Neretai birželio pradžioje apžiūrėdami soduose obelų ar slyvų vaisių užuomazgas pastebime, kad jos sukirmijusios. Dažnas dėl to linkęs suversti kaltę plačiai paplitusiems kenkėjams - slyviniams ar obuoliniams vaisėdžiams. Tačiau iš tikrųjų tai - pjūklelių darbas.

Mūsų soduose obelų ir slyvų vaisiams kenkia keturių rūšių pjūkleliai: obuolinis (Hoplocampa testudinea Klug) ir rūgtinis (Amestastegia glabrata Fall.) pjūkleliai - obelims, o juodasis (Hoplocampa minuta Christ.) bei geltonasis slyvinis (Hoplocampa flava L.) pjūkleliai - slyvoms. Iš pirmo žvilgsnio pjūklelius galima palaikyti nedidelėmis, rudos ar juodos spalvos musėmis. Tačiau pjūkleliai turi dvi poras plėviškų sparnų ir yra priskiriami plėviasparnių būriui (Hymenoptera), kaip ir vapsvos, bitės, kamanės, skruzdės. Tiesa, pjūkleliai priklauso kitam pobūriui - liemeniapilviams (Symphyta) - tarp krūtinės ir pilvelio neturi sąsmaukos, kuri būdinga vapsvoms ar bitėms, priskiriamoms smaugtapilvių (Apocrita) pobūriui. Būdingas pjūklelių kūno sandaros bruožas - patelių pilvelio paskutiniuose segmentuose esanti pjūkliška kiaušdėtė, kuria vabzdžiai prapjauna augalų apsauginius audinius ir ten deda kiaušinėlius. Dėl kiaušdėtės formos visa ši vabzdžių grupė ir buvo pavadinta pjūkleliais.

Šylančio klimato įtaka pjūklelių populiacijai

Pirmieji duomenys apie pjūklelius Lietuvoje buvo paskelbti praėjusio amžiaus viduryje. Ypač žalingi buvo obuoliniai pjūkleliai, kurių žalingumas palankiais metais (esant ankstyvam ir šiltam pavasariui) prilygdavo obuolinio vaisėdžio daromai žalai, bei slyviniai, kurie, esant šiltam ir ankstyvam pavasariui, sunaikindavo daugiau kaip 60 proc. kai kurių slyvų veislių vaisių derliaus.

Nuo to laiko mūsų kraštų orus paveikė klimato kaita, į sodus atkeliavo naujos veislės ir modernios technologijos. Be abejo, tai turėjo įtakos ir pjūklelių gyvybiniams ciklams. Švelnios žiemos, ankstyvi ir šilti pavasariai, karštesnės vasaros lėmė pjūklelių gausėjimą ir jų daromos žalos didėjimą. Tai ypač aktualu ekologiniuose ir privačiuose soduose, kur nenaudojamos cheminės apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, Baltarusijoje pastaruoju metu abiejų rūšių slyvinių pjūklelių gausumas insekticidais nepurškiamuose soduose taip padidėjo, kad sunaikinama net 60-80 proc. derliaus, o obuolinio pjūklelio žala siekia 59 proc. Ukrainos tyrėjų duomenimis, obuolinis pjūklelis kai kuriais metais šalies soduose pažeisdavo net iki 90 proc. obuolių užuomazgų.  

Moderniuose versliniuose žemaūgiuose ar pusiau žemaūgiuose soduose, kur taikomos intensyvios technologijos ir dažnai naudojami insekticidai, šie kenkėjai yra laikomi antraeiliais, nes jų gausumas retai pasiekia ekonominio žalingumo ribą. Tačiau nuo 2014 m. įsigalios Europos Komisijos direktyva dėl darnaus pesticidų naudojimo, kurią įgyvendindamos visos šalys narės privalės vadovautis integruotos augalų apsaugos principais ir sumažinti pesticidų naudojimą. Štai tuomet pjūklelių pavojus ir versliniuose soduose gali išaugti. Sodininkystės ir daržininkystės institute (SDI) vykdomi šių kenkėjų stebėjimai, tiriamos augalų apsaugos priemonės jų gausumui kontroliuoti.

Obelų vaisiams kenkiantys pjūkleliai

Obuolinis pjūklelis - vienas pagrindinių obelų kenkėjų visuose kraštuose, kur tik auginamos obelys. Suaugęs pjūklelis - geltonas vabzdys, jo viršutinė pusė šiek tiek tamsesnė už apatinę. Suaugusio pjūklelio dydis  6-7,5 mm, galva geltonai ruda, tarp akių yra juoda dėmelė, antenos ir kojos geltonos spalvos.

