Dauguma žemdirbių pasukios pirštu ties smilkiniu perskaitę, kad per 100 ha dirbantis ūkininkas įsigijo galingą 360 AG traktorių, nors jau turi apie 200 AG pajėgumo mašiną svarbiausiems žemės ūkio darbams atlikti. Nuostabą sukels ir kaimyno, valdančio tik 160 ha, analogiškas pirkinys. Tačiau Saulenas Aželskas iš Serdokų ir Dalius Miliauskas iš Liudvinavo tikina, kad turėti daugiau negu reikia nėra blogai ar neekonomiška. Įsigiję našią techniką, jie jaučiasi gerokai ramiau, nes nė vieno darbo nevėluojama atlikti. Argumentų tokioms galingoms mašinoms pirkti yra ir daugiau.

Kiek reikia savaeigės žemės ūkio technikos pajėgumų vienam hektarui - klausimas, į kurį nėra paprasta atsakyti, ypač kai kiekvieno ūkio sąlygos specifinės ir savitos. Vienas skaičiavimo modelis negali tikti be išimties visiems, juolab kad pastaruoju metu gamta krečia nemalonius žemdirbiams pokštus. Šiandien negali prognozuoti nei oro, nei kainų, gali pasikliauti tik technika, kuri stovi garaže ir kuri nepaves, kai reikės nušvitus saulei laiku nukulti, nustojus lyti laiku įdirbti dirvą ir pasėti. Tokiu principu, rinkdamiesi techniką, vadovaujasi ir šeštus metus savarankiškai ūkininkaujantys Saulenas ir Dalius. Jų ūkiuose geriau yra turėti daugiau, negu turėti per mažai.

Planuojant investicijas - žvelgti 10-15 metų į priekį

Saulenui Aželskui technikos parko pavydėtų bet kuris ir 500 ha valdantis ūkininkas: 360 AG Fendt 936 Vario, beveik 200 AG Fendt 818 Vario, 6 m darbinio pločio diskinis skutiklis Väderstad Carrier, 5,5 m noraginis skutiklis Horsh Terrano 5FX, 4 m pločio Väderstad Rapid kombinuota sėjamoji, per 300 AG New Holland kombainas ir kita ne mažiau naši technika. „Ir tik 100 ha?" - išsprūstų klausimas bet kuriam nors ir šiek tiek žemės ūkio specifiką išmanančiam piliečiui.

„Nuo pat pradžių galvojau, kad jei daryti, tai daryti rimtai, todėl ir investicijų technikai negailėjau. Be to, kai dirbi vienas, labai svarbu, kad mašinos būtų patikimos, nepavestų per darbymečius", - Saulenas nė per nago juodymą nesigaili, jog  įsigijo techniką ne pagal poreikius,. Jo nuomone, technikos ūkyje nėra per daug ir jos pajėgumas nėra per didelis. „Iš pradžių ir aš į tokios galios techniką žiūrėjau skeptiškai, bet dabar galiu tvirtai pasakyti, kad turėti rezervą - visada gerai. Dabar nesinervinu dėl oro permainų, technikos galimybių patraukti prikabintus agregatus. Šiais laikas turėti didesnio negu reikia našumo techniką didelis privalumas, nes negali būti tikras, kad rytojus išaus toks pats palankus žemės ūkio darbams, kaip ir šiandiena. Pavėlavai dieną, rizikuoji daugiau į laukus nebeįvažiuoti", - tvirtina ūkininkas.

Be to, galingesnis traktorius padargus gali traukti didesniu greičiu. Saulenas tikina, kad žemės dirbimo kokybė skiriasi, įdirbant ją skirtingais greičiais. „Ten, kur važiavau greičiau, vaizdas gražesnis. Mažesniajam Fendt kvapo pritrūkdavo, o naujojo raginti nereikia", - juokauja jaunasis ūkininkas. Sauleno ūkyje darbo netrūksta abiem traktoriams, kai reikia į pagalbą kviečiamas ir tėtis su savuoju Deutz Fahr. Per javapjūtę tenka kaip voverėms suktis ir visomis trimis priekabomis derlių iš laukų gabenti. „Jei nenori prarasti grūdų kokybės, patirti nuostolių, tenka iš peties padirbėti. Lietuvoje javapjūtė tendencingai tampa vis labiau permaininga, todėl ypač svarbu turėti modernias ir našias mašinas. Anksčiau būdavo taip pikta, kai šviečiant saulei tekdavo tupinėti aplink seną kombainą garaže", - prisimena ūkininkas.

