Vengrijos žemės ūkio patirtis byloja: bendra rinka ne tik atveria plačias galimybes eksportui, tačiau ir grasina, kad pigesnė užjūrio produkcija išstums kokybišką vietinę. Beveik iki galo sunaikinę savąją perdirbimo pramonę, o vietą prekybos centruose ir ant tautiečių stalų užleidę pigiai importuotai produkcijai, šiandien vengrai ieško būdų, kaip išvystyti regioninį perdirbimą.

Per praėjusius 20 metų žemės ūkio vaidmuo Vengrijoje mažėjo: anuomet siekęs 8 proc. BVP, šiandien žemės ūkio vaidmuo nukrito iki 3 proc. BVP. Per šį laikotarpį smarkiai pasikeitė ir žemės ūkio struktūra. Anksčiau gyvulininkystė ir augalininkystė šalyje buvo lygiareikšmės, tačiau pastaraisiais metais labai smarkiai sumažėjo gyvulininkystės produkcijos. Dėl šios priežasties bendra Vengrijos žemės ūkio produkcija sumažėjo 9 proc.

Pokyčiai žemės ūkyje sukėlė ir socialinių problemų - padidėjo nedarbas. Anksčiau žemės ūkyje dirbo apie 1,4 mln. žmonių, 2000 m. - apie 1 mln., o dabar - 600 tūkst. žmonių. Vengrijoje yra 560 tūkst. individualių ūkininkų. Šalyje veikia 8 800 žemės ūkio įmonių, žemę jos nuomoja, nes pirkti žemę Vengrijoje gali tik privatūs asmenys. Vidutinis individualių ūkių plotas yra 4,6 ha, įmonių - per 300 ha.

Vengrijos žemės ūkio produkcija ES bendrijoje sudaro apie 1,76 proc. Vengrijai tapus ES nare, smarkiai išaugo žemės ūkio produktų importas: nuo 13 iki 32 proc., importuojami net tokie produktai, kurie galėtų būti pagaminami šalies viduje. Dėl šios priežasties daugelio Vengrijos ūkininkų nusiteikimas ES atžvilgiu yra nepalankus. Žinoma, požiūris keičiasi, kai prabylama apie ES paramą. Vengrijos ūkininkai BŽŪP reformos 2013 m. laukia ramiai, mat iki šiol jiems skirta parama buvo artima ES vidurkiui, reikšmingų pokyčių nenumatoma ir po 2013 m. ES parama Vengrijai 2010 m. siekė apie 400 mlrd. Vengrijos forintų (1,4 mlrd. eurų). Planuojama, kad 2013 m. šalies žemės ūkiui bus skiriama apie 3,18 proc. visos ES paramos. Tiesa, iki šiol daugiausia paramos tekdavo stambiesiems ūkiams - šalyje yra 12 ūkių, gaunančių 2 mln. eurų išmokų. Dėl iki praėjusių metų valdžiusios Vyriausybės politikos, paramą technikai įsigyti gavo tik dideli ūkiai.

Tad mažesniųjų ūkių kiemuose išvysti modernią vakarietišką techniką - ne kasdienybė, vietoj jos - baltarusiška.

Lietuvos ūkininkų sąjunga vykdo projektą „Vengrijos žemdirbių savivaldos modelis: vakar ir šiandien" pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Techninė pagalba" veiklos sritį „Nacionalinis kaimo tinklas". Projekto esmė - gerosios praktikos bei patirties pasikeitimas tarp skirtingų šalių organizacijų ir jų narių. Bendradarbiaujant su Vengrijos nacionaliniu kaimo tinklu, siekiama susipažinti su Vengrijos žemdirbių savivaldos modeliu, sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžiais. Šį rudenį regioninių LŪS skyrių atstovai Vengrijoje dalijosi patirtimi su ūkininkų savivaldos organizacijų nariais bei krašto ūkininkais.

Siekiama iš naujo įpūsti vietinę pramonę

Maisto perdirbimo pramonės objektų išpardavimas - bene skaudžiausia vengrų klaida. Po įstojimo į ES labai didelė dalis vietinės maisto pramonės buvo perleista į Vakarų kompanijų rankas, o šios po kelių metų gamyklas pradėjo uždarinėti. Tuomet šalyje ėmė agresyviai plėstis prekybos tinklai, stengdamiesi kuo didesnę dalį rinkos užpildyti įvežtiniais gaminiais, kurių tėvynė dažniausiai toli nuo Vengrijos. Užuot prekiavę vietinių ūkininkų užauginta produkcija, jie verčiau importuoja pigius neaiškios kilmės ir kokybės produktus, tuo tarpu vietiniams gamintojams tenka ieškotis kitų rinkų - dažniausiai irgi užsienyje. Vengrų paklausus apie retu skoniu garsėjusius vietinius vaisius ir daržoves, jie liūdnai juokauja, kad galbūt tokių dar būtų galima rasti savo šalyje, bet į prekybos centrus kažkodėl patenka produktai... be skonio. Tokia pati situacija ir su kiauliena, kuria kadaise garsėjo Vengrija - dabar vengrai valgo olandų ir lenkų importuojamą skerdieną.