Obuolinis pjūklelis didžiąją savo gyvybinio ciklo dalį praleidžia dirvožemyje žiemojančios lervos stadijoje. Dirvožemio vidutinei temperatūrai pasiekus, 4,6 ^oC, lerva virsta lėliuke. Pirmieji suaugėliai pasirodo balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje. Skraidymo laikotarpis paprastai tęsiasi iki gegužės pabaigos, tačiau pavienius skraidančius vabzdžius galima pamatyti ir birželio pradžioje. Intensyviausiai suaugėliai skraido antroje gegužės pusėje, rudeninių ir žieminių obelų veislių žydėjimo pradžioje ir masinio žydėjimo metu (BBCH 62-64).

Pjūkleliai aktyvūs tik saulėtu oru. Kai apsiniaukę ar vėjuota, jie slepiasi tarp lapų ir žiedų. Suaugėliai žieduose rausiasi tarp kuokelių ir piestelių kartu su bitėmis ir minta nektaru. Išsiritusios pjūklelių patelės po 2-3 dienų poruojasi ir pradeda dėti kiaušinėlius. Paprastai į žiedą padedamas vienas, rečiau - du kiaušinėliai. Vidutinis patelės produktyvumas - 30 kiaušinių.

Lervos išsirita po 7-18 dienų. Paprastai pirmojo ūgio lervos pasirodo nukritus vainiklapiams, obuolių užuomazgų formavimosi pradžioje (BBCH 69-71). Pjūklelių lervos dar vadinamos pseudovikšrais, kadangi jų išvaizda šiek tiek panaši į kai kurių drugių vikšrus, tačiau pilvelio srityje jos turi daugiau kojų - drugių vikšrai turi iki 5 porų kojų, o pjūklelių lervos - nuo 6 iki 10. Obuolinio pjūklelio lerva gelsvos spalvos, su juodai ruda galva, 12-15 mm ilgio, panaši į vaisėdžio vikšrą ir nesunkiai su juo supainiojama, tačiau skiriasi tuo, kad turi ne keturias, bet septynias poras kojų pilvelio srityje.

Pjūklelių lervoms būdinga tai, kad jos pažeidžia ir vystosi tik sveikose užuomazgose ir minta tik gyvais audiniais. Išsiritusios pirmojo ūgio lervos lieka po užuomazgos epidermiu ir graužia pailgą vingiuotą landą - miną. Tokie vaisiai nenukrinta, tiesiog minos vietoje auga deformuoti. Jiems prinokus, lieka būdingas kaspino formos randas.

Pirmojo ūgio lervos stadijos trukmė - 2-3 dienos, po to ji neriasi ir antrojo ūgio lerva palieka užuomazgą, pereina ant kitos ir į ją įsigraužusi minta sėklalizdžiu ir vaisiaus minkštimu. Įsigraužimo angos pakraščiuose dažnai matyti rudi ekskrementai ir blakėmis dvokiančio skysčio lašeliai. Šioje užuomazgoje lerva maitinasi 4-5 dienas, tada vėl neriasi ir pereina į trečiąją užuomazgą. Trečiojo-penktojo ūgio lervos visiškai išgraužia užuomazgų sėklas ir sėklalizdžius, laikotarpis tarp kiekvieno nėrimosi trunka 5-6 dienas, o pažeistos užuomazgos vėliau nubyra. Visa lervų vystymosi trukmė priklauso nuo aplinkos veiksnių ir gali trukti nuo 20 iki 33 dienų. Per savo vystymąsi viena lerva sunaikina nuo 3 iki 5 užuomazgų.

Pažeistoms užuomazgoms nubyrėjus, lervos jas apleidžia, įsirausia į dirvožemį iki 10 cm gylio ir susukusios šilkinį kokoną pasiruošia žiemoti. Lervos kokonuose labai jautrios drėgmės trūkumui, sausros metu gali žūti. Todėl regionuose, kur daug kritulių ir pakankamai drėgmės, pjūklelių gausumas pastebimai didesnis. Pjūklelių lervoms būdinga užsitęsusi diapauzė - kasmet 15-30 proc. populiacijos pasilieka dirvožemyje 2-3 metams. Dėl šios priežasties obuolinio pjūklelio tik kai kuriais metais būna daug.