Jo ūkyje šiųmetis sezonas praėjo kaip niekad sklandžiai. Optimaliausiais terminai suspėta ir dirvą įdirbti, ir grūdą pasėti, ir subrandintą derlių nuimti. Štai tik netikėtos orų permainos, kaip dažnai pastaruoju metu būna, pakišo koją. Jei ne žiemos polaidis, derliaus aruoduose būtų daugiau supilta. Saulenas įsitikino, kad neariamąją žemdirbystę ne visada verta taikyti. Žieminiai kviečiai, pasėti į minimaliai įdirbtą dirvą, geriau polaidį ištvėrė tuose plotuose, kur iki jų buvo auginti vasariniai rapsai. Šiemet Saulenas taip nerizikavo, ir visą žieminiams kviečiams skirtą plotą, išskyrus tuos laukus, kuriuose augo vasariniai rapsai, suarė. Pasak, jo pasėlis atrodo gražiai, tačiau priešakyje žiema ir pavasaris, tad tik balandį paaiškės, ar augalai gerai peržiemojo, ar jie subrandins gerą derlių.

Sauleno ūkis tradicinis. Jis augina tai, ką ir dauguma žemdirbių: vasarinius ir žieminius kviečius, vasarinius rapsus, apie 15 ha skiria cukriniams runkeliams, kuriuos nuima naudotu dviejų eilių prie traktoriaus kabinamu vokišku kombainu. Derliai taip pat tokie pat, kaip ir daugumoje ūkių, - žieminių kviečių kulia po 6-7 t/ha, vasarinių rapsų - apie 3 t/ha. Cukriniai runkeliai irgi neblogai užderėdavo, kol šiemet nepakeitė trąšų. „Anksčiau sukdavau galvą, kaip realizuoti virškvotinius runkelius, šiemet tokios problemos neliko. Trąšas teko keisti ne savo noru. Tiesiog jų gamintojas nebegamina, o naujųjų kitąmet teks berti dvigubai daugiau, norint iš hektaro kasti tiek pat, kaip ir anksčiau", - garsiai svarsto Saulenas.

Visa nauja technika įsigyta už ES fondų lėšas. Jo ūkyje įgyvendinti trys projektai. Beje, visus tris jis rengė pats. Vadybos žinių turinčiam Saulenui didelių sunkumų perprasti ES paramos programų reikalavimų vingrybes nebuvo sudėtinga. „Žinoma, klaidų buvo. Pirmąjį projektą taisiau ne kartą, bet viską išsiaiškinau. Kitus projektus parengti jau buvo lengviau. Visus mano rengtus projektus Nacionalinė mokėjimo agentūra patvirtino", - pasakoja Saulenas. Beje, jis pats, pasikonsultuodamas šiek tiek su specialistais, tvarko ir buhalterinę apskaitą: „Noriu pats skaičiuoti ir žinoti, kiek bei kur išleidžiu ir kiek gaunu."

Rengiant projektus ES fondų paramai gauti Saulenas įsitikino, kad planuojant investicijas, reikia žiūrėti bent 10 metų į priekį. Vieną projektą NMA uždelsė įvertinti. Turėdamas laiko, jis beveik kardinaliai pakeitė tai, ką buvo iš pradžių suplanavęs. „Vieną naktį vienaip susapnavau, kitą - jau kitaip", - juokiasi Saulenas, rimtai pridurdamas, kad gerai, kad projekto vertinimas užtruko, nes galbūt ir nebūtų turėjęs tai, ką turi dabar - techniką, kuria gali pasikliauti bet kokiomis sąlygomis.

Paklaustas, ar turėdamas tokias galingas mašinas neplanuoja ūkio plėsti, Saulenas purto galvą: „Nenoriu visiškai į darbus panirti. Man užtenka to, kiek dabar dirbu." Pasak jo, išplėtus ūkį, reikėtų samdyti pagalbininkus, o patikimų darbuotojų ne tik kaime, bet ir visoje Lietuvoje - nemažas deficitas. Gigantomanija ir masinė gamyba jo nė kiek nežavi. Sauleno nuomone, žemės ūkio gamybos pamatas turėtų būtų šeimos ūkiai.

