Ūkininkas Robertas Marcinkevičius gerai prisimena, ką pasakė savo vestuvių dieną prieš 18 metų: „Niekada kiaulių nešersiu ir karvių nemelšiu." Bet žmogus planuoja, Dievas juokiasi - ir kiaules šėrė, ir karves melžė. Tik kiaulių ūkio jau senokai atsisakė. O pienininkystės ūkis klesti. Tačiau karvių jam nebereikia melžti - Robertas yra vienas iš kelių Lietuvos ūkininkų, įsigijusių melžimo robotą.

Pieno ūkį Šalpėnuose (Klaipėdos r.) Robertas su žmona Ilona įkūrė beveik prieš septynerius metus, kai mirė jo mama. Liko dvi karvės ir apie 100 ha paveldėtos žemės. Tai ir buvo šeimos starto aikštelė. Išsinuomojo dar žemės, pirko telyčių ir abu kibo į darbus. Štai tada ir teko Robertui pamiršti pažadą niekada nemelžti karvių.

Karvėms - idealios sąlygos

Dabar Marcinkevičių ūkyje su buliais ir prieaugliu auginama apie 170 gyvulių, iš jų 60 - melžiamos karvės. Šeima dirba 365 ha žemės, augina mišinius, kukurūzus, grūdus pašarams. Pašarų pasigamina pakankamai, juos laiko savo sandėlyje. Ūkio darbams samdo vieną darbuotoją.

 Ilona Marcinkevičienė gailisi tik vieno dalyko - kad šeimai atsikėlus į Šalpėnus iškart nepasodino sodo, kuris dabar jau būtų vešėjęs. Tačiau aplinkai ir buičiai vis trūko laiko, suprantama, ir pinigų. „Sunki ta pradžia buvo", - atsidūsta ji. Energija trykšte trykštanti moteris sako, kad dabar, kai karves melžia robotas, ji jau atras laiko ir aplinkai, ir sodui.

2011-ieji Marcinkevičiams buvo iššūkių metai. Žiemą iššalo nemaža dalis žieminių pasėlių, o dalis užderėjusio derliaus liko nenukulta - dėl šlapios žemės kombainas ne į visus laukus galėjo įvažiuoti.

Anksčiau šio ūkio karvės buvo rišamos, dukart per dieną melžiamos. Nuo praėjusių metų pabaigos jos gyvena laisvos naujame tvarte. Čia joms įrengtos guoliavietės, kuriose patiesti patys minkščiausi Kraiburg guminiai kilimėliai, specialios atramos priekinėms kojoms, plonesni kilimėliai pakloti vaikščiojimo takuose, kad karvės neslidinėtų. Tvarte sumontuotos specialios lempos, kurios pradeda žiebtis temstant. Naktį įsijungia raudona šviesa, kuri netrukdo karvėms ilsėtis ir leidžia matyti, kur eiti. Pasak Roberto - tai penkių žvaigždučių viešbutis. Nuo birželio jame veikia ir naujausia melžimo technologija - robotas Lely Astronaut A4. Marcinkevičių draugas iš Kretingalės Manfredas Skroblys ta proga dovanų atvežė tris telyčias.

Įsigijus melžimo robotą, prie naujų sąlygų teko prisitaikyti ir ūkininkams, ir karvėms. Pasikeitė jų gyvenimo ritmas - visiems tapo laisvesnis.

Marcinkevičiai turi įsigiję ir pašarų pristūmimo robotą. Aparatas pagal nustatytą laiko intervalą pats atvažiuoja ir pristumia karvių nustumtą pašarą joms prie gardo. Tai - naujovė Lietuvoje.

Investicija nenuvylė

Pamažu ūkio karvės apsipranta su pasikeitusiu gyvenimo būdu. Robertas juokiasi, kad melžėja nepaklusnią karvę gali ir „apšventinti", o robotas gyvulio niekada nenuskriaus. Melžtis karvės eina noriai, retai kurią reikia raginti. Roboto nauda akivaizdi - ir pieno daugiau primelžiama, ir karvių sveikata geresnė. „To ir siekėme visą laiką. Ūkininkaudami gyvuliais labiausiai rūpinamės", - didžiuojasi I. Marcinkevičienė.

Kai susidėvėjo senoji melžimo linija, šeima pradėjo svarstyti, ką pirkti - melžimo aikštelę ar robotą. Ryžosi investuoti į robotą. „Važinėjau į Olandiją, Švediją, žiūrėjau ir domėjausi, kaip dirba melžimo robotas, kokie jo privalumai. Tuomet ir susitaikiau su mintimi, kad teks pirkti robotą. Jokia melžėja niekada taip švariai nenuvalys spenių, taip gerai nepamelš, kaip tai daro robotas. Pavyzdžiui, ateina melžtis karvė sumuštu tešmeniu, kraujuojanti - į šaldytuvą niekada nepateks toks pienas, robotas jį atskiria", - Robertui, regis, dar pačiam sunku patikėti tuo, ką pasakoja.

