23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2011/11
Mulčiavimas – ne tik piktžolių kontrolei
  • R. Pupalienė, D. Jodaugienė
  • Mano ūkis

Dirvos paviršiaus padengimas įvairiomis medžiagomis, siekiant sumažinti piktžolėtumą, išsaugoti drėgmę ir palaikyti pastovesnę dirvos temperatūrą, nėra populiarus Lietuvoje. Mulčiavimas pas mus ateina iš Didžiosios Britanijos, Airijos ir kitų šalių, kur didesnis darbo našumas žemės ūkyje, didesni daržovių ir uogynų plotai, senesnės ekologinio ūkininkavimo tradicijos.

Tiesa, gėlynams ir, dekoratyviniams želdiniams mulčiuoti jau įpratome naudoti medžio žievės, skaldos mulčius. Tačiau braškes, daržoves mieliau ravime ar purškiame herbicidais. Lietuvoje prekiaujama pašarų dalytuvais, kuriuos galima naudoti organinių mulčių (šiaudų, smulkintos žolės ir pan.) paskleidimui lauke. Užsienio šalyse sukurta daug technikos įvairiems mulčiams paskleisti ir nuimti.

Mokslinių tyrimų trūkumas mulčių naudojimo tema taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl jie pas mus žemės ūkio augalų pasėliuose beveik nenaudojami. Lietuvoje dabar mažai atliekama pasėlių mulčiavimo tyrimų, o gerokai anksčiau išleistoje literatūroje randami kai kurie teiginiai kelia abejonių. Todėl išsamūs tyrimai šioje srityje būtini.

Dėmesys mulčiams - ir dėl klimato pokyčių

Skaitant mokslinę literatūrą apie mulčiavimą, susidaro įspūdis, kad mulčiai dažniausiai naudojami ten, kur vyrauja sausi ir karšti orai - Indijoje, Pakistane, Irane, Afrikos šalyse. Mūsų šalyje iškrintančio vidutinio metinio kritulių kiekio daugeliui pagrindinių žemės ūkio augalų pakanka. Ypač pastarųjų kelių metų vasaros buvo drėgnos. Nors toks teiginys yra teisingas tik iš dalies - pavyzdžiui, praėjusią vasarą skirtinguose rajonuose iškritusių kritulių kiekis gerokai skyrėsi.

Net tada, kol dar visi nekalbėjome apie klimato šiltėjimą, buvo žinoma, kad Lietuvoje problema ne kritulių trūkumas, o netolygus jų pasiskirstymas per augalų vegetacijos periodą. Kritulių trūkumas atskirais augalų augimo tarpsniais, kai drėgmė ypač reikalinga ir turi lemiamos įtakos žemės ūkio augalų derliaus formavimuisi, gali būti svarbesnis už bendrą kritulių kiekį, iškrintantį per metus. Pavyzdžiui, jei javams krūmijantis trūksta drėgmės, produktyvių stiebų susiformuoja kur kas mažiau. Dabar žinome, kad kintančio (šiltėjančio) klimato požymis - netolygus kritulių pasiskirstymas - tai viena iš priežasčių, dėl ko reikėtų atkreipti dėmesį į mulčius, ypač organinius.

Dauguma mūsų krašte auginamų žemės ūkio augalų priskiriami vidutinio klimato augalams. Kai kuriems augalams šilumos trūkumas tampa veiksniu, ribojančiu derlių. Tačiau jau pastebima, kad pastaruosius kelerius metus kai kurių augalų derlingumas mažėja būtent dėl šilumos pertekliaus, t. y. dėl per daug įšylančios dirvos. Pavyzdžiui, bulvės, būdamos vidutinio klimato augalai, geriausiai formuoja ir augina gumbus, esant 15-18 ºC vidutinei dirvos temperatūrai. Mūsų vasaros jau tampa per šiltos geram bulvių gumbų derliui užauginti. Žemės ūkio augalams taip pat nėra palankūs dideli dirvos temperatūros svyravimai. Mulčiai, kaip dirvos temperatūros reguliavimo priemonė, mūsų sąlygomis taip pat būtų naudingi. Praėjusią vasarą vyravo karštos dienos ir vėsios naktys, kurios nebuvo palankios šilumą mėgstantiems žemės ūkio augalams augti ir derėti.

