MU mob.pren. 22 10 04 23 01 09 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2011/11
Saugūs pašarai – saugus maistas
  • I. Skurdenienė, V. Ribikauskas
  • Mano ūkis

Aptikus pašarų žaliavose mikotoksinų, gyvulių sveikatos sutrikimams galima užbėgti už akių ir imtis patikimų priemonių vienodam gyvulių produktyvumui išlaikyti. Pašarų komponentai gali būti valomi ir sijojami ar apdorojami cheminiu būdu. Bet šios priemonės yra gana brangios, todėl dažniausiai naudojami mikotoksinų surišikliai, kurie sumažina kenksmingų medžiagų absorbciją iš virškinimo trakto arba skaldo jas į mažiau kenksmingus junginius.

Mikotoksinų surišiklių efektyvumui įvertinti yra būtini laboratoriniai tyrimai, tačiau vien jų nepakanka. Būtina įvertinti su gyvuliais atliekamų bandymų išvadas. Paprastai mikotoksinų surišikliai nepasižymi selektyvinėmis savybėmis, jie gali surišti ne tik mikotoksinus, bet ir maisto medžiagas. Bet yra priemonių, surišančių tik kai kuriuos mikotoksinus. Tinkamai atliekant tyrimus, šios silpnosios surišiklių savybės yra lengvai nustatomos.

Saugumą lemiantys veiksniai

Saugių pašarų gamyba yra prioritetinė žemės ūkio šaka. Maisto saugumą ir gyvulių sveikatą daugiausia lemia ūkiuose išaugintų ir paruoštų pašarų kokybė. Kokybiškų pašarų gamyba šalyje yra viena aktualiausių problemų. Siekiama sukurti pažangią gyvūnų mitybos sistemą ES šalių pavyzdžiu. Incidentai, susiję su maisto produktų sauga, privertė ES ir kitas šalis peržiūrėti maisto saugą garantuojančias sistemas ir ieškoti efektyvesnių būdų nuo kenksmingų maisto produktų apsaugoti ir vartotojus. 2000 m. ES paskelbė Baltąją knygą apie maisto produktų saugą, kuri buvo pradinis etapas teisiniams pagrindams, reguliuojantiems tinkamą maisto produktų ir pašarų gamybą bei jų kontrolę, sukurti. ES Baltojoje knygoje nurodyta, kad maisto produktai (taip pat ir gyvulių pašarai) turi būti saugūs visoje jų gamybos grandinėje. Visose gyvulininkystę plėtojančiose šalyse didelis dėmesys skiriamas produkcijos kokybei gerinti.

Tik moksliniais tyrimais įrodžius įvairių pašarų ruošimo technologijų įtaką gyvulininkystės produkcijai ir jos kokybei, galima tikėtis sukurti pažangias pašarų gamybos ir gyvūnų mitybos sistemas ir gaminti ekologišką gyvūninę produkciją.

Galutiniam vartotojui skirtų gyvulinių maisto produktų kokybė ir sauga labai priklauso nuo geriamo vandens ir pašarų kokybės bei higienos. Todėl būtinas pašarų saugos, rizikos veiksnių, higienos praktikos mokslinis įvertinimas.

Svarbiausi gyvulių sveikatą lemiantys veiksniai

*  Laikymo sąlygos

*  Priežiūra

*  Pašarai

Mikotoksinų sukeliami organizmo veiklos sutrikimai

*  Ūmus toksiškumas

*  Mutageniniai pokyčiai

*  Teratogeniniai sutrikimai

*  Kancerogeninės ligos

*  Estrogeninis poveikis

*  Kraujo savybių pakeitimas

Svarbiausia grūdų gedimo priežastis - mikrobiologinė tarša. Gendant pašarams, kinta ir įvairių mikroorganizmų procentinė sudėtis, todėl, vertinant jų kokybę, svarbu atsižvelgti į toksinių ir patogeninių mikroskopinių grybų ir bakterijų koncentraciją pašaruose.

