Alpinariumas yra išvaizdaus gėlyno etalonas tiems, kas puoselėja savų namų aplinką. Iš tiesų tai akmenuoto kalnų augalų gėlyno imitacija - nedidelis saulėtų aukštikalnių fragmentas, projektuojamas ir įrengiamas natūraliuose arba dirbtinai supiltuose, gerai apšviestuose šlaituose, nes dauguma alpinariumo augalų yra šviesomėgiai.

Dažnai alpinariumas suformuojamas šalia vandens baseinėlio - kalnelis supilamas iškasus gruntą. Alpinariumas komponuojamas iš įvairių žemaūgių augalų, stambių ir smulkesnių akmenų, jam būdingas nelygus reljefas. Kuriant alpinariumą, būtina numatyti, kas jame dominuos: augalai ar įdomūs, raštuoti akmenys. Alpinariumas atrodys perkrautas ir neskoningas, jeigu jame bus per daug augalų rūšių ir per daug skirtingų savo raštais, spalvomis ir dydžiais akmenų.

Vietos parinkimas

Alpinariumas, kaip savarankiškas aplinkos elementas, turėtų būti įrengtas atskirai nuo kitų sodybos zonų (ūkinės, sodo ar daržo). Namų valdoje vieta alpinariumui dažniausiai parenkama taip, kad būtų galima jį stebėti iš arti: prie lauko terasos, pavėsinės arba prie įėjimo į namą. Didesnėse erdvėse įrengiami masyvūs alpinariumai. Paprastai jie esti tolėliau nuo stebėjimo vietos, tad galima apžvelgti kompozicijos visumą. Alpinariumo nepatartina rengti ir sklypo pakraštyje, tolimame kampe, ir vejos viduryje.

Dermė su aplinka

Labai svarbu parinkti tinkamą alpinariumo dydį. Jis turi derėti su kitais aplinkos elementų dydžiais. Jei namas didelis, o sklypas erdvus, alpinariumas neturėtų būti miniatiūrinis - jis ištirps erdvioje aplinkoje ir atrodys neproporcingai. Prie nedidelio namo ar mažos terasos įrengtas alpinariumas irgi turi būti nedidelis.

Alpinariumui reikia neutralaus fono. Juo gali būti lėtai augantys, žemaūgiai, sumedėję augalai (lapuočiai ar spygliuočiai). Jei alpinariumas yra margas, jo fonas turi būti itin ramus. Pačiame priekyje geriausiai tiktų trumpai nupjauta veja.

Dirbtinai formuojant kalnelį alpinariumui, reikia stengtis, kad jis kuo natūraliau įsilietų į aplinką ir nesuardytų bendros harmonijos. Kalnelio šlaitai turi būti aptakių, plastiškų formų. Jei alpinariumas nedidelis ir jame naudojami stambesni akmenys, vertėtų šalia vejoje išdėstyti keletą stambesnių riedulių fragmentų. Taip alpinariumas natūraliau susilietų su aplinka. Prie akmenų puikiai dera nedideli viksviniai ir besidriekiantys augalai, jų salelės vejoje tarsi pratęsia alpinariumą ir sujungia jį su erdve.

Šalia alpinariumo tinka įrengti vandens baseinėlį. Alpinariumo papėdėje, šalia vandens baseinėlio, gali būti įrengtos drėgnos vietos ar nedidelės balutės su drėgmę ir šlapias vietas mėgstančiais augalais. Kalnelyje dažnai įrengiamas upeliukas su kriokliuku. Upeliukas suteka į baseinėlį arba ,,pasislepia'' po akmenimis.

Praverstų planas

Pradedant ruošti vietą alpinariumui, reikėtų turėti jo planą, nubraižytą popieriuje. Alpinariumo planas braižomas ant sklypo plano pasirinktu masteliu. Jei alpinariumas nedidelis, jo planui tiks stambus mastelis (M 1:10, 1:20, 1:50). Jei sklypas erdvus ir planuojamas  alpinariumas  bus didelis, planą reikėtų braižyti smulkesniu masteliu - M 1:100 arba 1:200. Patogiausia braižyti ant milimetrinio popieriaus.

Plane nubraižomas alpinariumo kontūras. Stambesniame alpinariume, jei jis rengiamas ne šlaite, gali būti numatomos kelios kalnelio viršūnės. Bendras alpinariumo vaizdas bus aiškesnis, jei bus nubraižytas ir jo profilis, kuriame matysis žemės iškilumai ir nuolydžiai.

Paprastai alpinariumas įrengiamas laisvo, o ne geometrinio išplanavimo aplinkoje. Todėl jo kontūras turi būti lengvai išlenktas, tapybiškas. Tokiame alpinariume neturi būti simetrijos. Ir reljefas, ir akmenys, ir augalai išdėstomi laisvai, tartum chaotiškai, tačiau stengiantis išlaikyti bendrą kompoziciją ir proporcijas. Kuriantis žmogus turi remtis ne tik žiniomis, bet ir savo intuicija, individualiu grožio ir estetikos suvokimu.

