Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija parengė žemės ūkio bendrovių ir kitų žemės ūkio įmonių veiklos analitinę apžvalgą nuo 2004 iki 2011 m. pradžios. Joje pateikta apie 200 rodiklių ir apie 2 tūkst. išvestinių duomenų. Iš jų galima susidaryti objektyvesnę nuomonę ne tik apie bendrovių vaidmenį, žemės ūkio tendencijas, pokyčius, bet ir pasinaudoti jais vertinant atskirų ūkių, produkcijos rūšių rezultatus, ekonominės ir socialinės plėtros galimybes kaime. „Mano ūkis" kalbina apžvalgos sumanytoją ir autorių - asociacijos prezidentą Jeronimą KRAUJELĮ.

Įvardykite keletą skaičių, kurie padėtų sukurti vienos vidutiniškos žemės ūkio bendrovės vizitinę kortelę?

Tai 920 ha ūkis, kuriame darbo ir darbo pajamų turėjo 34 žmonės. Turtas priklausė 33 pajininkams. Tokio dydžio bendrovė pernai sugebėjo išmokėti daugiau kaip pusę milijono (556 tūkst.) litų darbo atlyginimo, apie 200 tūkst. litų už darbuotojus socialinio ir sveikatos draudimo įmokų bei gyventojų pajamų mokesčių, sumokėti apie 2,5 mln. litų trąšų, augalų apsaugos produktų, degalų, elektros, atsarginių dalių, statybinių medžiagų bei įvairių kitų paslaugų tiekėjams bei bankams. Ir dar, gavus išmokas, per 600 tūkst. litų pasilikti bendrovės gamybinės bazės atnaujinimui ir plėtrai.

Lietuvos žemės ūkio bendrovės - stambūs ūkiai. Dažnai jos ir kai kurie ūkininkai vadinami latifundininkais. Kiek pagrįstos tokios nuostatos?

Iš neturėjimo ką veikti arba dėl nepakankamos informacijos taip atsitinka. Apžvalgoje analizuojamos 258 bendrovės - prekiniai ūkiai. Jie, dirbdami tik 8,3 proc. visos šalies ūkių žemės, 2010 metais gavo 21,6 proc. visų ūkių gautų pajamų už pagamintą ir parduotą augalininkystės bei gyvulininkystės produkciją. Bendrovėse pažangiau ūkininkaujama. Todėl pajamų iš minėtos produkcijos, skaičiuojant vienam hektarui, bendrovėse teko po 3 160 Lt, o kituose šalies ūkiuose - tik po 1 122 Lt. Gamyba čia intensyvesnė 2,8 karto.

O dėl latifundininkų pasakysiu, kad vienam darbuotojui tenka tik po 27 hektarus žemės, iš jos - tik po 4,6 hektaro, kuri bendrosios nuosavybės teise priklauso bendrovei. Visa kita žemė nuomojama iš savininkų, nebegalinčių ūkininkauti, ir valstybės. Vidutiniškai viena bendrovė žemės savininkams per vienus metus sumoka beveik po 150 tūkst. litų nuomos mokesčio. Tai irgi pajamos žmonėms, o nuo jų dar tenka ir valstybei.

Bendrovės pastaraisiais metais, pasinaudodamos ES ir valstybės parama, daug investavo į gamybos modernizavimą. Kokių teigiamų rezultatų tai atnešė?

Investicinė parama prisidėjo prie bendrovių materialiojo turto gausinimo, kuris, palyginus 2010 metus su 2004-aisiais, padidėjo 2,7 karto. Dideli pokyčiai įvyko keičiant mašinų ir įrengimų parką, rekonstruojant senus pastatus. Tačiau būtina priminti, kad parama prisidėjo tik iš dalies, ji nuo visų investicijų tesudarė apie 40 proc. Didžioji dalis lėšų gauta ir investuota iš savo darbo.

O rezultatus geriausiai parodo du rodikliai - darbo našumas ir žmonių darbo pajamos. Bendrovėse darbo našumas 3,3 karto didesnis negu kituose ūkiuose. Skaičiuojant vienam darbuotojui, 2010 m. pajamų tik iš augalininkystės ir gyvulininkystės teko 86,6 tūkst. litų (be išmokų), kai kituose ūkiuose tik 26,6 tūkst. litų. Visos pajamos, tenkančios vienam darbuotojui, nuo 2004-ųjų padidėjo daugiau kaip 2 kartus.

Modernesnė gamyba sudaro sąlygas lengviau dirbti, daugiau padaryti ir daugiau uždirbti. Vieno darbuotojo metinis atlyginimas pernai, palyginti su 2004 metais, buvo 2,2 karto didesnis ir sudarė 16,5 tūkst. litų. Be to, už kiekvieną darbuotoją sumokėta beveik po 5 tūkst. litų socialinio ir sveikatos draudimo įmokų. Pastarosios, palyginti su 2004 metais, taip pat buvo didesnės 2,2 karto.