Siekiama, kad artimiausiu metu ši situacija grįžtų į normalias vėžes ir kuo daugiau produktų perdirbti būtų galima vietoje. Norima sukurti regioninio perdirbimo sistemą. Būtų tobula, jei kuo daugiau produkcijos čia pat būtų ir parduodama ar suvartojama.

Vienas tokių vietinio maisto perdirbimo pavyzdžių - stambus „Korona Borhaz" ūkis, įsikūręs netoli vieno gražiausių Šiaurės Vengrijos miestų - Ėgerio. Šiaurės Vengrija - labiausiai turistų pamėgta šalies sritis, užburianti kalvotu kraštovaizdžiu. Turizmas čia pamažu tampa antrąja pagal svarbą veikla po žemės ūkio. Kulinarinis turizmas - taip pat. Galima Romoje į Popiežių nepažiūrėti, bet jau neparagauti vyno Vengrijoje - nuodėmė. Būtent nuo jos ir gelbsti pakeliui iš Ėgerio stovintys vyno namai - dešimtys rūšių vyno, subrandinto iš aplinkiniuose laukuose užaugintų vynuogių. Vynas - tik dalis ūkio veiklos. Čia pat restorane galima paskanauti ir vos už kelių šimtų metrų ūkio šiltnamiuose išaugintų pievagrybių.

Iš 1 m² - 30 kg pievagrybių

Vynuogynus ir vyno verslą bei grybų auginimo ir perdirbimo įmonę prieš 20 m. įkūrė agronomas. Šiandien įmonė išaugo, išplėtė asortimentą ir sėkmingai vysto savo veiklą ir šalies viduje, ir užsienio rinkose. Be abejo, vyno namų lankytojai suvalgo nežymią pievagrybių dalį - mat iš viso čia per metus užauginama 500-600 t grybų. Tiesa, eksportuojama jų daugiau nei pusė, bet likusi dalis perdirbama vietiniame perdirbimo ceche - pievagrybiai apdorojami 95 °C temperatūroje ir vakuojami.

Nors grybų ūkis sukuria nemažai darbo vietų vietiniams gyventojams: 40 dirba ruošiant kompostą, dar 100 renka grybus, bet vietiniai gyventojai ūkio kaimynyste nebuvo labai patenkinti - ne paslaptis, pievagrybiai ne ant ramunėlių auginami. Kompostas jiems auginti gaunamas sumaišius vištų ir arklių mėšlą bei šiaudus. Komposto komponentai perkami iš ūkininkų, už toną šiaudų mokama 33 eurai (apie 113 Lt). Sumaišytas kompostas 3 dienas brandinamas, tuomet laikomas siloso pastate ir tik tada grybienos medžiaga dar 12 dienų brandinama bunkeryje. Toliau atliekami svarbiausi terminio apdorojimo procesai - pasterizavimas ir kondicionavimas. Kondicionavimo metu amonio sumažėja iki 10 proc.

Taip paruošta masė - pirmoji grybų gavybos stadija - keliauja į grybų auginimo angarus, kur palaikoma 25 °C temperatūra. Žiemą šildymo angaruose beveik nereikia, jis kainuoja tris kartu mažiau nei vėsinimas vasarą. Grybai pradedami rinkti 19 dieną po pasodinimo, po 7 savaičių procesas kartojamas iš naujo. Komposto temperatūra turi būti apie 27 °C. Oro - vasarą 12 ^°C, žiemą - kiek aukštesnė, svarbiausia - drėgmė ir anglies dioksido kiekis.

Grybai auginami 60-yje angarų (dar 15 planuojama įrengti) 5 aukštais, bendras augimo plotas - apie 20 tūkst. m². Iš 1 m² per augimo periodą surenkama 30 kg grybų. Per savaitę surenkama 62-67 t grybų. Panaudotas kompostas džiovinamas ir parduodamas kaip biokuras kitai įmonei.

Vietinis perdirbimas suteikia pridėtinę vertę

Kalnuotoje šiaurinėje Vengrijoje, Bokor kaimo prieigose, ganosi 2 000 banda tradicinių vengriškų senosios Gyimesi racka veislės avių. Avių ūkis prieš 13 metų įkurtas iš dviejų Bokor kaimo gyventojų privataus kapitalo. Šiandien įmonės „HIKSZ Kft" metinė apyvarta siekia 120 mln. Vengrijos forintų (apie 1,5 mln. Lt). Pasiekti tokios apyvartos pelningai parduodant vien avių mėsą nedideliam ūkiui būtų sudėtinga, tačiau ieškota būdų, kaip kuo pelningiau parduoti visus ūkio produktus. Receptas: eksportuoti. Arba perdirbti ir eksportuoti brangiau.