Plane pažymimi stambesnieji akmenys ir žolinių augalų ploteliai, taip pat sumedėję augalai. Numatoma, kas dominuos - augalai ar akmenys. Planuojant augalus, pirmiausia pasirenkami sumedėję akcentiniai lapuočiai ir spygliuočiai. Šie augalai ir akmenys sudaro alpinariumo pagrindą. Jais išgaunama kompozicijos erdvinė apimtis ir struktūra. Žoliniai augalai parenkami po sumedėjusiųjų.

Kiliminiai augalai, sudarantys žemas, tankias ar purias salas, yra pagrindiniai augalai ir formuoja bendrą alpinariumo vaizdą. Jie jungia akmenis ir stambesnius augalus į vientisą kompoziciją. Kai kurie kiliminiai augalai yra visžaliai arba labai gausiai žydi anksti pavasarį. Alpinariumui labai tinka augalai, turintys išraiškingą lapų faktūrą (aštrią, smulkią, stambią, švelnią pūkuotą ir pan.) ir tankų ar purų, aiškios formos kerą (habitą): pusiau apvalų, skrotelinį ar pagalvišką. Projektuojami pavieniui ir grupėmis. Išraiškingo habito (kupstiškos, kūgiškos formos) gėlės sodinamos kaip kompoziciniai akcentai.

Augalų žydėjimas alpinariume pageidautinas, tačiau tai ne pati svarbiausia dekoratyvinė jų savybė. Vertingiausi yra augalai, turintys dekoratyvius lapus, įdomius sausus ar ilgai išsilaikančius žiedynus, vaisius, spalvingus ūglius - būtent tokie augalai ilgai būna dekoratyvūs ir alpinariumą puošia beveik ištisus metus.

Vietos paruošimas, drenažo įrengimas

Alpinariumo riba sklype pažymima naudojant virvutę ir kuoliukus. Tinka ir vandens laistymo žarna - ji plastiškai linksta, todėl išgaunamas alpinariumui labiau tinkamas kontūras. Būsimo alpinariumo vietoje svarbu įrengti drenažinį sluoksnį. Tačiau jei alpinariumas rengiamas šlaite ir jame bus sodinami ne kalnų ir ne lengvą, vandeniui laidžią dirvą mėgstantys augalai, drenažo rengti nereikia. Vandens perteklius nuo šlaitelių ir taip lengvai nutekės.

Pažymėjus kontūrą, nuimamas viršutinis, maždaug 30 cm storio dirvožemio sluoksnis. Jei toje vietoje yra žolių arba veja, prieš pradedant darbus augalus reikėtų nupurkšti sisteminio veikimo herbicidais. Paviršinis derlingas dirvožemio sluoksnis supilamas atskirai. Jį reikės persijoti, išrinkti šaknis ir,  sumaišius su smėliu, kompostu bei durpėmis, paskleisti viršutiniame alpinariumo grunto sluoksnyje.

Paruoštoje vietoje pilamas drenažo sluoksnis. Jo storis apie 30-50 cm, tai priklauso nuo dirvožemio sunkumo: molingame, drėgmę sulaikančiame dirvožemyje drenažo sluoksnis turi būti storiausias, apie 50 cm. Drenažui tinka smėlingas žvyras, rupus smėlis, nedideli akmenys, smulkintos statybinės atliekos - plytos, betoninių plytelių nuolaužos. Pirmiausia supilamos stambesnių frakcijų medžiagos (sluoksnio storis apie 10-15 cm), jos lengvai suspaudžiamos. Ant jų pilamas žvyras arba molio priemaišų neturintis smėlis(15-20 cm).

Augalinės žemės sluoksnis

Ant paruošto drenažinio sluoksnio pilama augalinė žemė. Ji neturi būti trąši, nes derlingas dirvožemis skatina auginti lapus, todėl alpinariumo augalai pasidaro per dideli, mažiau žydi, tampa nedekoratyvūs. Į alpinariumui skirtą žemę įmaišoma smėlio, durpių, komposto ir padaromas lengvas, vandeniui pralaidus mišinys. Dažniausiai mišinys ruošiamas iš 1 dalies lengvo velėninio dirvožemio, 1 dalies sudrėkintų nurūgštintų durpių ir 1 dalies žvyringo smėlio (be molio priemaišų). Augalinio sluoksnio turi būti apie 25 cm. Supiltą sluoksnį reikia suspausti.

Kai kuriems augalams reikia specifinės žemės - rūgščios ar kalkingos, todėl jų sodinimo vietose paruošiama būtent tokia žemė. Augalams, kurie turi gerai išvystytą šaknų sistemą, iš anksto paruošiamos reikiamo dydžio duobės su tinkamu substratu. Supilta žemė per 1-2 mėnesius šiek tiek sukris ir kalnelio aukštis sumažės apie 10-20 procentų. Dėl šios priežasties alpinariumo darbus geriau pradėti rudenį ir per žiemą palikti susigulėti.