Masiniam pjūklelių išplitimui įtakos turi gausūs lietūs prieš pat žydėjimą, suaugėlių pasirodymo iš dirvos metu, ir praėjus dviem trims savaitėms po žydėjimo, lervų perėjimo į dirvožemį metu. Tokiais metais pjūkleliai gali visiškai sunaikinti užuomazgas ir atnešti didžiulių nuostolių. Masinio išplitimo metais obuolinių pjūklelių daroma žala viršija obuolinio vaisėdžio žalingumą ir siekia 50-60 proc., kai kurių šaltinių teigimu, būna net iki 90 proc. pažeistų užuomazgų. SDI atliekamų tyrimų duomenimis, 2010 m. obuolinio pjūklelio žalingumas siekė 16 proc. ekologiniame ir 5 proc. intensyviame sode.

Cheminės ir mechaninės apsaugos priemonės

Skirtingų veislių obelis šie kenkėjai pažeidžia nevienodai. Kiaušinių dėjimui tinkamas laikotarpis yra labai trumpas - tik kelios dienos prieš žiedų išsiskleidimą, tad labiausiai nukenčia tų veislių obelys, kurių žiedai ruošiasi skleistis intensyviausio kenkėjų skraidymo metu. Minėto tyrimo duomenys parodė, kad smarkiausiai buvo pažeistos Aldas, Vitos, Rubinola, Noris, Auksis, Lobo ir Lodel veislių obelys.

Apsaugai nuo obuolinio pjūklelio registruotų insekticidų pasirinkimas nėra didelis - profesionaliam naudojimui skirti Fastakas 50 EC, Actara 50 WG ir Mospilan 20 SP (pastarasis registruotas kitiems kenkėjams naikinti, tačiau veikia ir pjūklelius). Standartinės apsaugos nuo pjūklelių schemos yra medžių purškimas insekticidais žiedpumpurių rausvėjimo tarpsniu prieš žydėjimą (BBCH 57-59) ir 2-3 dienoms po žydėjimo (BBCH 67). Pirmuoju atveju purškiama nuo suaugėlių, antruoju - nuo lervų. Tačiau tikėtis aukšto efektyvumo neverta, nes masinis suaugėlių skraidymas ir kiaušinėlių dėjimas vyksta jau žydėjimo metu, kai insekticidų naudoti negalima, o lervos gyvena užuomazgų viduje ir, pavėlavus nupurkšti, insekticidai jų nebepasiekia. Veiksminga apsauga galima tik tiksliai nuspėjus momentą, kai lervutės išsirita ir masiškai pereina iš pirmosios užuomazgos ant antrosios. Optimaliausias purškimo laikas yra pačioje užuomazgų formavimosi pradžioje, apytiksliai praėjus 5-7 dienoms po obelų žydėjimo.

Ten, kur cheminių apsaugos priemonių naudoti negalima, obuoliniai pjūkleliai naikinami kitais būdais: suaugėliai purtomi nuo medžių rytais, patiesus po medžiu medžiagą ar plėvelę; pažeistos užuomazgos nupurtomos ir pašalinamos iš sodo; rudenį ar anksti pavasarį perkasami pomedžiai. Nustatyta, kad vieną kartą išpurenus tarpueilių dirvą masinio pjūklelių virtimo lėliukėmis metu, taip pat galima efektyviai riboti populiacijos gausumą.

Gaudyklių nauda - ir stebėti, ir naikinti

Obuoliniai pjūkleliai gausiai išplinta tik kas keleri metai, todėl svarbu stebėti šiuos kenkėjus ir žinoti jų žalingumo slenkstį. Baltos spalvos lipnios gaudyklės gaminamos iš įvairių dydžių plastikinių lakštų, kurie gali būti sukryžiuoti. Gaudyklės nudažomos specialiais baltais dažais, kurie sugeria ultravioletinius spindulius (200-450 nm), ir ištepamos nedžiūstančiais ir vandeniui atspariais entomologiniais klijais. Šias gaudykles pjūkleliai laiko „super žiedais" ir reaguoja į juos stipriau negu į tikrus žiedus.

Gaudyklės tinka šių vabzdžių skraidymo dinamikai, populiacijos sudėčiai ir gausumui stebėti. Tiesiogiai mažinti suaugėlių gausumui jos netinka, nes, norint pasiekti apčiuopiamą poveikį, jų reikėtų labai daug. Gaudyklės paprastai būna iškabinamos sode likus savaitei iki numatomo skraidymo pradžios, po dvi tris gaudykles ant 2-4 skirtingų jautrių veislių obelų. Gaudyklės tikrinamos kas kelios dienos. Kai užfiksuojami pirmieji suaugėliai, gaudyklės gali būti tikrinamos kartą per savaitę.

