Įmonių rizika labiausiai susijusi su jų mokumu ir gebėjimu iš savo ūkinės-gamybinės veiklos gauti pinigų. Įmonės žlunga ir tampa nepatikimos, kai nesugeba įvykdyti finansinių įsipareigojimų. Rinkos ekonomikos sąlygomis per vienus metus vidutiniškai bankrutuoja 2-6 proc. įmonių, bankrotas yra neišvengiamas rinkos ekonomikos reiškinys.

Narystė ES atvėrė Lietuvai galimybę staiga gauti pigių paskolų. Tai skatino vietinį vartojimą ir nekilnojamojo turto bumą. Ekonomikai patyrus nuosmukį, rinkose mažėjo vartojimas bei verslo pajamos. Stokodamas finansinių išteklių, verslas susidūrė su sunkumais, kurie, kaip ir ekonomikos sulėtėjimas, yra laikini. Tačiau daugumai įmonių šis sunkus periodas yra lemtingas. Nors ir turėdamas pasirinkimą restruktūrizuotis, verslas dažniausiai negali to padaryti vien todėl, kad yra per daug įsiskolinęs, t. y. įmonės mokėjimo priemonių turi mažiau, nei prisiimtų įsipareigojimų.

Analizuojant Įmonių bankroto ir restruktūrizavimo procesų apžvalgas, kurias rengia Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, galima pamatyti, kad per 2010 m. sausio-rugsėjo mėn. bankrotas buvo inicijuotas 1 163 įmonėms. Palyginti su 2009 m. atitinkamu laikotarpiu, bankroto procesų buvo 16,7 proc. mažiau. 2001-2007 m. per ketvirtį vidutiniškai bankrutavo 174 įmonės (per mėnesį - 58). Nuo 2008 m. bankroto procesų skaičius pradėjo augti, todėl 2008 m. bankrotas buvo inicijuojamas per ketvirtį vidutiniškai 239 įmonėms (per mėnesį - 80). 2009 m. bankrutuojančių įmonių skaičiaus vidurkis per ketvirtį išaugo iki 461 įmonių (per mėnesį - 154), o 2010 m. vidutiniškai per ketvirtį bankrotas iškeliamas 388 įmonėms (per mėnesį - 129).

Visų 1993-2009 m. bankrutavusių 8 672 Lietuvos įmonių patvirtinti kreditorių reikalavimai siekė 16 mlrd. Lt, o įmonių turto vertė bankroto proceso pradžioje sudarė 11 mlrd. Lt - įmonių skolos kreditoriams apie 1,5 karto viršijo balansuose nurodytą turtą.

Remiantis Europos kreditų valdymo paslaugas teikiančių įmonių susivienijimo „Verband der Vereine Creditreform" duomenimis, 2009 m. Baltijos šalyse nemokių įmonių skaičius išaugo 62,9 procento.

Nemokių įmonių pokyčiai Europoje

Šaltinis: Creditreform Ekonominiai tyrimai „Nemokumas Europoje 2009/10"

Vidurio ir Rytų Europos šalyse finansų ir ekonomikos krizė taip pat gerokai padidino įmonių nemokumo atvejų (vidutinis nemokių įmonių skaičius 2009 m. išaugo 44,1 proc.). Savotiškais lyderiais tapo Čekija - čia 82,5 proc. įmonių yra nemokios, palyginti su 2008 m., Slovakija (54,6 proc., 900 bankrotų) ir Baltijos šalys. Mažiausias nemokumo augimas užfiksuotas Kroatijoje - 7,4 procento.

Pačios įmonės turi analizuoti ir prognozuoti

Bankrotas sukelia daug neigiamų padarinių ne tik pačiai įmonei ir jos darbuotojams, bet ir kitoms įmonėms bei institucijoms, valstybei ir visuomenei. Įmonių bankrotai didina šalies ekonomines (gamybinio pajėgumo praradimas, susilpnėjęs bendras šalies ūkio konkurencingumas; nesumokėti mokesčiai valstybės biudžetui, SODRAI ir fondams; nepatenkinti kreditorių reikalavimai, kurie neretai sukelia kitų su bankrutuojančia įmone susijusių partnerių ekonominius sunkumus) ir socialines (nedarbo augimas; bendras šalies gyventojų gyvenimo lygio kritimas; gyventojų nepasitenkinimas esama silpna šalies ūkio būkle; netikrumas dėl ateities, nepasitenkinimas valdžia) problemas.