Mikotoksinai - tai natūralūs pelėsinių grybelių medžiagų apykaitos produktai, kurie yra nuodingi juos prarijus, įkvėpus ar absorbavus per odą.

Toksinai gali būti aptinkami grūdinės kilmės pašaruose, maiste ir grūdų saugojimo patalpų dulkėse. Maisto produktuose ir pašaruose esantys mikotoksinai sukelia įvairius žmonių ir gyvulių susirgimus. Jie gali sukelti ir ūmias, ir lėtines intoksikacijas, kurios gali būti mirties arba vidaus organų (centrinės nervų sistemos, širdies ir kraujagyslių sistemos, kvėpavimo sistemos ir virškinimo trakto) pažeidimų priežastis. Mikotoksinai taip pat gali būti karcinogeniniai, mutageniniai, teratogeniniai ir imunosupresiniai. Manoma, kad vienas iš svarbiausių yra imunosupresinis jų poveikis, sumažinantis gyvulių ir paukščių atsparumą infekcinėms ligoms. 

Pagrindinės mikotoksinų klasės

Aflatoksinus produkuoja Aspergillus flavus ir A. Parasiticus grybeliai. Žinomi keturi pagrindiniai aflatoksinai (B1, B2, G1 ir G2) ir du metaboliniai produktai (M1 ir M2). Aflatoksinas B1 yra karcinogenas, sukeliantis žmonėms kepenų vėžį.

Aflatoksinai yra viena iš didžiausių problemų gyvulininkystės industrijoje. Aspergilus flavus ir Aspergilus parasiticus pelėsiniai grybai aptinkami visur: jų gausu grūduose, ankštiniuose, ryžiuose, medvilnėje, riešutuose, piene, kiaušiniuose, sūryje ir kt. A. flavus, ir A. parasiticus sintetina aflatoksinus, o A. ochraceus produkuoja ochratoksiną. Aflatoksinų grupei priskiriami B1, B2, G1 ir G2 (AFB1, AFB2, AFG1 ir AFG2) aflatoksinai.

Aflatoksinas M1 (AFM1), aptinkamas karvių piene, ir yra pašaruose randamo aflatoksino AFB1 darinys. Aflatoksinai gali veikti be išimties visus: ir gyvūnus, ir žmones. Jungtinių Valstijų Maisto ir Vaistų Administracija (FDA) įdiegė reguliarią aflatoksinų kontrolės bei tyrimų sistemą ir priskyrė juos vienoms iš pavojingiausių medžiagų, naudojamų bioteroristiniams tikslams.

Trichotecenus produkuoja keletas pelėsinių grybelių. Pagrindiniai iš trichotecenų -deoksivalenolis (DON arba vomitoksinas) ir T-2 toksinas. DON gali sukelti ūmią žmonių mikotoksikozę.

Zearalenoną gamina Fusarium graminearium grybelis. Šis mikotoksinas turi hormoninį (estrogeninį) poveikį ir žmonėms taip pat gali sukelti ūmias mikotoksikozes.

Fumonizinams priskiriami Fusarium moniliforme grybelių gaminami mikotoksinai. Fumonizinas B1 yra viena iš medžiagų, žmonėms sukeliantį stemplės vėžį.

Ochratoksinus gamina Aspergillus ochraceus ir Penicillium verucosum grybeliai. Pagrindinis šios grupės mikotoksinas yra ochratoksinas A. Jis žmonėms sukelia „Balkanų endeminę nefropatiją" - mirtiną, lėtinę inkstų ligą. 