Akmenų parinkimas

Paruošus žemę, formuojamas alpinariumo reljefas, išdėliojami akmenys. Nerekomenduojama maišyti skirtingų rūšių akmenų: dolomito, granito, bazalto, lauko špato, nebent siekiama kartu įrengti ir geologinę parodą. Lietuvoje kuriamiems alpinariumams tinkamiausi yra natūralūs lauko rieduliai - jie geriausiai dera su aplinka. Tose šalyse, kur yra pakankamai vulkaninės ar nuosėdinės kilmės uolienų, alpinariumams panaudojamos jos.

Svarbu, kad alpinariumui skirti akmenys būtų panašios spalvos. Netinka labai skirtingi - šviesiai rusvi, tamsiai pilki, sodriai rausvi. Tinkamiausi yra šviesūs rieduliai, nelygiu, švelniai briaunotu, duburiuotu paviršiumi. Nenaudotini skaldyti (išskyrus dolomitą), pjaustyti, aštriabriauniai akmenys, taip pat dirbtinės medžiagos. Iš tašytų akmenų šlaituose įrengtuose alpinariumuose statomos atraminės sienutės, iš plokščių - klojami takai.

Mažesniame alpinariume naudojami smulkesni akmenys, didesniame - didesni. Tačiau ir mažame alpinariume pagrindiniai akmenys turėtų būti ne mažesni kaip 30-50 cm skersmens, o juos papildantys - smulkesni. Estetiškiau atrodys, jei stambieji akmenys nebus labai skirtingų gabaritų, geriau juos pasirinkti dviejų trijų dydžių.

Akmenų išdėstymas

Alpinariumo papėdėje išdėstomi stambesni akmenys, kylant į viršų akmenys ,,lengvėja". Akmenys grupuojami po kelis, nedidelėmis grupelėmis. Šalia stambaus akmens padedamas vienas ar keli smulkesni. Dažniausiai akmenys išdėstomi visame alpinariumo žemės plote, tačiau nevienodai, be griežtos tvarkos. Geriau išdėlioti mažiau stambesnių negu daugiau smulkių akmenų. Gamtoje vyrauja savaiminė betvarkė, o alpinariume ji kuriama saikingai.

Akmuo guldomas ant plokščios pusės ir į žemę įgilinamas horizontaliai. Žemės paviršiuje paliekama maždaug pusė ar trečdalis akmens. Dėliojant akmenis, juos reikia atidžiai iš visų pusių apžiūrėti, atrasti viršų ir padėti taip, kaip gulėjo natūralioje aplinkoje. Akmenys nestatomi lyg paminklai statmenai, nekraunami vienas ant kito (išskyrus plokščių akmenų sienutes).

Akmenų išdėstymas alpinariume turi didelę estetinę reikšmę, juos išdėliojus net ir be augalų vaizdas turi būti patrauklus, išbaigtas. Akmenys sudaro alpinariumo struktūrą, o augalai bendrą vaizdą papildo, praturtina. Jeigu akmenys dekoratyvūs, tuomet augalai aplink juos turi jų grožį dar labiau paryškinti. Tokioje alpinariumo kompozicijoje dominuoja akmenys. O jei dominuoja augalai, tai akmenys lieka antrame plane - jie augalais tartum pridengiami.

Takelių tiesimas

Didesniuose alpinariumuose įrengiami takeliai, kartais, jei reikia, ir laipteliai, ir nedidelės atraminės sienutės. Takeliai yra ne tik dekoratyvios detalės, jie atlieka ir funkcinę paskirtį: jais vaikštoma norint apžvelgti ar sutvarkyti atskiras alpinariumo dalis. Takeliai įrengiami iš plokščių akmenų. Siekiant vientisumo ir takai, ir sienutės, ir alpinariumo akmenys turi būti iš vienodos rūšies arba panašių akmenų.

Tam, kad takeliai ir laipteliai neišsiskirtų iš bendros kompozicijos, į tarpelius tarp akmenų sodinami mindymo nebijantys augalai: smulkialapė acena (Acaena microphylla), kotulė (Cotula squalida), siūlinė žemenė (Sagina procumbens), patisinė ir Arenso uolaskėlės (Saxifraga hypnoides, S. x arendsii ir kt.), ankstyvasis čiobrelis (Thymus praecox 'Pygmaeus' ir 'Minimus'). Prie laiptelių galima sodinti besidriekiančius, žemyn svyrančius augalus: darželinę aubretę( Aubrieta x cultorum ), išdrikąjį ir uolinį katilėlius (Campanula poscharskyana, C.portenschlagiana), šliaužiančiąją guboją (Gypsophilla repens).

A. Jurkštienė

Mano ūkis, 2012/02