Išvardijus, kam ir kiek vidutiniškai viena bendrovė per metus sumokėjo, kyla klausimas, o koks tada veiklos pelningumas?

Daugelis bendrovių ne vien pelno vaikosi. Joms svarbu, kiek iš gautų pajamų lieka kaime, tai yra žmonėms už darbą, o tik paskui pelnas, kad galima būtų tobulinti gamybą, lengvinti darbą. Įvertinę tai pamatysime, kad iš veiklos gautų pajamų pernai kaime liko tik 17,4 proc. Arba norint uždirbti vieną litą sau (darbo apmokėjimas plius pelnas), kitiems reikia sumokėti 4 litus ir 70 centų.

O pelningumas iš veiklos (be išmokų) pernai tesudarė vos 1,6 proc. Manau, skaitytojai supras, kodėl žemdirbiai dažnai pikti. O jie tokie būna tada, kai perskaito ir išgirsta, kad perdirbėjų, prekybininkų, bankų pelningumas būna 3-5 kartus didesnis.

Tai kaip tuomet bendrovės ir ūkininkai dar išgyvena, nebankrutuoja?

Pastaraisiais metais visas „išganymas" yra ES ir valstybės tiesioginės bei kompensacinės išmokos pajamoms palaikyti. Jeigu jų nebūtų, daugelio produkcijos rūšių reikėtų atsisakyti, o Lietuvos žmonės valgytų produktus iš ne Lietuvoje užaugintos produkcijos - prastesnius ir brangesnius. Dabar gi, kai mokamos nors ir mažiausios ES išmokos, protingai ir taupiai dirbant, gyventi galima.

Dažnai girdime priekaištus, kad didžioji dalis išmokų atitenka bendrovėms ir stambiems ūkiams.

Tai netiesa. Išmokos pajamoms palaikyti už plotus, gyvulius, pieną iki šiol buvo vienodo dydžio visiems ūkiams. Kitas dalykas, kad jų reikšmė ūkių ekonominei-finansinei būklei yra nevienoda. Bendrovių pajamose išmokos tesudaro 15,3 proc., o kituose ūkiuose - 35 ir daugiau proc. (vidutiniškai šalyje 32 proc.). Tai - ydingos ES Bendrosios žemės ūkio politikos pasekmė: kuo mažiau dirbi, tuo daugiau gali gauti. Ta bacila „nedirbti, o gauti" persimetė ir į mūsų kaimą.

Europos Komisijos paskelbtame komunikate ir pasiūlymuose dėl BŽŪP 2014-2020 metams numatyta nustatyti maksimalias paramos ribas vienam ūkiui. Ar tai skaudžiai atsilieptų bendrovėms ir stambiems ūkiams?

Tokia grėsmė yra. Lietuvoje šiuo klausimu daug abejingumo. Žemės ūkio bendrovių asociacija ne kartą prieštaravo mechaniniam ribų nustatymui. Dabar jau turime projektus, kaip tokia nuostata būtų taikoma. Siūloma taikyti darbo ekvivalentą. Analizuojame bendrovių - LŽŪBA narių - situaciją, pagal ją ir teiksime savo siūlymus. Manau, kad pasieksime protingų sprendimų. Tačiau kai kurioms investuotojų supirktoms bendrovėms išlieka grėsmė prarasti po kelis milijonus išmokų.

Grįžkime prie apžvalgos. Pateikėte nemažai teigiamų bendrovių veiklos aspektų, o kas kelia susirūpinimą?

Pirmiausia, žemė. Tvarka dėl žemės nuomos, nuosavybės, kokia yra dabar, konkurencingų ūkių formavimuisi ir funkcionavimui yra it „peilis po kaklu".

Antra. Paskutiniaisiais metais kai kuriose pozicijose turto vertės išraiška daugiau amortizuojama nei atnaujinama. Jei tai užsitęs, atsiras naujų problemų.

Trečia. Aplinkosaugos ir kitų valdymo reikalavimų įgyvendinimas reikalauja vis didesnių investicijų, kurios neduoda pridedamosios vertės, o dėl jų atsiradęs lėšų stygius stabdo modernizavimą.

Ketvirta. Jau treti metai nedidėja produkcijos gamybos apimtys bendrovėse ir visame žemės ūkyje. Remtis padidėjusiomis kainomis ir išmokomis - rizikingas kelias.

Dėkojame už pokalbį.

Vidutiniškai vieną žemės ūkio bendrovę (įmonę) apibūdinantys baziniai duomenys, 2009 ir 2010 m.

* skaičiuota neatėmus nuostolio ir gyventojų pajamų mokesčio

** skaičiuota neatėmus gyventojų pajamų mokesčio, nes nėra duomenų

Mano ūkis, 2011/12