Pagal gaudykle sugautų suaugėlių skaičių, galima nuspręsti, ar reikia purkšti insekticidais. Pavyzdžiui, baltos spalvos lipniomis gaudyklėmis Rebell^®bianco Šveicarijos klimato sąlygomis nustatyti tokie žalingumo slenksčiai: jautrioms veislėms - 20-30, atsparioms veislėms - 40-50 vabzdžių vienai gaudyklei. Lietuvoje atliekami tyrimai su šio tipo gaudyklėmis, siekiant patikslinti žalingumo slenksčius mūsų klimato sąlygomis.

Rūgtinis pjūklelis - suaugę vabzdžiai yra 6-8 mm ilgio, juodi, blizgantys, panašūs į muses, kojos oranžinės, sparnai pilkšvo atspalvio, su rudomis gyslomis. Lervos iki 14-16 mm ilgio, žalios spalvos, apačia ir šonai šviesesni, su 3 poromis krūtinės ir 7 poromis pilvelio kojų, šviesiai ruda galva. Lietuvoje šio kenkėjo išsivysto dvi generacijos. Pirmosios kartos suaugėliai pradeda skraidyti gegužės antroje pusėje, gali skraidyti iki liepos. Kiaušinius deda ant įvairių piktžolių - dažniausiai priklausančių rūgtinių ir balandinių šeimoms. Antrosios kartos suaugėliai pasirodo liepos pabaigoje ir skraido iki antrosios rugpjūčio pusės. Antrosios generacijos lervos vystosi rugpjūtį ir rugsėjį, jei ruduo šiltas, jų galima aptikti netgi spalio pradžioje.

Tai labai plačiai paplitę pjūkleliai, jų būna kiekviename darže ar lauke, kur tik auga minėtų šeimų piktžolės. Rūgtinis pjūklelis nėra tiesioginis obelų kenkėjas, jų lervos per visą savo vystymosi periodą žalos sodams nepadaro. Augdamos jos maitinasi tik piktžolių lapais. Suaugusios antrosios generacijos lervos, ieškodamos žiemojimo vietos, įsigraužia ir į obelų vaisius, ir į jaunų obelų šakučių ar liemenėlio šerdį, genėjimo vietoje, o kai pjūklelis labiau paplinta, jo lervos pažeidžia ir slyvų, serbentų, aviečių šakutes. Įsigraužimo į obuolį vietoje lieka taisyklinga, apskrita, 1-2 mm skersmens anga. Paprastai lerva giliai į vaisių neįsigraužia ir po kurio laiko jį apleidžia, palikdama siaurą landą, per kurią obuoliai vėliau užsikrečia puviniu.

Įsigraužusios į liemens ar šakučių šerdį iki 0,7-0,8 cm, lervos virsta lėliukėmis ir ten žiemoja. Stebėjimai parodė, kad šie pažeidimai yra pavojingi - obelaičių šerdis supūva nuo viršaus iki apačios. Žuvusios šerdies audiniai paruduoja ir pasidaro purūs. Šerdis netoli lervos pasidengia baltu pelėsiu. Genint pažeistas obelaites, žaizdos gyja sunkiai arba visiškai neužgyja. Tokiu būdu susidaro palankios sąlygos antrinėms grybinėms infekcijoms, sukeliančioms įvairius puvinius. Be to, pažeisti vaismedžiai blogai auga.

Šie kenkėjai dažniausiai išplitę senuose, neprižiūrimuose soduose, tačiau pastaruoju metu pastebima, kad sparčiai plinta ir intensyviai prižiūrimuose. Kol kas apie jų žalingumą Lietuvos soduose patikimų duomenų nėra, tačiau šiuo metu vykdomų tyrimų rezultatai rodo, kad tirtose 6 veislių obelyse ekologiniame sode pažeistų vaisių buvo 5,5 procento.

Pagrindinė sąlyga šios rūšies pjūkleliui plisti soduose - mitybai tinkami augalai pomedžiuose ar tarpueiliuose. Todėl pagrindinė apsaugos priemonė yra reguliarus tarpueilių, pomedžių ir sodo pakraščių šienavimas. Pastebėta, kad šiltą rudenį šie kenkėjai pažeidžia obuolius netgi žieminių veislių skynimo metu, tad jei tokiu metu gausu minėtųjų piktžolių, jas reikėtų naikinti.

