Pridėtinės vertės mokestis (PVM) mokamas nuo pardavimo metu sukurtos prekių ir paslaugų pridėtinės vertės. Bet jo mokėjimo mechanizmas nėra paprastas. Todėl pradedantys verslininkai konsultacijų metu dažnai klausia, ar naudinga būti PVM mokėtojais? Atsakyti į tai galėtų padėti keletas šiame straipsnyje pateiktų pavyzdžių.

Lietuvoje PVM mokėtoju galima tapti dviem būdais: įsiregistruoti savanoriškai arba „priverstinai", kai:

• per dvylika mėnesių prekių ir/ar paslaugų parduodama daugiau kaip už 100 tūkst. litų;
• importuojama prekių iš ES valstybių ir parduodama daugiau negu už 35 tūkst. litų.

Antrasis būdas svarbus tuo, jog dažnai pamirštama, kad pardavimų pajamos turi būti skaičiuojamos ne per kalendorinius metus, bet per dvylika paskutinių veiklos mėnesių. Dėl to kartais nutinka, kad įmonė ar fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą, turi sumokėti PVM nuo pajamų, viršijančių 100 tūkst. litų. Tokio ūkio subjekto pardavimo pajamos sumažės. Todėl reikėtų tiksliau skaičiuoti gaunamas pajamas ir laiku įsiregistruoti PVM mokėtoju.

Apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu reglamentuoja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, priimtas 2002 m. kovo 5 d. Jame nustatyta, kad PVM skaičiuojamas nuo „atlygio, kurį gavo ar turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugų teikėjas". Bet apmokestinamasis asmuo neprivalo mokėti visą apskaičiuotą mokėtiną PVM. Jis moka tik skirtumą tarp mokėtino (pardavimo) ir gautino (pirkimo) PVM. Todėl labai svarbu, kad mokesčių mokėtojas gautų vadinamąjį „pirkimo PVM", t. y. prekių ir paslaugų pirkimo PVM sąskaitose-faktūrose įvardinta PVM suma.

Tam, kad būtų paprasčiau suprasti, pateiksime pavyzdį. Ūkio subjektas pirko prekių už 1 000 litų. Pirkimo PVM sąskaitoje-faktūroje buvo pridėtas PVM - 210 Lt. Iš viso šis ūkio subjektas sumokėjo 1 210 Lt. Prekes jis pardavė už 1 936 Lt su PVM. Prekių pardavimo antkainio koeficientas - 1,6.

Panagrinėkime kelis atvejus esant dviem galimybėms: kai pardavėjas nėra PVM mokėtojas ir kai pardavėjas yra PVM mokėtojas.

Pirmas atvejis: prekių pardavimo antkainio koeficientas 1,60; pardavėjas - ne PVM mokėtojas. Pardavėjo pajamos sudaro prekių pardavimo sumą 1 936 Lt. Pardavęs prekes, jis gaus 726 litus pelno. Nuo jų jis turės sumokėti 5 arba 15 procentų pelno mokestį (pavyzdyje taikytas 5 proc. tarifas, todėl pelno mokestis sudarys 36,30 Lt, o ūkio subjekto grynasis pelnas - 689,7 Lt).

Antras atvejis: prekių pardavimo antkainio koeficientas 1,60; pardavėjas - PVM mokėtojas. PVM mokėtojo pardavimo pajamos bus 1 600 Lt, mokėtinas PVM - 336 Lt. Šiuo atveju visi sumokėti mokesčiai sudarys 156 Lt (PVM 126 Lt ir pelno mokestis 30 Lt), o ūkio subjekto veiklos rezultatas (pelnas) - 570 Lt. Šiuo atveju būti PVM mokėtoju nenaudinga, PVM mokėtojo grynasis pelnas yra mažesnis 119,7 Lt negu ūkio subjekto, neregistruoto PVM mokėtoju.

Augant prekių pardavimo antkainiui, ūkio subjekto, kuris nėra PVM mokėtojas, veiklos rezultatas yra didesnis negu PVM mokėtojo.

Žinome, kad kai ūkio subjekto pajamos pasiekia 100 tūkst. Lt ribą, būtina tapti PVM mokėtoju. Bet kadangi pajamos nėra jau tokios mažos smulkaus verslo atstovams, tai ilgą laiką jie gali veikti nebūdami PVM mokėtojais, taikyti mažesnius pardavimo antkainius ir gauti geresnį veiklos rezultatą.

Aptarkime kitą atvejį, kai prekių pardavimo antkainis  - 1,6529 (žr. 2 lentelė, 2 atvejis). Prekių pardavimo suma be PVM ir su PVM sutampa - 2 000 Lt. Šis atvejis svarbus konkurencinėje kovoje. Abu pardavėjai - ir ne PVM mokėtojas, ir PVM mokėtojas parduoda prekes už panašią kainą. Bet naudos daugiau turi ne PVM mokėtojas. Jo veiklos rezultatas didesnis už PVM mokėtojo 130,25 Lt.

Šiek tiek kitoks yra 5 atvejis (žr. 2 lentelę). Pritaikius skirtingus pardavimo antkainius buvo siekiama suvienodinti pardavimo kainą (pajamas). Šis atvejis pasitaiko tada, kai ūkio subjektai konkuruodami rinkoje taiko vienodas pardavimo kainas (be PVM).

Jeigu ne PVM mokėtojas taiko 1,6529 antkainio koeficientą, o PVM mokėtojas koeficientą 2, tai jų pardavimo pajamos bus vienodos - 2 000 Lt. Bet veiklos rezultatas jau bus PVM mokėtojo naudai. Ne PVM mokėtojas gaus 750,5 Lt grynojo pelno, o PVM mokėtojas - 950,00 Lt.

Kai PVM mokėtojas pardavimo metu pridės PVM, tai jo prekės ir/ar paslaugos bus mažiau patrauklios galutiniam vartotojui, ne PVM mokėtojui, o tai reiškia - mažiau konkurencingos, palyginti su tomis, kurias parduoda ūkio subjektas, nemokantis PVM.

Taigi, kai ūkio subjekto pajamos nesiekia 100 tūkst. litų, PVM mokėtoju tapti nenaudinga, nes galima taikyti mažesnius pardavimo antkainius, greičiau ir sėkmingiau parduoti savo prekes ir/arba paslaugas, o ne PVM mokėtojo veiklos rezultatai (grynasis pelnas) yra geresni negu PVM mokėtojo. Kadangi ūkio subjekto, kuris nėra PVM mokėtojas, gautas grynasis pelnas yra didesnis negu PVM mokėtojo, tai reiškia, kad smulkiam ūkio subjektui PVM mokėtoju būti nenaudinga. Kai ūkio subjekto pajamos pasiekia 100 tūkst. litų ribą, jis privalo įsiregistruoti PVM mokėtoju. Tam, kad sumažintų savo mokėtiną PVM, jis turėtų daugiau prekių pirkti iš PVM mokėtojų, gaudamas „pirkimo PVM" pridėtinės vertės mokesčio sąskaitose-faktūrose ir įvertindamas vadinamąją „PVM atskaitą" (PVM atskaita - apskaičiuota atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM dalis, kuri sumažina mokėtiną į biudžetą arba padidina grąžintiną iš biudžeto PVM sumą).

J. Žukovskis, A. Slavickienė

Mano ūkis, 2011/11