Ekologinėje žemdirbystėje kontroliuoti piktžoles naudojama gamtos dėsniais pagrįsta taktika. Pasėliuose piktžolių kiekis reguliuojamas ne tik tiesiogiai jas naikinant mechaniniais būdais, bet ir taikant prevencines priemones - sėjomainą, žemės dirbimą, pasėlių priežiūrą - bei didinant augalų toleranciją piktžolėms tinkamai pasirenkant augalo rūšį, sėjos būdą, tręšimo strategiją. Mišrių pasėlių auginimas - vienas iš būdų mažinti piktžolių kiekį.

Svarbus vaidmuo tenka augalų sėjomainų rotacijoms, tarpiniams ir mišriems pasėliams, žemės ūkio augalų potencialo panaudojimui slopinant ir toleruojant piktžoles. Skirtingų rūšių žemės ūkio augalų, turinčių nevienodus augimo ciklus (žieminiai, vasariniai augalai), augimo sąlygų poreikį (migliniai, pupiniai augalai arba varpiniai, ankštiniai), sėjos būdus ir terminus, rotacija sudaro nepalankias sąlygas piktžolėms, suardo jų gyvenimo ciklą. Taip sumažinamas jų dygimas, augimas ar sėklų brandinimas.

Dotnuvoje ir Joniškėlyje buvo atlikti tyrimai, siekiant įvertinti įvairių vasarinių miglinių javų konkurencines savybes ir įtaką piktžolių stelbimui auginant juos mišriame pasėlyje su žirniais. Optimaliam maistingųjų elementų, šviesos ir drėgmės panaudojimui žirnių sėta 1-1,2 milijonų daigių sėklų į hektarą, miglinių javų - 4,5-5 mln./ha. Mišrių pasėlių tankumas buvo formuojamas sėjant iš pusės žirnių ir pusės vasarinių varpinių javų sėklos normos (kitaip tariant, imama pusė grynuose pasėliuose sėjamos normos). Dotnuvoje sudygus mišriems pasėliams, žirnių daigai sudarė 1/3, varpiniai javai - 2/3 bendro daigų skaičiaus. Joniškėlyje mišriuose pasėliuose žirnių daigų buvo mažiau, t. y. 1/4 visų daigų skaičiaus.

Vasariniuose javuose dažniausiai įsikuria tos piktžolių rūšys, kurios randa sau tinkamas sąlygas (dirvožemis, klimatas, dirvos dirbimo režimas, vegetacijos periodo sutapimas) ir geba konkuruoti su jais. Piktžolės dygsta per visą šiltąjį metų laikotarpį, bet nevienodu intensyvumu. Geriausia, kad su piktžolėmis lauko augalai konkuruotų nuo gegužės antros pusės iki birželio vidurio ir nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio vidurio.

Žirnių ir miglinių javų konkurencija su piktžolėmis

Piktžolių stelbimas ir plitimas ekologiniuose ūkiuose priklauso nuo augalų rūšių konkurencinės gebos. Pusiau belapiai žirniai tik antroje vegetacijos pusėje formuoja daugiau antžeminės masės, tačiau kai kurios piktžolių rūšys jau būna stipriai paaugusios. Migliniai javai - atvirkščiai: geras sudygimas, krūmijimasis, intensyvus masės prieaugis pirminiais vystymosi tarpsniais lemia didelę pradinę konkurenciją. Tai rodo, kad, suformavus tinkamo tankumo žirnių ir vasarinių miglinių javų mišrų pasėlį, piktžolių plitimą galima kontroliuoti per visą augalų vegetacijos laikotarpį.

Derlinguose Vidurio ir Šiaurės Lietuvos dirvožemiuose, javų pasėliuose labiausiai plito trumpaamžės piktžolės: daržinės žliūgės, dirvinės bei pūdiminės veronikos, vijokliniai pelėvirkščiai, dirvinės čiužutės, baltosios balandos, kibieji lipikai, dirvinės našlaitės, raudonžiedės notrelės ir kt. Šioms rūšims būdinga didesnė dirvožemio maisto medžiagų asimiliacija, palyginti su žemės ūkio augalais. Daugiamečių piktžolių (paprastųjų kiaulpienių, dirvinių pienių, dirvinių usnių) daugiau buvo pasėliuose Joniškėlyje negu Dotnuvoje. Abiejose vietovėse bendras sudygusių piktžolių skaičius buvo panašus (atitinkamai 46,6-57,9 ir 44,0-66,3 vnt. m^-2). Tokį piktžolių sudygimą daugiausia lėmė susiformavęs piktžolių sėklų bankas ir aplinkos sąlygos.

Pasėliuose po piktžolių sudygimo jų tolimesnis išlikimas priklausė nuo žemės ūkio augalų gebėjimo slopinti jų augimą (stelbti). Tyrėjų duomenimis, konkurencingumą lauko augalų pasėlyje lemia augalų tankumas, aukštis, lapų tipas ir lapuotumas, pradinis augalų augimo intensyvumas, lapų nudžiūvimo laikas, alelopatinės savybės ir kt.