Slyvų užuomazgoms kenkiantys pjūkleliai

Slyviniai juodasis ir geltonasis pjūkleliai yra vieni žalingiausių slyvų kenkėjų, o jų gyvenimo būdas ir kenkimo pobūdis panašus į obuolinio pjūklelio. Juodojo slyvinio pjūklelio kūnas yra juodas, blizgantis, 4-5 mm ilgio, kojos gelsvos, antenos rusvos, sparnai plėviški su rusvomis gyslomis. Lervos užauga iki 8 mm ilgio, gelsvos su ruda galva, turi specifinį kvapą. Geltonojo slyvinio pjūklelio kūnas yra rusvai geltonas, 4-6 mm ilgio, kojos ir antenos geltonos, sparnai plėviški su rusvomis gyslomis. Lervos užauga iki 15 mm ilgio, geltonos su ruda galva. Abiejų rūšių pjūklelių gyvybiniai ciklai ir žalos pobūdis yra vienodi, tačiau paprastai juodieji slyviniai pjūkleliai išplinta dažniau ir gausiau.

Suaugę vabzdžiai pradeda skraidyti balandžio pabaigoje-gegužės pradžioje prieš žydėjimą ir deda kiaušinius į žiedpumpurius, jei oro temperatūra ne žemesnė kaip 15 ^oC. Embrioninis vystymasis trunka 7-15 dienų. Slyvoms baigiant žydėti, ritasi lervos. Jos įsigraužia į slyvų užuomazgas ir graužia jų minkštimą, kauliuką. Pažeistose užuomazgose matyti apvalios skylutės, iš kurių sunkiasi rudas skystis. Lervos vystosi 20-25 dienas, per tą laiką pažeisdamos 5-6 užuomazgas. Pjūklelių pažeistų užuomazgų kritimas prasideda praėjus 5-7 d. po masinio lervų išsiritimo, o maksimumą pasiekia po dviejų savaičių. Nukritusias užuomazgas pjūkleliai apleidžia ir įsirausia į dirvą, kur suformuoja kokoną ir pasiruošia žiemoti. Kokonai šlapiame, sunkiame dirvožemyje dažniausiai koncentruojasi 5-10 cm, o sausame ir lengvame dirvožemyje - 12-15 cm gylyje. Slyviniai pjūkleliai gausiai išplinta kasmet. Ypač žalingi jie būna drėgnomis ir šiltomis vasaromis. Tokiais metais jie gali sunaikinti beveik visą derlių (60-80 proc.). Ypač nukenčia ankstyvesnių veislių slyvos. Pastebėta, kad geltonasis slyvinis pjūklelis intensyviausiai skraido vėliau negu juodasis. Todėl geltonasis slyvinis pjūklelis yra kenksmingesnis vėlyvesnėms slyvų veislėms.

Slyviniai pjūkleliai itin išplinta soduose, kuriuose nenaudojami insekticidai. Šių kenkėjų tyrimai 2010-2011 m. atlikti SDI slyvų sode, Stenli veislės slyvose. 2010 metais abiejų rūšių gausumas buvo palyginti menkas, tad žalingumas siekė tik 7 proc. 2011 m. situacija buvo jau kitokia - ypač gausu buvo juodojo slyvinio pjūklelio, jo žalingumas siekė 33,8 procento.

Apsaugos nuo šių kenkėjų sistema panaši kaip ir nuo obuolinių pjūklelių. Nenaudojant pesticidų šių kenkėjų gausumą galima mažinti negiliai purenant pomedžius ir tarpueilius, šalinant iš sodo pažeistas užuomazgas. Šiuo metu slyvų apsaugai nuo juodojo ir geltonojo pjūklelių nėra registruoto nė vieno augalų apsaugos produkto, tačiau tiktų Fastakas 50 EC, Karate Zeon 50 CS bei insekticidai, skirti apsaugai nuo obuolinio pjūklelio. Pagal standartinę apsaugos sistemą rekomenduojama purkšti prieš žydėjimą (BBCH 57-59) ir po žydėjimo, vainiklapiams krintant (BBCH 67). Tačiau problema išlieka ta pati, kaip ir purškiant nuo obuolinio pjūklelio - suaugėliai intensyviausiai skraido žydėjimo metu, tad purškimas prieš žydėjimą dažnai būna neefektyvus. Optimalus purškimo laikas yra žydėjimo pabaigoje - nukritus trims ketvirtadaliams vainiklapių.

SDI augalų apsaugos laboratorijoje vykdomi tyrimai, siekiant patikslinti juodojo ir geltonojo slyvinio pjūklelių žalingumo slenkstį mūsų klimato sąlygomis.

R. Tamošiūnas

Mano ūkis, 2012/01