Kaip išvengti mikotoksinų

Mūsų šalyje mikotoksinai nustatomi tik probleminiais atvejais. Juos gaminantys pelėsiniai grybeliai randami ne tik pašaruose ir lesaluose, bet ir mėšle, ant medienos, vidaus patalpų sienų, vandenyje. Kai pašaras ar lesalai jau užkrėsti, mikotoksinus nukenksminti ar bent sumažinti užterštumą jais yra labai sunku, nes jie fiziniu ir cheminiu požiūriu yra labai stabilūs. Be to, paprastai pašarai užteršiami keliais mikotoksinais, nes įvairios pelėsinių grybelių rūšys tuo pačiu metu gamina įvairius mikotoksinus. Be to, toksiškų medžiagų atsiranda ir laikant pašarus.

Mikotoksinų poveikis gyvulių sveikatai yra labai įvairus. Susirgimų mastas priklauso nuo įvairių veiksnių, pirmiausia - nuo mikotoksinų rūšies ir koncentracijos. Ypač pavojingos lėtinės mikotoksikozės, kurios pasireiškia nespecifiniais simptomais. Dėl lėtinių ligų gyvulininkystėje patiriama ypač didelių ekonominių nuostolių.

Svarbiausias uždavinys gyvulininkystės ūkiuose - detoksikuoti mikroskopiniais grybais ir mikotoksinais užkrėstus pašarus. Siekiant išvengti neigiamo mikotoksinų poveikio reikia: ● suardyti, inaktyvuoti arba pašalinti mikotoksinus; ● panaudojus chemines (ir fizikines) priemones neleisti, kad susidarytų nauji toksiški junginiai; ● detoksikuoti taip, kad nenukentėtų pašaro vertė; ● sunaikinti kuo daugiau sporų ir grybo micelio ir sustabdyti galimybę mikotoksinų producentams atsinaujinti; ● parinkti lengvai įterpiamus, nebrangius ir nekenksmingus aplinkai detoksikavimo produktus.

Detoksikavimo priemonės

Šiuolaikinės pašarų detoksikavimo priemonės yra pagrįstos dviem pagrindinėmis strategijomis:

1. skatinti toksinus greičiau pasišalinti iš organizmo (taikoma toksinų rezorbcija adsorbentu, tokiu būdu blokuojamas jų patekimas į kraują);

2. toksiškumo mažinimu (biologinė detoksikacija).

Įvairūs į pašarą pridedami adsorbentai (daugiausia aliuminio silikatai) savo paviršiumi adsorbuoja mikotoksinus ir tokiu būdu sutrikdo jų rezorbciją iš virškinimo trakto (šiuo metu geri ir moksliškai pagrįsti rezultatai gauti inaktyvuojant aflatoksinus).

Pastaruoju metu Lietuvoje mikotoksinais užterštiems pašarams detoksikuoti naudojami komerciniai preparatai. Biologinė mikotoksinų detoksikacija tyrinėjama ir taikoma daugiau kaip 30 metų. Ištirti trichotecenų grupės mikotoksinai: jų toksiškumas susijęs su cikline struktūra - 12, 13 epoksido žiedu. Pastarąjį suardžius, trichotecenų toksiškumas labai sumažėja. Mūsų klimato sąlygomis pirmiausia reikia detoksikuoti fuzariotoksinus, todėl yra poreikis įsivežti naujų veiksmingų preparatų.

Ar mikotoksinai - aktuali problema Lietuvoje?

Ilgametis mokslo, konsultavimo, verslo ir gamybos bendradarbiavimas davė puikų rezultatą: pieno galvijus auginantys ūkininkai ir mokslininkai, konsultantai bei verslo atstovai susivienijo bendrame Europos Sąjungos Kaimo rėmimo 2007-2013 m. programos lėšomis finansuojamame parodomojo bandymo projekte „Pašarų sauga - maisto sauga". Šio parodomojo bandymo objektai - 6 tradicinės gamybos pieno ūkiai skirtinguose Lietuvos regionuose (Joniškio r. bendrovėje „Drąsutaičiai", Alytaus r. A. Juso, Šilutės r. A. Kliučinsko, Prienų r. D. Kairiūkščio, Kazlų rūdos r. D. Kairaitienės, Rokiškio r. D. Vėtos ūkiose).

