23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2012/01
Paršavedžių produktyvumo kitimas veislynuose
  • N. Kvietkutė
  • Mano ūkis

Kiaulienos gamybos efektyvumas ir konkurencingumas daugiausia priklauso nuo išaugintų kiaulių skaičiaus ir jų kokybės. Pagrindiniai reikalavimai, keliami šiuolaikinei kiaulininkystei, yra geras kiaulių produktyvumas: geros reprodukcinės, penėjimosi ir mėsinės savybės.

Kiaulė yra vienintelė iš stambiųjų žemės ūkio gyvulių, atvedanti daug palikuonių vieno apsiparšiavimo metu. Paršavedžių produktyvumas yra laikomas svarbiu veiksniu, turinčiu įtakos sektoriaus efektyvumui ir ekonominiam vystymuisi.

Dabartinėse kiaulių veislininkystės programose didelis dėmesys skiriamas reprodukcinių savybių rodikliams gerinti, o pagrindinis tikslas - padidinti gaunamų ir nujunkomų paršelių skaičių iš paršavedės per metus. Paršavedžių reprodukcijai įtakos turi daug veiksnių: paveldimumas, paršavedžių lytinės sistemos išsivystymas, ovuliacijos lygis, kiaušidžių hipofunkcija, metų laikas, klimato sąlygos, adaptacija, šviesos režimas, netinkamas darbo organizavimas ūkiuose, nesubalansuotas kiaulių šėrimas, stresas, užkrečiamos ligos. Apvaisinimo rodikliams didelę reikšmę turi apsėklinimui naudojamos spermos kokybė.

Šiuolaikinis kiaulių auginimas pagrįstas neriebios mėsos gamyba, kurios poreikį diktuoja mėsos rinka. Vyraujant tokioms tendencijoms, ypač svarbu sekti, kad nenukentėtų kiaulių reprodukcija. Vienašališka kryptinga selekcija raumeningumui didinti gali neigiamai veikti reprodukciją (gali sumažėti vislumas, padidėti paršelių mirtingumas, sumažėti gimusių ir atjunkomų paršelių svoris). Todėl kuriant mėsinių genotipų kiaules, reikia stengtis, kad kartu su puikiomis mėsinėmis savybėmis kiaulės reprodukcija taip pat būtų gera. Šių požymių (reprodukcinių savybių) paveldimumas silpnokas, todėl reprodukcijos savybių gerinimas reikalauja didesnių laiko sąnaudų, ypač veisiant mėsinių veislių kiaules.

Pagrindiniai selekcijos požymiai

Vykdant kiaulių atranką pagal reprodukcines savybes, svarbu nustatyti pagrindinius selekcijai tinkamus požymius (vislumas, pieningumas, nujunkomų paršelių skaičius) ir žinoti jų reikšmę reprodukcinių savybių gerinimui. Norint padidinti paršavedžių vislumą 0,8, būtina per 16 metų vykdyti paršavedžių atranką pagal vislumą, pusę iš jų brokuojant. Vienas iš būdų selekcijos efektyvumui padidinti yra naudoti DNR žymeklius. Taikant ši metodą, atranka ir porų parinkimas vykdomas genų lygmenyje.

Vienas iš svarbių veiksnių, turinčių įtakos bandos kokybei ir paršavedžių produktyvumui, yra gyvulių ilgaamžiškumas. Siekiant optimalaus paršavedžių ilgaamžiškumo, reikia atkreipti dėmesį į šiuos reiškinius:

  • pablogėjusi reprodukcija (nepasireiškia ruja, kiaulės neapsivaisina, jas tenka pakartotinai kergti);
  • blogi reprodukcijos rezultatai (smulkios, negausios vados, mažas pieningumas);
  • galūnių problemos, kurių priežastis prasta, netinkama paršavedžių priežiūra.

Jei šie reiškiniai nuolat kartojasi, paršavedes rekomenduojama brokuoti, nes dėl to galima patirti ne tik selekcinių, bet ir ekonominių nuostolių.

Sutrikusios reprodukcijos priežastys

Didelėse specializuotose įmonėse kintanti tradicinė kiaulių mityba, ribojamas gyvūno judėjimas, natūralios saulės šviesos trūkumas, didelė gyvulių koncentracija, triukšmas ir kiti stresoriai slopina apsaugines organizmo funkcijas ir gebėjimą prisitaikyti, trikdo fiziologines funkcijas, o tai ypač neigiamai veikia kiaulių reprodukcijos procesus

Sutrikusi paršavedžių reprodukcija - viena iš pagrindinių brokavimo priežasčių. Brokavimo priežastys skirtingose fermose yra skirtingos. Kiaulių reprodukciją galima koreguoti ir reguliuoti reprodukcines organizmo funkcijas bei užtikrinti apsivaisinimo sėkmę, sinchronizuojant rujas, ovuliacijas ir apsiparšiavimą, taikant naujus ir tikslius hormonų bei jų santykio nustatymo metodus, tinkamą vadybą. Nepaisant vis naujų kiaulių lytinių funkcijų sutrikimų reguliavimo ir diagnostikos metodų, sutrikusi paršavedžių reprodukcija lieka viena iš opiausių problemų kiaulių fermose, nes paršavedės lytinių organų būklę kliniškai sunku ištirti gamybos sąlygomis, t. y. gyvuliui dar esant gyvam.