Lietuvos įmonių bankroto įstatyme įmonės nemokumas apibūdinamas siauriau nei bendrinėje kalboje. Pagal įstatymą tai tokia įmonės būsena, kai įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Probleminėse įmonėse mažėja turtas ir finansiniai ištekliai, todėl įmonės netenka galimybių įvykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Todėl kiekvienos įmonės pagrindinis tikslas yra sugebėti numatyti veiklos tęstinumo, finansinių įsipareigojimų įvykdymo galimybes bei tendencijas. Įmonių nemokumo diagnozavimas - tai metodai, padedantys nustatyti įmonių nemokumo realaus pasireiškimo galimybę. Bankrotai dažniau vyksta tose įmonėse, kuriose nėra (arba labai silpna) vidinės kontrolės sistemos ir kuriose neatliekama finansinė analizė. Kiekvienas įmonės vadovas turi turėti „analitinį mąstymą", t. y. tam tikrą supratimą apie pelningumą, mokumą, kapitalo struktūrą, pinigų srautus ir kitus finansinius rodiklius. Jeigu įmonė patiria nuostolių, vadinasi, jai gresia nemokumas. Dėl nuostolių prarandamos galimybės plėsti gamybą, pakeisti pasenusius įrengimus ir technologijas.

Dabartiniu metu analitikai naudoja įvairius statistinius metodus įmonių finansinei padėčiai nustatyti. Tačiau svarbiausias įmonės valdymo instrumentas, kuriuo turi puikiai mokėti groti visi įmonės vadovai ir daugelis darbuotojų, yra finansinės ataskaitos. Finansinių ataskaitų duomenys yra svarbus įmonių nemokumo prognozavimo šaltinis. Jų analizė leidžia spręsti ar įmonė moki, galima įvertinus įmonės veiklos rodiklius, kurie atsispindi įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose (balansas, pelno (nuostolių) ataskaita, pinigų srautų ataskaita ir kt.). Tradicinė įmonės mokumo rodiklių analizė yra orientuota į įmonės apskaitos duomenis, siekiant nustatyti, ar įmonė pajėgi generuoti pakankamai lėšų įsiskolinimams padengti.

Mokumo rodikliai parodo, ar įmonė galės laiku sumokėti tiekėjams už žaliavas ir medžiagas, samdomiems darbuotojams už darbą, mokesčius ir įmokas juos administruojančioms institucijoms, sumokėti palūkanas ir grąžinti paskolą kredito institucijoms, išmokėti dividendus savininkams. Apskaičiuotų rodiklių interpretavimas dažnai priklauso nuo sprendimus priimančių vadovų požiūrio į riziką ir pelningumą. Paprastai įmonių vadovai, kurie laikosi konservatyvaus finansų valdymo požiūrio, linkę išsaugoti didesnį mokumą, o agresyvieji - kuo daugiau uždirbti, nebijant prarasti reikiamą mokumą bei prestižą kreditorių atžvilgiu.

Trumpalaikio ir ilgalaikio mokumo rodikliai

Trumpalaikio mokumo (likvidumo) rodikliai susiję su trumpalaikiu turtu ir trumpalaikiais įsipareigojimais. Terminas „trumpalaikis" yra aiškinamas kaip pinigų gavimas arba įsipareigojimų vykdymas per vienus metus.

Pagrindiniai įmonės trumpalaikį mokumą (likvidumą) apibūdinantys rodikliai

Mokumo rodikliai labai priklauso nuo šalies ekonominių sąlygų: ekonomikai augant jie gerėja, o ekonomikai smunkant - prastėja.

Vidutiniai trumpalaikio mokumo (likvidumo) rodikliai Lietuvos įmonėse

Šaltinis: Lietuvos Respublikos statistikos departamentas

Visų trumpalaikio mokumo rodiklių mažiausias vidutinis mokumas Lietuvos įmonėse buvo 2008 metais. Šiais metais reikšmingai sumažėjo kritinis mokumas, kuris rodo, jog tais metais įmonės, disponuodamos greitai likvidžiu turtu galėjo padengti tik 89 proc. trumpalaikių skolų (2006 ir 2009 m. atitinkamai 97 proc., o 2008 m. - net 108 proc.). Kai įmonės kritinio mokumo koeficientas yra mažesnis nei vidutinis tos pačios pramonės šakos, kuriai įmonė priklauso, ateityje gali iškilti grėsmė laiku nevykdyti trumpalaikių įsipareigojimų. Iš kitos pusės, esant pernelyg dideliam kritinio mokumo koeficientui, įmonėje gali būti nustatyta pirkėjų skolų ir pinigų bei jų ekvivalentų neefektyvaus valdymo problema.