Tankesnis pasėlis - mažiau piktžolių

Vienas iš pagrindinių piktžolių stelbimą lemiančių veiksnių yra pasėlio tankumas. Vidutinio sunkumo priemolio dirvožemyje (Dotnuva) buvo suformuoti didesnio ir pastovesnio bendro produktyvaus tankumo mišrūs pasėliai (286-478 vnt. m^-2), palyginti su sunkaus priemolio dirvožemiu Joniškėlyje (211-355 vnt. m^-2). Mišrių pasėlių bendras produktyvus tankumas (javų pieninės brandos tarpsniu) buvo mažesnis (vidutiniškai 25,1 proc.) negu grynų miglinių javų. Tai lėmė mažesnė žirnių sėklos norma. Dotnuvoje mišriuose pasėliuose žirniai sudygo vienodžiau (sudarė 12,0-18,4 proc. bendro produktyvaus tankumo), Joniškėlyje - žirnių dalis pasėliuose kito platesnėse ribose (10,2-20,4 proc.).

Molinguose dirvožemiuose geram sėklų sudygimui ne kasmet pavyko priešsėjiniu žemės dirbimu sudaryti tinkamą drėgmės ir oro santykį sėklos guolyje. Todėl Joniškėlyje palankesnės sąlygos buvo sudygti migliniams javams negu žirniams. Tankiausi Dotnuvoje buvo žirnių ir kviečių bei žirnių ir miežių, Joniškėlyje - žirnių ir avižų bei žirnių ir kviečių mišrūs pasėliai.

Augalų aukštis taip pat svarbu

Kita labai svarbi augalų konkurenciją lemianti savybė yra augalų aukštis. Vasariniai migliniai javai pagal augalo aukštį išsidėstė taip: avižos > kvietrugiai > kviečiai > miežiai. Žirniai yra gerokai žemesni, palyginti su migliniais javais (išskyrus vasarinius miežius). Juos auginant mišriuose pasėliuose su javais, žirnių aukštis dar labiau sumažėjo (5-14 cm). Tuo tarpu migliniai javai: avižos, o kai kuriais atvejais ir miežiai bei kvietrugiai mišriuose pasėliuose buvo aukštesni, negu auginti grynuose. Tai rodo stipresnį javų augimą ir galimybę stelbti piktžoles.

Augalų vegetacijos viduryje (miglinių javų plaukėjimo tarpsniu) nustatyta vieno žirnio augalo ir javų stiebo masė parodė, kad javai, augę mišriuose pasėliuose, buvo sukaupę daugiau masės (0,18-1,05 g), palyginti su javais iš grynųjų pasėlių, o vieno žirnio masė sumažėjo perpus. Migliniai javai pasėliuose dominavo ir jų vaidmuo piktžolių stelbimui buvo esminis.

Palyginus skirtingų rūšių augalus tarpusavyje, nustatyta, kad mažiausia bendra antžeminė masė (g m^-2) buvo žirnių ir vasarinių miežių (ir augintų gryname pasėlyje, ir mišriuose). Augalų antžeminei masei tiesioginės įtakos turėjo augalų tankumas ir aukštis. Tyrimuose Joniškėlyje tik avižos mišriame pasėlyje užaugino daugiau antžeminės masės negu gryname. Mišriame pasėlyje galima mažinti tarprūšinę konkurenciją žirnių naudai (jie bus mažiau stelbiami), mažinant miglinių javų dalį pasėlyje, t. y. sėjant sėklos normą, kurioje 40-50 proc. augalų būtų pupiniai (sėklos norma apskaičiuojama pagal milijonus daigių sėklų į hektarą).

Geresnės mitybos sąlygos

Lauko augalų konkurencingumą lemia augalų mitybos (ypač azotu) sąlygos. Migliniai javai, auginti mišriuose pasėliuose, turi didesnę mineralinio azoto pasiūlą, nes mažesnis javų tankumas, o žirniams jo reikia nedaug. Vėlesniaisiais augimo tarpsniais žirniai pasidalija sukauptu azotu su migliniais javais per šaknų išskyras, mikorizės būdu, mineralizuojantis šaknims ir nuokritoms. Gauti duomenys buvo vienareikšmiai: daugiau azoto paėmė ir grūduose sukaupė migliniai javai, auginti mišriuose pasėliuose, negu grynuose.

Statistinės analizės duomenimis, piktžolių stelbimui daugiausia įtakos turėjo produktyvus tankumas, mažiau - augalų aukštis ir masė. Dotnuvoje tankesni pasėliai iš esmės mažino piktžolių skaičių ir masę. Joniškėlyje mažesnio tankumo pasėliai patikimai stelbė tik trumpaamžes piktžoles ir mažino jų masę.

Abiejose vietovėse didėjant pasėlių tankumui mažėjo dirvinių našlaičių, dirvinių čiužučių, baltųjų balandų, dirvinių pienių skaičius ir masė. Retesniuose pasėliuose Joniškėlyje išryškėjo kiti augalų konkurencingumą didinantys rodikliai. Didėjant augalų aukščiui ir antžeminės dalies masei, trumpaamžių ir bendras piktžolių skaičius mažėjo, ir ši tendencija vegetacijos metu stiprėjo. Vijoklinių pelėvirkščių, kibiųjų lipikų, kurių stiebas vyniojasi arba lipa ant kitų augalų,  skaičių reikšmingai sumažino ne tik didėjantis pasėlių tankumas, bet ir augalų aukštis.