Kiaulių reprodukcijos būklė Lietuvoje

2010 metais Lietuvos veislynuose dėl prastų reprodukcinių savybių rodiklių buvo išbrokuota apie 54, dėl veterinarinių susirgimų - 30, dėl amžiaus - 7,6, dėl eksterjero trūkumų - 0,4, dėl per mažos paklausos - 1,9 proc. veislinių paršavedžių. Statistikos duomenimis, tais metais veislynuose krito 5,9 proc. veislinių paršavedžių.

Grynaveislės kiaulės pagal produktyvumo kryptį skirstomos į motininę, tarpinę ir tėvinę veisles. Motininės veislės turi pasižymėti geromis reprodukcinėmis savybėmis, stipria konstitucija bei prisitaikymu prie ūkinių ir klimato sąlygų, tėvinės - geru pašarų pasisavinimu, geromis mėsinėmis savybėmis, o tarpinei veislei būdingos ir geros reprodukcinės, ir penėjimosi, ir mėsinės savybės. Naudojantis Kiaulių veislininkystės apyskaitų duomenimis, pateiksime minėtų veislių grupių paršavedžių produktyvumo kitimo duomenis 2008-2010 metais.

Remiantis 2008-2010 metų kiaulių veislininkystės apyskaitose pateikiamais veislinių paršavedžių produktyvumo įvertinimo duomenimis, vykdant grynąjį veisimą, geriausiomis reprodukcinėmis savybėmis pasižymėjo tarpinės veislės (landrasų) paršavedės: jų vislumas, paršelių skaičius 21 d. ir nujunkant buvo didžiausias. Šiai veislei būdingi ir geri pieningumo bei paršelių išsaugojimo rodikliai, tačiau didžiausiu pieningumu iš visų vertintų veislių tarpo išsiskyrė Didžiųjų baltųjų paršavedės, o daugiausia paršelių buvo išsaugota Lietuvos baltųjų, priklausančių motininių veislių grupei, paršavedžių vadose. Tėvinių veislių (diurokų, pjetrėnų) paršavedžių reprodukcinių savybių rodikliai (vislumas, paršelių skaičius 21 d. ir nujunkant) buvo mažiausi.

Kadangi paršavedžių reprodukcinės savybės priklauso nuo jų amžiaus, atskirai analizuojami ir vertinami pirmaparšių ir pagrindinių paršavedžių produktyvumo rodikliai. Tarpinės veislės (landrasų) pirmaparšės paršavedės per analizuojamąjį 3 metų laikotarpį išsiskyrė didžiausiu vislumu, kuris buvo 10,8-11,2 paršelio. Lietuvos baltųjų (motininė veislė) pirmaparšių vadose 21 d. ir nujunkant buvo daugiausiai paršelių ir daugiausia jų išgyveno. Tai rodo geras paršavedžių motinines savybes.

Tarpinės veislės (landrasai) pagrindinės paršavedės reprodukcijos rezultatais taip pat išsiskyrė iš kitų veislių. Jų vislumas (11,6-11,7 vnt.), paršelių skaičius 21 d. (10,5-10,7 vnt.) ir nujunkant (10,4 vnt.) per analizuojamąjį laikotarpį buvo geriausias.

Iš visų vertintų veislių pieningumu išsiskyrė diurokų (tėvinė veislė) pagrindinės paršavedės, kurių 2010 m. šis rodiklis buvo didžiausias - 71,5 kilogramo.

Lietuvos baltųjų, priklausančių motininių veislių grupei, paršelių buvo išsaugota daugiausia - 91,5-95,7 proc. Tai rodo geras paršavedžių motinines savybes, gebėjimą rūpintis savo vada.

Palyginus visų veislių pirmaparšių ir pagrindinių paršavedžių produktyvumą, matyti, kad pagrindinių paršavedžių reprodukcinių savybių rodikliai, išskyrus paršelių išsaugojimą, buvo geresni. Priklausomai nuo amžiaus, didėjo paršavedžių vislumas, pieningumas, 21 d. ir nujunkomų paršelių skaičius.

N. Kvietkutė

Mano ūkis, 2012/01