Kaimo plėtros programose numatytos agrarinės aplinkosaugos priemonės - galimybė pagerinti aplinkos būklę jautriausiose teritorijose. Šalys ją išnaudoja skirtingais metodais, akcentuodamos skirtingus prioritetus. Tačiau akivaizdu, kad bręsta laikas pokyčiams, ir naujajame BŽŪP etape reikėtų šias priemones tobulinti, kad būtų pasiektas gilesnis poveikis aplinkai.

Neigiamas ūkininkavimo poveikis aplinkai ES šalyse mažinamas skirtingais metodais. Vokietijoje ir Italijoje daugiausia išleidžiama ekologinio ūkininkavimo skatinimui.  Nyderlanduose didžiausio dėmesio sulaukia biologinės įvairovės apsauga. Švedams šis uždavinys taip pat svarbus, tačiau dar daugiau dėmesio čia skiriama vandenų apsaugai. Suomiai neprilygstami dėl gausaus vandenų apsaugos priemonių „asortimento" ir ūkininkų uolumo - priemones įgyvendina apie 90 proc. ūkininkų. Aktyvūs ir švedų bei austrų ūkininkai - dalyvauja 70 proc. ūkių.

ES šalyse taikomos vieno arba dviejų lygių (priemonės „pradedantiems" ir „pažengusiems") agrarinės aplinkosaugos (AA) programos. Dviejų lygių programose dalyvauja Jungtinės Karalystės, Airijos, Suomijos ūkininkai. Vieno lygio programose dažniausiai taip pat numatytos skirtingos priemonės: bendrosios ir specializuotos, orientuotos į konkretaus regiono poreikius. Nyderlandų ir Danijos programose visos šalies ūkininkams bendrų priemonių beveik nenumatyta, išskyrus apsaugines vandens juostas Danijoje.

Lietuvos ūkininkai susiduria su kitu kraštutinumu - neturime regioninių priemonių. Lietuvoje bandoma įsteigti pirmąją specializuotą, į konkrečios rūšies apsaugą orientuotą priemonę. Tikimasi, kad parama pagal šią priemonę ūkininkai galės naudotis dar šiemet. Tai būtų puiki proga išbandyti, ar tokios specializuotos priemonės patrauklios mūsų ūkininkams ir svarstyti galimybę naujuoju BŽŪP periodu pasiūlyti daugiau tokių priemonių.

„Kuklus" biudžetas išleidžiamas makiažui

Pasaulio gamtos fondo agrarinės politikos ekspertas iš Vokietijos Matijas Maisneris (Matthias Meissner) įsitikinęs, kad BŽŪP galėtų būti efektyvus instrumentas Europos aplinkos būklei gerinti, tačiau jis naudojamas nepakankamai veiksmingai. „Agrarinės aplinkosaugos programos bendrame BŽŪP kontekste finansuojamos varganai: 20 proc. BŽŪP biudžeto skiriama pagal II ramstį, iš šios sumos - vos 25 proc. agrarinės aplinkosaugos programoms. Bet ir šios lėšos neišnaudojamos efektyviai. Daugeliu atveju atliekamas tik makiažas, užmaskuojamos esminės aplinkosaugos problemos. Kasmet Europos ūkininkams išdalinama apie 50 mlrd. EUR (172,5 mlrd. Lt) ir neįstengiama sustabdyti dirvos erozijos, biologinės įvairovės nykimo, tinkamai apsaugoti vandens išteklių," - kritikuoja M. Maisneris.

Pavyzdžio dairytis M. Maisneris pataria Austrijos pusėn. Individualiomis konsultacijomis grįsta AA priemonių sistema - kai į kiekvieną ūkį atvykęs ekspertas pagal individualią situaciją nustato esminius tikslus, parenka reikalingą programą ir sudaro veiklų planą keletui metų - perspektyviausia.

Vokietijoje kiekviena iš 16 federalinių žemių turi skirtingas AA programas. Skiriasi ne tik priemonės, bet ir finansiniai ištekliai, nes dalis lėšų gaunama iš vietinio biudžeto. Ypatingas dėmesys kreipiamas ekologiniam ūkininkavimui, daug lėšų skiriama kraštovaizdžio puoselėjimui, gamtinių vertybių apsaugai. Pavyzdžiui, Tiuringijoje priemonės įgyvendinamos daugiau nei pusėje visų 419 tūkst. ha dirbamų žemių. Dėl to per praėjusius metus sunaudota 2 000 t mažiau azoto trąšų; 100 tūkst. ha plote atsisakyta augalų apsaugos priemonių; 55 tūkst. ha plote imtasi priemonių biologinės įvairovės išsaugojimui.

M. Maisneris pastebi, kad reikėtų išvalyti regionines programas nuo priemonių, kurioms iššvaistoma daug lėšų, tačiau nauda aplinkai - abejotina. Pasaulio gamtos fondas ragina ateityje visas šalis giliau ir atidžiau peržvelgti priemones, labiau koncentruotis į tikrąjį poveikį aplinkai, o ne į poveikio simuliavimą.