Avižos labiausiai mažina piktžolių kiekį

Piktžolių apskaitos duomenys augalų vegetacijos pabaigoje parodė, kad geriausiai piktžoles stelbė vienarūšiai javų ir mišrūs pasėliai, blogiausiai - žirniai. Didesnio skirtumo tarp vienarūšių miglinių javų ir mišrių pasėlių piktžolių stelbimui nebuvo. Mažiausiai piktžolių javų vegetacijos pabaigoje buvo vienarūšiuose avižų ir jų mišinio su žirniais pasėliuose, daugiausia - miežių ir jų mišinio su žirniais (Joniškėlis) arba kvietrugių ir jų mišinio su žirniais (Dotnuva) pasėliuose. Pastarųjų konkurencingumą galima padidinti, padidinus sėklos normą.

Per augalų vegetaciją mažiausiai piktžolių skaičius pakito žirnių pasėlyje. Joniškėlyje retesniuose pasėliuose (žirnių tankumas 81 vnt. m^-2) jų netgi padaugėjo. Didesnio tankumo pasėliuose (Dotnuvoje) piktžolių skaičius sumažėjo: vienarūšiuose javų - 26,4-51,4 vnt. m^-2, mišriuose - 24,2-39,1 vnt. m^-2, palyginti su duomenimis pavasarį. Joniškėlyje retesniuose pasėliuose, dėl gausiau ir bandymų sklype netolygiai išplitusių daugiamečių piktžolių, jų skaičiaus kitimas ne toks nuoseklus. Didžiule konkurencine geba išsiskyrė avižos, kurios vegetacijos metu retesniuose pasėliuose (Joniškėlis) sunaikino 24,4-30,1, o tankesniuose (Dotnuva) - 38,4-51,4 piktžolių m^-2. Literatūroje nurodoma, kad avižos pasižymi alelopatinėmis savybėmis, t. y. jų šaknys išskiria medžiagas, kurios trukdo piktžolių sėkloms sudygti, o sudygusioms - augti.

Dotnuvoje atliktų tyrimų duomenimis, vienarūšių javų ir mišrių pasėlių stelbimas labiau pasireiškė piktžolių masei negu skaičiui. Mišrių pasėlių piktžolių masė buvo 72,0 proc. mažesnė, o vienarūšių varpinių javų - 82,5 proc. mažesnė, palyginti su žirnių pasėlio. Žemės ūkio augalų stelbiamos piktžolės mažiau ima iš dirvos maisto medžiagų, subrandina mažiau gyvybingų sėklų.

Joniškėlyje piktžolių masės duomenys mažiau nuoseklūs, nes pasėliams pritrūko tankumo ir stelbiamosios gebos. Retesniuose pasėliuose labiau išryškėjo atskirų miglinių javų rūšių privalumai (aukštis, masė). Čia piktžolių masė mišriuose pasėliuose sumažėjo 26,0 proc. (išskyrus žirnių ir kvietrugių mišinį), o vienarūšiuose javuose - 34,9 proc. Plito daugiametės piktžolės, kurioms vasariniai javai (išskyrus avižas) turi nedaug įtakos.

Joniškėlyje sunkaus priemolio rudžemyje daugelis pasėlių buvo retesni (vienarūšiuose buvo 307-355, o mišriuose 211-275 produktyvių stiebų m^-2), todėl mažiau konkurencingi, juose išliko 71,3-49,2 piktžolių m^-2. Tai turėjo neigiamos įtakos augalų grūdų derliui. Iš visų pasėlių konkurencingumu išsiskyrė vienarūšis avižų ir jų mišinio su žirniais pasėlis, kur piktžolių augalų brandos laikotarpiu išliko mažiausiai - atitinkamai 19,6 ir 25,8 vnt. m^-2.

Tyrimuose Dotnuvoje šios priklausomybės nebuvo. Piktžolių skaičius vienarūšiuose ir mišriuose (produktyvus tankumas atitinkamai 368-478 vnt. m^-2 ir 286-346 vnt. m^-2) pasėliuose sumažėjo iki 54,7-27,0 vnt. m^-2, ir toks jų skaičius esminės neigiamos įtakos pasėlių produktyvumui neturėjo. Galima teigti, kad Dotnuvoje ekologinės žemdirbystės sąlygomis susiformavo patvarios augalų bendrijos.

Ekologiniuose ūkiuose pasirenkant piktžolių kontrolės priemones, svarbu suformuoti tinkamo tankumo pasėlius, rinktis aukštaūges, lapuotesnes, ilgesnio vegetacijos periodo javų rūšis ar veisles, didesnį dėmesį skirti alternatyviems augalų auginimo būdams.

A. Arlauskienė, I. Deveikytė, Ž. Kadžiulienė, S. Maikštėnienė, L. Šarūnaitė

Mano ūkis, 2012/01