Hakano ir Teri Eriksonų (Håkan ir Teri Lee Eriksson) ūkis – vos už 30 km nuo švediškojo Baltijos jūros kranto. Daug regiono ūkininkų dar ramina savo sąžinę mintimi, kad jūros problemos toli nuo jų ūkio. Eriksonų tai neguodžia – jie žino: tai, kas iš jų ūkio patenka į aplinką, po savaitės bus jūroje. Su skandinavišku pragmatiškumu jie geba mažinti ūkininkavimo poveikį aplinkai ne tik išvengdami derliaus nuostolių, bet ir uždirbdami papildomų pajamų.

Ūkininkams tenka atsakomybė už pusę į Baltijos jūrą patenkančių azoto ir fosforo junginių, sukeliančių eutrofikaciją (žydėjimą). Dėl dumblių pertekliaus jūroje formuojasi vadinamosios „mirties zonos“, kuriose dėl deguonies trūkumo negali gyventi beveik jokia gyvybė.

„Wiggeby“ ūkis yra 30 km nuo sostinės Stokholmo, Feringsės  saloje, esančioje trečiame pagal dydį Švedijos ežere Melareno. Siekį ūkininkauti darniai lemia jautri aplinka bei ūkininkų patirtis. „Aš užaugau Kanzase (Kansas, JAV) ir mačiau, kaip gamta funkcionuoja ekstremaliomis sąlygomis. Atvykau iš regiono, kur vandenį reikia taupyti, o medžiai nutolę vienas nuo kito. Aš žinau, kad ištekliai yra riboti“, – patirtimi dalijasi Teri.

Ūkininkų šeima, pernai apdovanota Baltijos jūrai draugiškiausio ūkio titulu, savo patirtimi byloja: aplinką tausoti galima ir stambiame tradiciniame ūkyje, o ūkio biudžetui tai reiškia toli gražu ne nuostolius.

Organinės trąšos – už dyką

„Augančios išteklių kainos – svaresnė motyvacija už ES paramą ar aplinkosaugininkų pagraudenimus“, – įsitikinę Eriksonai. Savanoriški aplinkos tausojimo įsipareigojimai dažnai atidedami rytojui, o štai brangstantys ištekliai spartina apsi­sprendimą.

Prieš 6 metus atsisakę kiaulių auginimo, Eriksonai neteko natūralių trąšų šaltinio, todėl ėmėsi ieškoti alternatyvų – prieš porą metų ūkyje įrengta kompostavimo aikštelė. Ženkli dalis ūkiui reikalingų organinių trąšų čia „pagaminama“ iš arklių mėšlo, šiaudų, durpių. Dalis atliekų – iš netoliese esančių daržovių šiltnamių, kuriuose dirba ūkio šeimininkė Teri. Ūkis gali gaminti iki 5 tūkst. t. komposto, tačiau tam ateityje teks plėsti aikštelę.

Kompostavimo aikštelės įrengimas kainavo apie 50 tūkst. eurų (172,5 tūkst. litų). Įrengimo išlaidas kompensuoja atliekų tvarkymo mokestis, kurį moka asmenys, perduodantys ūkiui atliekas. Švedijoje taip pat galioja „teršėjas moka“ principas, tad atliekų turėtojai privalo pasirūpinti teisingu jų sutvarkymu. Atliekų tvarkymo mokestis  30–40 Švedijos kronų (SEK) (15 Lt) už 1 m3. Taigi už tradicinio 20 m3 konteinerio turinio palikimą kompostavimo aikštelėje mokama 800 SEK (300 Lt). Komposto išvežimo į laukus ir tręšimo išlaidas kompensuoja komposte esantis azotas ir fosforas. Todėl ūkininkai sako mokantys tik už mineralines trąšas, tręšimas organinėmis trąšomis jiems nekainuoja.

Kompostavimo aikštelė suformuota taip, kad kompostą „perplovęs“ lietaus vanduo su maistinėmis medžiagomis tekėtų į specialų rezervuarą ir tik perfilt­ruotas patektų į laukus.

Tręšia pasėlius, ne dumblius jūroje

Kad maistingomis medžiagomis netręštų dumblių Baltijos jūroje, Eriksonai pasitelkė ir tiksliosios žemdirbystės metodus. Azoto jutiklis (N sensor) – brangiausia investicija – įsigytas pačių ūkininkų lėšomis. Šiandien šiam brangiam pirkiniui ūkininkai gali gauti paramą, tačiau anuomet tokių galimybių nebuvo. Investicijas prietaisas „atidirbo“, ir ūkininkai jau skaičiuoja pelną: sutaupyta trąšų, papildomos pajamos už nuomą – kolegoms nuomoja azoto jutiklį už 140 SEK/ha (53 Lt). Per sezoną su azoto jutikliu patręšiama apie 700 ha pasėlių: 200 ha Eriksonų valdų ir 500 ha aplinkiniuose ūkiuose.

Laukai tręšiami dviem etapais. Pirmiausia visi laukai patręšiami baziniu azoto kiekiu – apie 120 kg/ha. Antruoju etapu tręšiama naudojant azoto ­jutiklį – ­priklausomai nuo pasėlių savybių, ­plo­teliuose papildomai paskleidžiama iki 100 kg/ha, vidutiniškai – apie 55 kg/ha. Bendras vidurkis apie – 170 kg/ha azoto kviečių pasėliams. Prietaisas tikslus, tačiau skirti individualią tręšimo normą kiekvienam m2 negali – plotas išskirstomas laukeliais. „Wiggeby“ ūkio tręšimo laukelių žemėlapyje didžiausia numatyta norma – 92 kg/ha, mažiausia – 1 kg/ha (antruoju etapu).