Vilnos perdirbimo pramonės Vengrijoje taip pat nėra. Ji eksportuojama, šiuo metu daugiausia į Turkiją. Ėriukų oda - taip pat labai paklausi prekė, mat iš jos gaminamos kepurės itin populiarios kaimyninėje Rumunijoje.

Visas primelžtas pienas sunaudojamas sūriams gaminti. „HIKSZ Kft" direktorius Barnabas Barany pasakoja pastebėjęs, jog avių pienas nėra itin paklausi prekė, ėmėsi kurti produkcijai pridėtinę vertę - gaminti sūrius. Jis džiaugiasi, kad ši rizika pasiteisino: nedideliame ūkio ceche gaminami sūriai šiandien yra populiarūs bei mėgstami, įvertinti prestižiniais apdovanojimais ir teikia ūkiui solidžių pajamų. Tiesa, pradinių investicijų naštų gerokai palengvino ES parama.

Bandoje yra 800-900 melžiamų avių. Kiekviena avis duoda 70-80 l pieno per metus, iš visų avių primelžiama apie 60 tūkst. litrų.  Avis rankomis melžia vyrai, 3 kartus per dieną: 4 ryto, vidurdienį ir 21 val. Šiuo metu jau statoma melžykla, ir melžimo rankomis bus atsisakyta.

Sūrių gamybos cechui ir prekybos organizavimui „diriguojanti" Marta Eva Tasnadi pasakoja, kad gamybos ceche kasdien iš 2 000 l pieno pagaminama 300 kg sūrio, o per metus - 25-30 tonų.

Pagal senuosius Transilvanijos receptus (iš čia kilusios ir Gyimesi racka avys) gaminami 11 rūšių sūriai. Tiesiai iš gamybos cecho 100 g sūrio gabalėlį galima nusipirkti už 650 HUF (8,3 Lt). Prekybos centruose bei delikatesinių produktų krautuvėlėse kaina didesnė. Didžioji dalis sūrių taip pat eksportuojama - daugiausia į Vokietiją, nedideli kiekiai išvežami į Gruziją, Baltijos šalis.  Deramasi su pirkėjais iš Lenkijos, Rumunijos.

Aplink Bokor vietovę yra smulkesnių ūkių, auginančių po 200-300 avių, planuojama burti kooperatyvą - tikimasi, kad tai padės parduoti produkciją už geresnę kainą. B. Barany pastebi, kad iki šiol avininkystė šiame krašte nebuvo labai populiari, tačiau prognozuoja, kad per artimiausius 4-5 m. smulkių avių ūkių regione smarkiai padaugės. Mat, pasak jo, darbų netekę daug vietinių žmonių nemato kito kelio iš krizės, kaip tik pradėti žemės ūkio veiklą. Jis pasakoja, kad jau dabar daug vietinių šeimų prašo jo patarimų, teiraujasi ar šis ūkis padėtų realizuoti jiems savo produkciją.

Patvinęs Dunojus - nuostoliai žemdirbiams

Vengrijos žemdirbiai jau spėjo savo kailiu pajausti, kokių išbandymų žada kintantis klimatas. Prieš porą metų užsilaikiusi stipri žiema, vėlyvos pavasarinės šalnos smarkiai pakenkė pasėliams. Praėjusiais metais dėl stipraus lietaus ištvinusios didžiausios šalies upės - Dunojus ir Tisa - taip pat atnešė skaudžių derliaus nuostolių. Deja, Vengrijos ūkininkai nepakankamai atsakingai prižiūri melioracijos kanalus, todėl jie dažnai užsikemša, o kilus tokioms ekstremalioms situacijoms neatlieka savo funkcijų tinkamai.

Kad oro sąlygos vengrų ūkininkams kelia problemų, savo akimis įsitikino ir Lietuvos ūkininkai: prieš kelias savaites užsėtame rapsų lauke vaikščioti buvo galima drąsiai - beveik nebuvo ką sutrypti. Į žemę subertos sėklos dar nematė lietaus, todėl išdygo tik „kantriausios". Apie 300 ha rapsų laukas - dalis žemės ūkio bendrovės „Agroproduct" turto. Visas bendrovės ūkis - 2 200 ha: 1 200 ha javų, 650 ha rapsų bei 400 ha saulėgrąžų. 60 proc. javų derliaus sunaudojama bendrovei priklausančios fermos (10 tūkst.) kiaulių pašarams.