Gerai ne tik augalams, bet ir dirvai

Didesnis dirvos drėgnumas ir mažesni temperatūros svyravimai palankesni ne tik tiesiogiai žemės ūkio augalams, bet ir dirvožemio biologiniam aktyvumui. Mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad mulčiuotoje dirvoje būna didesnė mikroorganizmų masė, o kartu ir didesni anglies (C) ir azoto (N) kiekiai, didesnis dirvožemio fermentų aktyvumas bei daugiau makroorganizmų (sliekų ir kt.). Mokslinėje literatūroje nedaug duomenų randama apie stiprius, statistiškai patikimus priklausomumus tarp dirvožemio biologinio aktyvumo ir žemės ūkio augalų derliaus. Biologinis dirvožemio aktyvumas pripažįstamas svarbia dirvožemio derlingumą ir kokybę, jame vykstančius mineralizacijos, humifikacijos reiškinius nusakančia savybe, kuri ypač aktuali ūkininkaujant ekologiškai.

Mikroorganizmų veiklos rezultatas - palaipsniui, kad ir nedideliais kiekiais atpalaiduojamos augalų maisto medžiagos, kurios yra labai svarbios augalams. Dėl nedidelių kiekių šios atpalaiduotos medžiagos beveik neišplaunamos į gilesnius dirvožemio horizontus. Aišku, augalams nepakanka tokiu būdu susidariusių (atsiradusių) maisto medžiagų, bet jų nauda taip pat nemaža. Ne vienus metus ūkininkaujantys žemdirbiai žino, kad reikia ,,maitinti" ne tik augalus, bet ir dirvoje gyvenančius mikroorganizmus.

Skaidantis organinėms liekanoms, kurias naudojame mulčiavimui, o po derliaus nuėmimo galime įterpti į dirvą, dalis jų mineralizuojasi, o dalis humifikuojasi, t. y. virsta humusu. XVIII a. iškelta augalų humusinės mitybos teorija neilgai trukus buvo paneigta. Dabar visi žino, kad augalai maitinasi mineralinėmis medžiagomis (mineraliniais junginiais). Tad ir tręšiame juos tuo, kas jiems lengviausiai prieinama - mineralinėmis trąšomis. Didelių, su mineralinėmis trąšomis vienu metu gautų maisto medžiagų kiekių augalai nesugeba įsavinti, nemaža jų dalis išplaunama į gilesnius dirvožemio sluoksnius, patenka į vandens šaltinius ir juos užteršia. O iš organinių liekanų (ar organinių trąšų) gauti kad ir nedideli, bet pastoviai ilgą laiką gaunami maisto medžiagų kiekiai panaudojami efektyviau.

Tikrai neteigiame, kad be mineralinių trąšų galima gauti didelius žemės ūkio augalų derlius, tik siūlome panaudoti tai, kas lieka ūkyje nuėmus derlių - pirmiausia, javų šiaudus, susmulkintas kitų augalų (rapsų, kukurūzų ir pan.) liekanas. Ypač tai svarbu ekologiniuose ūkiuose, kur artėtume prie uždaro gamybos ciklo.

Grįžkime prie humuso - sudėtingo organinio junginio, susidarančio yrant dirvoje organinėms liekanoms ir turinčio didžiulės įtakos dirvožemio savybėms. Ir pirmiausia - fizikinėms: dirvožemio tankiui, kietumui, lipnumui, struktūrai ir jos patvarumui. Galinga žemės ūkio technika, intensyvus žemės dirbimas leidžia skirti mažiau dėmesio šioms dirvožemio savybėms. Tačiau galinga technika gadina dirvos struktūrą, nes mažėjant humuso, mažėja struktūros patvarumas (t. y. dirvožemio grumsteliai išsileidžia dėl drėgmės poveikio), ir taip dirvos nualinamos. Tokiose dirvose, net gausiai patręšus mineralinėmis trąšomis, žemės ūkio augalų derlius nedidėja. Apie šią problemą, remdamasis agrocheminių tyrimų duomenimis, jau ne pirmus metus kalba ir profesorius Gediminas Staugaitis. Tą jau pastebi ir supranta ūkininkai. Smagu išgirsti, kad, pavyzdžiui, Rokiškio rajono ūkininkų sąjunga kviečia lektorius iš ASU kalbėti apie humuso reikšmę.

