, magniu, variu, geležimi ir švinu. Cinkas aktyvuoja daugiau kaip 30 fermentų veiklą. Dažniausiai jo trūksta jauniems gyvuliams. Trūkstant cinko, gyvuliams ilgai negyja žaizdos, iškrypsta nagos, jie suserga paraketoze, sutrinka lytinių liaukų funkcija ir spermos gamyba. Kai pašaruose trūksta cinko, jo deficitas pasireiškia po 3 savaičių. Subalansavus cinko kiekį racione, deficito požymiai išnyksta per 3-4 savaites.

Selenas (Se). Selenas pripažintas svarbiausiu gyvūnų mitybos elementu daugiau kaip prieš 40 metų. Tai stiprus antioksidantas. Selenas ir vitaminas C saugo ląsteles nuo žalingo laisvųjų radikalų poveikio. Mikroelementas dalyvauja daugelyje organizmo biocheminių reakcijų ir daro įtaką gyvybiškai svarbioms organizmo funkcijoms:

ü  stiprina organizmo imuninę sistemą;

ü  veikia kaip stiprus antioksidantas;

ü  mažina stresų poveikį;

ü  didina gyvulių vaisingumą;

ü  gerina mėsos kokybę ir pailgina jos saugojimo laiką;

ü  sumažina apsinuodijimo rūgščiais riebalais riziką;

ü  sumažina (iki 15 proc.) vitamino E poreikį;

ü  padidina gyvulių atsparumą mikotoksinams;

ü  sumažina metabolinį sindromą.

Selenas sėkmingai naudojamas baltraumeninės ligos ir raumenų distrofijos profilaktikai. Mineralas pasisavinamas dvylikapirštėje žarnoje. Iš žaliavų seleno pasisavinama tik apie 40 proc. Gyvuliams geriau tinka organinė (selenometioninas) nei neorganinė (selenitas, selenatas) seleno forma. Dvylikapirštėje žarnoje esantys mineralai (kalcis, kobaltas ir siera) seleno pasisavinimą gali sumažinti iki 50 proc. Normalus seleno kiekis karvių racione yra 0,1-0,3, didžiausias - 2 mg 1 kg sausųjų medžiagų. Didesnis (per 5 mg) mineralo kiekis sukelia apsinuodijimą. Apsinuodijimo selenu požymiai: apatija (nėra budrumo); šlubavimas, galūnių uždegimas; suskilinėjusios ir deformuotos nagos; iš uodegos iškritę plaukai. Sunkaus apsinuodijimo selenu požymiai: nuleista galva, nukarusios ausys; tankus ir silpnas pulsas; pasunkėjęs kvėpavimas; viduriavimas; letargija; kritimas dėl kvėpavimo organų paralyžiaus.

Seleno trūkumas dažniau pasitaiko rūgščių dirvų regionuose. Mineralų kiekiui balansuoti  karvių racione naudojami įvairūs papildai.

Makroelementų poreikis karvėms, g/d.

(H. Jeroch, J. Šeškevičienė, J. Kulpys)

SM - sausosios medžiagos

Mikroelementų poreikis karvėms

Ūkio sąlygomis balansuojant racionus karvėms, reikia žinoti, kad didelis žalių baltymų ir žalių riebalų kiekis didelio produktyvumo karvių racionuose daro negatyvų poveikį kalcio, natrio ir magnio pasisavinimui. Tokiais atvejais minėtų mineralų kiekį racione reikia didinti.

E. Paulauskas

Mano ūkis, 2012/02