Greta fermos veikia skerdykla, perdirbimo cechas. Bendrovė priklauso 10-čiai bendrasavininkių. Bendrovės vadovas Laszlo Feheris sako, kad didžiausia ūkio dilema - produkcijos realizavimas ir kainos, ypač sudėtinga suformuoti tinkamą kainodarą. Bendradarbiavimo su prekybos tinklais patirtis nemaloni - kai kurie iš jų iki šiol yra neatsiskaitę už prieš keletą metų parduotą produkciją.

Vengrijoje didžiuliai plotai užsėjami saulėgrąžomis. „Agroproduct" ūkyje saulėgrąžos auga 400 ha plote, iš kiekvieno ha prikuliama 2,5 t saulėgrąžų. Skaičiuojama, kad saulėgrąžų auginimo išlaidos - 148 tūkst. HUF/ha (1879,6 Lt), o pajamos - 220 tūkst. HUF/ha (2794 Lt).

Vengrijoje galioja draudimas auginti genetiškai modifikuotus augalus. Nepaisant to, šalyje nustatyta 5 000 ha pasėlių, kuriuose auga genetiškai modifikuoti augalai - pasėlių savininkams liepta juos sunaikinti. Bendrovės „Agroproduct" vadovas pasidžiaugė, kad daug metų bendradarbiauja su patikimais sėklų pardavėjais, todėl yra tikras, kad jų laukuose GM augalų neauga.

Vengrijoje smulkieji gamintojai nežlugdomi perdėtais reikalavimais

Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkė Genutė Staliūnienė pastebi, kad naudinga pasidomėti ne tik turtingųjų Vakarų šalių, į kurių žemės ūkį lygiuojamės, patirtimi, bet ir pasižvalgyti tose šalyse, kur situacija panaši kaip ir pas mus. LŪS vicepirmininkė pastebi du esminius skirtumus lyginant mūsų ir vengrų ūkininkams sudarytas ūkininkavimo sąlygas: viena vertus, vengrų ūkininkus kur kas mažiau smaugia įvairūs reikalavimai, kita vertus, mūsų ūkininkams sudarytos palankesnės sąlygos pasinaudoti paramos galimybėmis.

„Mūsų ūkininkus labai smaugia reikalavimai, ypač aplinkosauginiai. Nežinau kodėl, bet Lietuvoje mes esam labai uolūs ES reikalavimų vykdytojai - juk tie patys reikalavimai galioja visoje Sąjungoje, tačiau nė vienoje šalyje jie nėra taip stipriai perlenkiami kaip pas mus", - įsitikinusi G. Staliūnienė. Jos nuomone, būtent todėl Vengrijoje daug dažniau galima pamatyti vietiniu perdirbimu užsiimančių ūkių - pas mus dauguma smulkiųjų sužlugdyti neįgyvendinamais reikalavimais.

LŪS vicepirmininkė pastebi, kad mūsų sanitarijos ir higienos reikalavimai labai griežti, o štai Vengrijoje aplankytame pieno ūkyje - langai aptukę. Pieno bloke taip pat teko matyti ir salietros maišą - mūsų ūkininkui už tai būtų surašytas aktas, skirta bauda ir atimta licencija tiekti pieną. „Lankėmės pieno perdirbimo ceche, kur viduje gaminami puikiausi sūriai, o kieme telkšo išrūgų ir kitų nuotekų balos - ir niekam tai nekelia problemų. Pasiteiravus, kodėl taip yra, jie tvirtina, kad tai visus aplinkosaugos reikalavimus atitinka. Manau, kad tai visai ne tragedija - juk tai yra kaimas, natūralu, kad jis negali būti sterilus. Gyvulininkystės ūkyje taip pat - nėra jokių mėšlidžių, mėšlas dedamas į krūvą vidury kiemo ir sėkmingai išvežamas į laukus. Juk tikrai - reikalavimas mūsų ūkiams pasistatyti tuos didžiulius rezervuarus kainuoja baisius pinigus, žinoma, didiesiems reikia, tačiau mažiukus toks reikalavimas tik smukdo", - įspūdžiais dalijasi LŪS vicepirmininkė.

Dar G. Staliūnienė pastebi, kad mūsų ūkininkams buvo sudarytos kur kas palankesnės paramos galimybės: parengtos įvairesnės programos, todėl daugiau ūkininkų galėjo investuoti į savo ūkius. Pavyzdžiui, modernizavimo programai vengrai jau seniai neturi lėšų, taisyklės buvo parašytos taip, jog šią paramą galėjo gauti tik didieji ūkiai - jiems teikta parama didžiulėmis sumomis, smulkesniems nebeliko. Pas mus mažesniems ūkiams nebuvo jokių apribojimų - galėjo naudotis visi, o kurie nedrįso dėl sudėtingo mechanizmo, galėjo pasinaudoti vėliau, supaprastinus paramos teikimo tvarką.

Julija Petrošiūtė

Mano ūkis, 2011/11