Vienas iš projekto pagrindinių tikslų - skatinti mokslo žinių ir inovacinės praktikos sklaidą tradicinės gyvulininkystės ūkiuose ir didinti jų konkurencingumą, demonstruojant moksliškai pagrįstų technologijų taikymo gamyboje aplinkosauginę ir ekonominę naudą. Be to, ūkininkai bus raginami diegti pažangiausias nukenksminimo priemones nuo pašaruose esančių mikotoksinų, pasirenkant aplinkai saugiausią ir ūkiui ekonomiškai racionaliausią pašarų ruošimo būdą.

Projekto pradžioje buvo ištirtas pieninių galvijų pašaras, melžiamos karvės suskirstytos į kontrolinę ir bandomąją grupes. Buvo tiriama pieno kokybė, kraujo rodikliai, pašarų užkrėstumas pelėsiniais grybeliais ir nustatyta skirtingų mikotoksinų koncentracija pašaruose.

Bandomųjų grupių melžiamos karvės buvo šeriamos įprastu pašaru, vieną kartą per dieną į jį pridėjus reikiamą kiekį mikotoksinų surišiklio. Parodomojo bandymo metu buvo tiriami trys skirtingų komercinių firmų platinami mikotoksinų surišikliai.

Aflatoksinai, deosinivalenolis, ochratoksinas A, T-2 toksinas, zearalenonas nustatyti kombinuotųjų pašarų pavyzdžiuose, paimtuose visuose šešiuose tiriamuose pieno ūkiuose. Aflatoksinų kiekiai visuose kombinuotųjų pašarų mėginiuose, paimtuose iš skirtingų ūkių buvo mažesni už aptikimo ribą. Deosinivalenolio kiekiai, didesni už aptikimo ribą, šeriamuose pašaruose nustatyti Alytaus, Kazlų rūdos ir Šilutės ūkiuose. Ochratoksino A didesni kiekiai rasti trijuose ūkiuose (Joniškio, Alytaus, Šilutės), o zearalenono aptikta dviejų ūkių (Alytaus, Rokiškio) kombinuotuosiuose pašaruose.

Buvo ištirta mikromicetų rūšių įvairovė gyvulininkystės fermose. Pelėsinių grybų, produkuojančių mikotoksinus, genčių procentinis pasiskirstymas įvairiuose pasėliuose skyrėsi. Dominavo Aspergillus ir Fusarium genčių grybai - 40,5 proc. Atitinkamai 16,2 proc. Penicilium genties grybeliai sudarė 8,1 proc. visų išskirtų mikromicetų, o 35,2 proc. sudarė kitų genčių mikroorganizmai.

Nebuvo patikimų skirtumų tiriamose grupėse, nustačius kraujo leukocitų formulę. Nustatytoji karvių kraujo leukocitinė formulė parodė, kad leukocitų grupių santykis atitinka fiziologines normas. Atlikus karvių kraujo biocheminius tyrimus pastebėta, kad visuose pieno ūkiuose (ir bandomosiose, ir kontrolinėse grupėse) makro- ir mikroelementų koncentracija kito nežymiai, skirtumai nepatikimi ir nereikšmingi, o gauti rezultatai atitiko fiziologines normas. Apibendrinant kraujo tyrimus galima teigti, kad mikotoksinų turintys pašarai su mikotoksinus neutralizuojančiais komerciniais preparatais neturėjo įtakos kraujo rodikliams.

Pašarai su skirtingais komerciniais mikotoksinų surišikliais pašaro ėdamumo nesumažino, o mikotoksinus neutralizuojantieji preparatai neturėjo įtakos makro- ir mikroelementų kiekiui karvių kraujyje, nors buvo pastebėta tendencija, kad karvės, gavusios vieno iš komercinių preparatų, jautėsi geriau, noriau ėdė pašarą.

I. Skurdenienė, V. Ribikauskas

Mano ūkis, 2011/11