Apsispręsti padėjo ir dar keli motyvai - robotui reikia gerokai mažiau vietos nei melžimo aikštelei, be to, jų kaime neįmanoma pasisamdyti melžėjos, todėl patys visą laiką buvo pririšti prie gyvulių. Dabar ūkininkai sako patys planuojantys savo laiką, o anksčiau jį reguliavo gyvuliai. Jie galvojo, kad išmokti valdyti robotą bus sunkiau, nors dar reikia daug ką perprasti.

Pati pradžia, sumontavus robotą, Marcinkevičiams buvo sunki. Reikėjo įpratinti karves eiti prie jo, išmokti dirbti su kompiuterine programa - ji pateikia daugybę informacijos, kurią reikia apdoroti ir įvertinti. Bet Ilona juokiasi prisiminusi laikotarpį, kai po kelių savaičių viskas stojo į savo vėžes - atrodė, kad jiems kažkas padovanojo viso pasaulio laiką, nes nebereikėjo kas rytą ir vakarą melžti karvių.

Planuoja ūkį plėsti

Sunkiausia jiems gali būti finansinė našta. Robotui pirkti, taip pat ir pašarų ruošimo technikai atnaujinti jie prašė ES paramos, tačiau jų prašymas šiemet buvo atidėtas. „O ši parama labai padėtų mūsų ūkio plėtrai. Juk modernizuojame pieno ūkį, taikome naujausias technologijas, rūpinamės gyvulių gerove, todėl ES paramą panaudojame prasmingai", - įsitikinęs ūkininkas.

Jo planuose - ir antrasis melžimo robotas, nes ūkyje auga didelis prieauglis, po metų gali būti suformuota antra 60 melžiamų karvių banda. Jai naujojoje karvidėje jau paruošta vieta. Robertas sako, kad įsigijus dar vieną robotą, greičiau atsipirktų investicijos. Tačiau negavus ES paramos, Marcinkevičių ūkio plėtra gali sulėtėti. Robertas sako, kad kol kas nėra tiksliai suskaičiavęs, kiek kainavo visos investicijos į naująją fermą: „Geriau nesibauginti."

Ūkininkų šeima svarsto galimybę joje sumontuoti selekcinius vartus, kad karvės galėtų išeiti pasivaikščioti į lauką. Ilona vaizdingai pasakoja, kaip kompiuterizuota vartų atsidarymo sistema, sujungta su davikliais ant karvės kaklo (juos „skaito" ir melžimo robotas), atpažintų, ar karvė pamelžta. Jeigu ne, jos į lauką neišleistų.

Vaikai - didžiausi pagalbininkai

Marcinkevičių ūkyje - įvairių veislių karvės, pirktos visuose Lietuvos kampeliuose, taip pat Olandijoje. Olandiškos karvės - produktyviausios. Ilona sako, kad šių ir elgesys, ir net žvilgsnis kitoks. Jos lengviausiai persiorientavo, gavusios laisvę, ir greičiausiai įprato prie melžimo roboto.

Marcinkevičiai pieną priduoda „Žemaitijos pienui". Jų kvota - 496 t, bet šiemet ji bus viršyta.

„Visą laiką dirbame daug, bet negalime skųstis gyvenimu. Kad tik visada viskas taip būtų ir pieno supirkimo kaina nenukristų, tuomet galėsime lengviau kvėpuoti",  - kalba I. Marcinkevičienė.

Robertas ir Ilona augina tris vaikus - 15-mečius dvynius Romą ir Tomą bei 13-metę Karoliną. Laimingi tėvai net neabejoja, kad jų ūkį kada nors perims sūnūs, abu linkę ūkininkauti. Jie moka visus darbus, padėdavo tėvams ir karves melžti. Tik dukra labiau šokti nori.

Ilona laisvu nuo ūkio darbų laiku aktyviai dalyvauja kaimo bendruomenės veikloje, o Robertas išsirengia į medžioklę. Aistringas medžiotojas dažnai turi daug darbo ir savo ūkyje, kai šernai užpuola kukurūzų laukus. „Vienas kai kada net nepajėgdavau nuo jų apsiginti", - sako ūkininkas.

Medžioklė jam tarsi atgaiva nuo nesibaigiančių ūkio darbų, nuo kartais užplūstančių minčių, kad galbūt reikėjo ramiai gyventi ir neužsikrauti tokio ūkio ant savo pečių. Tačiau atsikvepia minutėlę ir tuomet vėl pradeda galvoti, ką būtų dar galima ūkyje pakeisti, kad darbas jame būtų našesnis ir paprastesnis.

O Ilona tikisi, kad vaikams nereikės važiuoti laimės į Airiją ieškoti - darbo savame ūkyje jie niekada nepristigs.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2011/12