Geru pavyzdžiu verta sekti

Geras pavyzdys užkrečiantis. Sauleno pėdomis nusekęs Dalius Miliauskas taip pat įsitikinęs, kad perteklinis technikos našumas ūkyje nėra blogai. „Mūsų žemės taip pat nėra geros. Šlapžemėse sudėtinga efektyviai su senomis mašinomis dirbti", - motyvuoja netolimoje S. Aželsko kaimynystėje įsikūręs ūkininkas. Nuomojamo garažo kieme stovintis Fendt 936 Vario su prikabintu 6 m Väderstad Carrier skutikliu dar neragavę žemės skonio. Dažais kvepianti mašina išskirtinė - juodos spalvos. „Pamačiau parodoje ir sau pasakiau, kad ir aš tokį turėsiu", - šypsosi Dalius, pagailėjęs traktorių į laukus dar šiemet varyti.

Jo gyvenimo kelią į žemės ūkį nukreipė ES finansinė parama. Dalius neneigia, kad vargu ar būtų pradėjęs kurtis šlapžemėse, jei ne ES programos. Galbūt didžiausią impulsą ūkininkauti pačiam davė tėvai, turėję 10 ha plotą ir laikę kelias karves. Genovaitė Miliauskienė, nusprendusi trauktis iš žemės ūkio gamybos, savo menkas valdas patikėjo Daliui. „Galvojau, kad bus taip, kaip buvo iki mano sprendimo: sūnus, kaip ir mes, augins serbentus, mes padėsime. O jis plačiai užsimojo ir tik įsikūręs pagal jaunojo ūkininko programą parengę projektą „Investicijų į žemės ūkio valdas" programos paramai gauti", - prisimena ūkininko mama. Dviem projektais investicijos nesibaigė.

Pasak Daliaus, pradėjus nuo kastuvo (taip jis vadina iš tėvų paveldėtą T-25 traktorių), reikia nemažų investicijų, o jei nori dirbti pažangiai, reikia visko nuo pat pradžių. Jei turi tik traktorių ir plūgą, vadinasi, nieko neturi. Viena silpna grandis technikos parke gali lemti didelius nuostolius, nors vieną darbą pavėlavus atlikti užprogramuoji nemažus rūpesčius. „Šiemet vos ne vos nukūlėme kviečius. Kombainas senas, nepajėgė visko sudoroti tada, kai orai buvo geri. Vėliau prasidėję lietūs neleido kulti, kokybė suprastėjo ir beveik visus grūdus teko parduoti kaip pašarinius, o jų kaina juk mažesnė", - pasiguodžia Dalius ir viliasi, kad kita javapjūtė bus gerokai ramesnė, nes pagal „Valdų modernizavimo" priemonės projektą jau užsakytas modernus Claas Lexion kombainas.

Ūkininkas sako, kad per ūkininkavimo šešerius metus patyrė, kaip svarbu turėti našią derliaus dorojimo techniką, todėl ir rinkosi tai, kas, jo galva, jau pelnė žemdirbių pasitikėjimą. „Aš vis sakau, ar ne geriau būtų buvę paprastą rusišką pigų kombainą ir traktorių nusipirkti, o jis piestu stojasi", - kad didelės investicijos baugina, prisipažįsta ūkininko mama. Dalius turi savus argumentus: „Modernia technika ne tik patogiau dirbti, ji taupesnė, todėl degalų sąnaudų bus mažiau, o jei įvertintum tai, kad viskas bus padaryta laiku ir dėl to pagerės grūdų kokybė, padidės javų derlingumas, visas investicijas pateisintum." Jaunasis ūkininkas be vyresnei kartai būdingo atsargumo naudojosi visomis finansinės paramos galimybėmis. Pirko techniką ir pagal supaprastintą paramos teikimo tvarką. Žinoma, skolų našta nemaža, bet tai normalus šiais laikais nieko nestebinantis reiškinys.

D. Miliauskas augina žieminius ir vasarinius kviečius, kvietrugius. Pernai ligos išguldė dauginimui auginamus lubinus, todėl šiemet jų nebesėjo. Dar likę ir apie 2 ha serbentų. Jų plotus kitąmet Miliauskai ketina išplėsti iki 10 ha. „Turiu sodinamosios medžiagos 20 hektarų. Be to, iš seniau turime ir visą reikalingą techniką jiems auginti", - įsiterpia ūkininko mama.

Dalius skaičiuoja, kad kitąmet deklaruos 200 ha. Jo nuomone, ar išloši laimingą bilietą ūkininkaudamas, labai priklauso nuo turimos technikos: „Neturi geros technikos - praloši, neturi džiovyklos - taip pat praloši. Aš noriu laimėti, visur suspėti ir dar aplenkti kitus."

Daina Stanišauskienė

Mano ūkis, 2011/11