Tręšiant tokiu metodu patogu kombinuoti tręšimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis – rekomenduojama pirmuoju etapu tręšti mėšlu ar kita organika, o mineralinėmis trąšomis papildyti tręšiant su azoto jutikliu.

Virš traktoriaus kabinos montuojamos azoto jutiklio „akys“, kurios fiksuoja nuo azoto priklausančias augalų savybes: biomasės kiekį, chlorofilo intensyvumą. Duomenys perduodami traktoriuje sumontuotoms azoto jutiklio „smegenims“ – kompiuteriui. Iš čia siunčiami signalai trąšų barstomajai ir pagal užfiksuotus duomenis paskleidžiama reikiama trąšų norma. Tręšiama gegužės pabaigoje – birželio pradžioje.

Kūrenamos šaknys, rūšiuojamas smėlis

„Wiggeby“ ūkyje kūrenimo naftos produktais atsisakyta prieš tris dešimtmečius. Kuras – medienos atliekos ir šiaudai. Šis biokuras atstoja apie 40–50 m3 naftos produktų per metus. 95 kW galios įrenginio pakanka visiems ūkio pastatams apšildyti ir grūdams džiovinti. Grūdų džiovinimo metu katilas kuriamas triskart per dieną. Įprastą žiemos dieną jį užtenka pakurti vieną kartą, nes šildymo sistemoje sumontuota 150 m3 akumuliacinė talpa.

Investicijos į katilo įrengimą siekė 1,5 mln. kronų (483 tūkst. Lt), tačiau dabar ūkis apšildomas ir grūdai džiovinami beveik už dyką. Dalis medienos atliekų surenkama iš ūkio miškų, kur žiemą  mediena ruošma, dalį medienos ūkininkai pasiima iš kaimyninių miškų – savininkai džiaugiasi, kad šios atliekos išvalomos, mokėti dažniausiai netenka. Didelę dalį kuro sudaro medžių šaknys, kurios yra vertingas biokuras dėl aukšto kaloringumo.

Žiemos miegu augalininkystės ūkis neužmiega – šaltuoju metų laiku čia ruošiama mediena, kasamas smėlis. Šiemet Eriksonai ėmėsi naujos veiklos: smėlis, kuriuo žiemą barstomi keliai Stokholme, pavasarį surenkamas ir parvežamas atgal į „Wiggeby“ ūkį. Panaudotas smėlis išrūšiuojamas į tris dalis. Atsijotomis smulkiausiomis dalelėmis (iki 3 mm) kitą žiemą vėl bus barstomi keliai sostinėje. Stambesnės dalelės (iki 8 mm ir didesnės) parduodamos statybų kompanijoms ir naudojamos kaip įvairios paskirties gruntas. Šiemet ūkyje pakartotiniam naudojimui paruošta 30–40 t smėlio, planuojama apdoroti ir tą, kuris po šios žiemos liks sostinės gatvėse. Eriksonų žiniomis, jie yra pirmieji šią pelningą veiklą plėtojantys ūkininkai.

Mažėja ne derlius, o sąnaudos

„Ūkininkaujant negalima apsiriboti trumpalaikiais ekonominiais tikslais, reikia žvilgtelėti ir toliau – kas tavęs laukia „už kampo“, – įsitikinęs Hakanas. Eriksonai rado metodą, kaip suderinti trumpalaikę  ekonominę naudą ūkiui ir ilgalaikę – aplinkai.

Ūkio ištekliai palaipsniui buvo panaudojami vis efektyviau – visa tai vaizdžiai atspindi 15 metų kaupiama ūkio duomenų bazė. Iš informacijos joje akivaizdu, kad palaipsniui naudota vis mažiau pesticidų, mažesnės kuro sąnaudos imant derlių, vis efektyviau naudotas azotas ir fosforas.

Per 15 m. azoto nutekėjimas iš ūkio sumažintas 50 proc. Vandens telkinių apsaugai ūkyje suformuota net 8 km (6 m. pločio) apsauginių juostų. Jos ne tik filtruoja į vandens telkinius patenkančias medžiagas, bet tarnauja ir kaip „gyvybės salelės“ intensyviame ūkyje, nes čia prieglobstį randa vabzdžiai ir paukščiai.

Kad tikslingas maistinių medžiagų naudojimas ūkiams neša finansinės naudos, H. Eriksonas apskaičiavo  bendruomenės, kuriai priklauso Eriksonai, pavyzdžiu. Bendruomenės ūkininkai valdo 6 400 ha žemės, 2 500 ha sudaro pasėliai. Užfiksuota, kad tikslingai naudojant trąšas derlius ne tik nesumažėjo, bet 2 proc. padidėjo (kviečių – nuo 6,5 t/ha, miežių – 5 t/ha, vidutinė supirkimo kaina – 1,60 SEK/kg (600 Lt/t)). Įvertinus šį faktorių bei sutaupytas trąšas, konstatuota, kad dėl tokio ūkininkavimo metodo bendruomenė sutaupė apie 877 tūkst. SEK (apie 333 tūkst. Lt) per sezoną.