Absoliutaus mokumo rodikliai rodo, jog Lietuvos įmonės yra linkusios vis agresyviau valdyti pinigus, t. y. stengiasi laikyti minimalias neinvestuotų pinigų sumas (analizuojamais metais 14-19 proc. trumpalaikių įsipareigojimų įmonės galėjo padengti iš karto grynais pinigais).

Nuosaikiai valdant finansus, ilgalaikiais finansavimo šaltiniais turėtų būti finansuojamas visas nuolatinai reikalingas trumpalaikis turtas. Vidutinis įmonių grynojo apyvartinio kapitalo koeficientas rodo, jog įmonės vykdo agresyvią turto finansavimo politiką. Analizuojamu laikotarpiu įmonės 24-34 proc. turimo trumpalaikio turto finansavo ilgalaikiais finansavimo šaltiniais. Kai įmonės GAK koeficientas yra mažesnis nei vidutinis ar net neigiamas, gali kilti reali grėsmė trumpalaikiam įmonės mokumui.

Bendras įmonės įsiskolinimo lygis yra atvirkščiai proporcingas įmonės stabilumui. Kuo didesni įsiskolinimo rodikliai, tuo didesnė įmonės finansinė rizika, ir atvirkščiai. Tačiau, finansavimo skolomis naudojime galima įžvelgti keletą reikšmių:

1) kai limituotos investicijos, o kapitalas didinamas skolomis, savininkai gali išlaikyti savo rankose įmonės kontrolę;

2) kuo daugiau įmonės kapitalas didinamas skolomis, tuo daugiau įmonės rizikos tenka ne savininkams, o kreditoriams;

3) jei įmonės investicijų, finansuojamų iš skolinto kapitalo, pelningumas viršija skolų palūkanas, tai didėja savininkų kapitalo pelningumas.

Pagrindiniai įmonės ilgalaikį mokumą (stabilumą) apibūdinantys rodikliai

Vidutiniai ilgalaikio mokumo (stabilumo) rodikliai Lietuvos įmonėse, 2006-2009 m.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Vidutiniai įmonių ilgalaikio mokumo rodikliai 2009 m. buvo mažesni nei 2006-2008 m. Tai rodo, jog ekonominė krizė įpareigojo įmones mažinti finansinę riziką ir didinti įmonės stabilumą. Sumažėjo įmonių investicijos ir jų finansavimas skolintomis lėšomis. Tai pagerino finansinį svertą, rodantį įsipareigojimų ir nuosavybės santykį. Jis dėl sumažėjusių finansinių skolų ir skolų tiekėjams 2009  m. pabaigoje pasiekė žemiausią tašką (75 proc.). 2006-2008 m. laikotarpiu finansinio sverto rodiklis svyravo 95-96 proc. ribose.

Bendrasis skolos rodiklis irgi rodo, jog 2009 m. įmonėse vidutiniškai 43 proc. turto buvo finansuojama skolomis. Lyginant su 2006 - 2009 m. laikotarpiu, turto dalis, kuri buvo finansuota skolintu kapitalu sumažėjo 6 procentiniais punktais. Jeigu įmonės skolos rodiklis yra didesnis nei vidutinis, įmonei gali kilti finansinių sunkumų grėsmė.

Įmonių turto finansavimas ilgalaikėmis skolintomis lėšomis taip pat sumažėjo 2009 m. (nuo 0,21 iki 0,19). Didesnė šio rodiklio reikšmė nei vidutinė rodo, kad įmonės siekia padidinti mokumą, mažinant pelningumą, nes už ilgalaikes skolas reikia mokėti daugiau palūkanų.

Įmonių nemokumo rizikos veiksnius galima kontroliuoti profesionaliomis ir veiksmingomis priemonėmis: analizuoti įmonės veiklos rodiklius, stebėti situaciją rinkoje, laiku prognozuoti įmonės nemokumą galinčius sukelti veiksnius ir imtis priemonių juos pašalinti ar sumažinti. Racionalūs ir laiku priimti sprendimai dėl įmonės veiklos krypčių koregavimo, naujovių ir pažangių technologijų diegimo, mažina nemokumą. Todėl įmonėse, kuriose tinkamai organizuota analitinė veikla ir kuriose atsakingai bei efektyviai valdomi su verslo rizika susiję procesai, galima anksčiau nustatyti artėjančią veiklos krizę, operatyviai į ją reaguoti ir sumažinti nemokumo riziką.

L. Martirosianienė

Mano ūkis, 2011/12