Bręsta priemonių renovacija

Italijos ūkininkai skirtinguose regionuose taip pat gali rinktis iš skirtingo priemonių meniu. 2010 m. regioninėse KPP priemonėse, skirtose neigiamam ūkininkavimo poveikiui aplinkai mažinti, dalyvavo 66 tūkst. Italijos ūkininkų, priemonės įgyvendintos 1,65 mln. ha plote. Didžiausias dėmesys skiriamas ekologinio ūkininkavimo skatinimui - 26 tūkst. ekologinių ūkių 640 tūkst. ha plote (2010 m.). Kraštovaizdžio apsaugos priemonės įgyvendinamos 330 tūkst. ha plote. Priemones nykstančių rūšių apsaugai įgyvendina 6 tūkst. ūkininkų. 15-oje regionų KPP išskirtos specialios priemonės kovai su klimato kaita. Skaičiuojama, kad ne be šių priemonių indėlio, CO₂ emisija Italijoje 1990-2009 m. sumažinta 15 procentų.

Italijos žemės ūkio, maisto ir miškininkystės politikos ministras Mario Katanija (Mario Catania) įsitikinęs, kad Italijos regioninė žemės ūkio politika leidžia labai gerai atsižvelgti į kiekvieno regiono poreikius, taip pat ir aplinkosaugines problemas. Ministras įsitikinęs, kad aplinkai palankus ūkininkavimas turi būti skatinamas ir toliau turi likti viena prioritetinių BŽŪP sričių. Tačiau M. Katanijo nuomone, jau laikas iš esmės peržiūrėti pagal antrąjį ramstį skiriamą paramą - skirti daugiau išteklių bei papildyti naujomis priemonėmis.

Baltijos jūros regiono šalyse itin daug dėmesio skiriama vandenų apsaugai. Švedijoje trečdalis visų AA priemonių orientuota į vandenų apsaugą, ypač daug dėmesio skiriama šlapynių tvarkymui. 2009 m. duomenimis, Švedijoje palaikoma 1 250, Suomijoje - 1 500-2 000 šlapynių. Tuo tarpu Danijoje šlapynių atkūrimo darbai dar tik pradedami, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje šlapynės iki šiol tvarkytos vangiai. Parama skatinamas tarpinių pasėlių auginimas domina Švedijos, Lenkijos ūkininkus, tuo tarpu suomiai šia priemone bodisi. Danijoje tarpinių pasėlių auginimas yra privalomas (10 proc. ploto) be papildomos paramos.

Danijos žemės ūkio konsultavimo centro aplinkosaugos projektų vadovė Irena Viborg (Irene A. Wiborg) įsitikinusi, kad efektyviausia - specializuotų regioninių priemonių sistema, būtent toks metodas pasirinktas Danijoje. Tačiau tokiu atveju kyla grėsmė pernelyg koncentruotis į vieną konkrečią užduotį ir nebematyti visumos. I. Viborg įsitikinimu, Danijoje pernelyg stipriai orientuojamasi į azoto nuotėkio mažinimą, pamirštant apie kitas efektyvias vandens apsaugos priemones. Kokios veiklos turėtų būti taikomos tik regionuose ir kokios reikalingos visose šalyse - nuolatinių įvairių šalių aplinkosaugininkų diskusijų objektas.

Pinigai - ir variklis, ir efektyvumo rodiklis

Adekvataus dydžio išmokos - itin įtaigus argumentas. Kai priemonės taikomos tikslingai, atsižvelgiant į vietovės specifiką, galima labai tiksliai įvertinti išlaidas ar nuostolius ir numatyti optimalų išmokų dydį: nenuskriausti ūkininko, kad liktų motyvacija, bet ir nepermokėti, kad priemonę galėtų įgyvendinti daugiau ūkininkų. Štai, pavyzdžiui, Škotijoje, lyginant vien biologinės įvairovės apsaugai numatytas priemones, išmokos skiriasi ne dešimtis, o šimtus kartų. Už viržynų nuganymą mokama vos 2 EUR/ha (7 Lt), o už pievų, kuriose gyvena griežlės priežiūrą - 1 168 EUR/ha (4030 Lt). Vokietijos ūkininkai, pasak M. Maisnerio, pastebi, kad palyginti su keliamais reikalavimais, išmokos yra nepakankamos - jos nekompensuoja ūkininkų nuostolių.

Deja, pinigai - bene vienintelis rodiklis, pagal kurį vertinama priemonių sėkmė (įsisavintos lėšos). Priemonių efektyvumo vertinimo sistemos stokojame ne tik Lietuvoje. Kaip objektyviai įvertinti, ar agrarinės aplinkosaugos priemonėmis pasiekta tikslų, dėl kurių jos įsteigtos, - iššūkis visai Europai. Iniciatyvos imasi Vokietijos J. H. fon Tuneno (J. H. von Thunen) institutas, kurio mokslininkai tiria pagal II ramstį finansuojamų priemonių efektyvumą. To paties instituto atlikto periodo iki 2007 m. priemonių vertinimo rezultatai nebuvo labai džiuginantys. Ištirti priemonių efektyvumą būtina, norint žinoti, kaip ateityje tobulinti AA priemones, kad jos iš esmės gerintų aplinkos būklę.

Julija Petrošiūtė

Mano ūkis, 2012/02