Dažnai nevertiname to, ko nematome plika akimi, kas neduoda greito ir akivaizdaus rezultato, nesirūpiname, kokį dirvožemį paliksime ateinančioms kartoms. Neturint organinių trąšų, augalų liekanų sugrąžinimas į dirvą yra labai svarbus. Galima iš organinių liekanų ruošti kompostus ir tada juos naudoti, bet tai reikalauja laiko, sąlygų, darbo jėgos. Todėl verta stengtis panaudoti organines liekanas kaip mulčią.

Mulčias - užkarda piktžolėms

Vis tik svarbiausia problema ekologiniuose ūkiuose - piktžolės. Vien žinios apie organinių mulčių įtaką pasėlių piktžolėtumui turėtų paskatinti žemdirbius juos naudoti, nekalbant apie tas priežastis, kurios jau minėtos. Geriausiai pasėlių piktžolėtumą mažina tokie mulčiai, kaip popierius, kartonas, polietileninės plėvelės (juodos, spalvotos, bespalvės). Tačiau mulčiavimui naudojamos organinės liekanos - javų šiaudai, durpės, pjuvenos ar medienos apdorojimo atliekos iš lentpjūvės, dažnai pjaunama vejų žolė, tarpinių pasėlių žalioji masė, daugiamečių žolių žalioji masė - daugeliu atvejų taip pat esmingai mažina pasėlių piktžolėtumą.

Apibendrinant mokslinėje literatūroje randamus duomenis apie organinių mulčių įtaką pasėlių piktžolėtumui, reikia pripažinti, kad dalis autorių pabrėžia didesnį mulčių poveikį trumpaamžėms piktžolėms - šių piktžolių organinėmis liekanomis mulčiuotuose pasėliuose sumažėja esmingai. Randame duomenų ir apie esminę organinių mulčių įtaką visų piktžolių kiekiui pasėlyje. Kiti autoriai pabrėžia ypatingą mulčių reikšmę ankstyvųjų augalų pasėliuose. Mūsų atliekami tyrimai parodė, kad organinių mulčių įtaka pasėlių piktžolėtumui nevienoda atskirais metais. Ji priklauso nuo mulčiavimui naudojamų medžiagų, mulčio sluoksnio storio, mulčiavimo laiko, dirvožemio, meteorologinių sąlygų.

Mulčiavimui naudojant organines liekanas, galima ne tik sumažinti piktžolių kiekį pasėliuose, bet ir atvirkščiai - priveisti dar daugiau piktžolių. Piktžolių sėklomis užteršti šiaudai, vejų žolė, daugiamečių žolių žalioji masė didina piktžolių kiekį pasėlyje ir gali pagausinti piktžolių sėklų atsargas dirvožemyje. Piktžolių sėklos išlieka daigios keliolika ir net keliasdešimt metų, todėl išbyrėjusios ant dirvos paviršiaus ar įterptos į dirvą jos gali laukti progos sudygti vėliau.

Tačiau mulčiuoto pasėlio privalumas yra tas, kad tokiame pasėlyje išdygusios ar net atžėlusios daugiametės piktžolės daug lengviau išsirauna, tokį pasėlį tereikia pereiti išraunant pavienes piktžoles. Ant mulčio sluoksnio numesta išrauta piktžolė neįsišaknija iš naujo, greičiau sunyksta - tai irgi privalumas.

Nuo 2004 m. Aleksandro Stulginskio universitete (tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete) atliekami organinių mulčių įtakos pasėliams ir dirvožemiui tyrimai. Mulčiavimui naudojami žieminių kviečių šiaudai, vidutiniškai susiskaidžiusios žemapelkių durpės, įvairių medžių šviežios pjuvenos, dažnai pjaunama vejų žolė. Mulčias skleidžiamas 5 ir 10 cm storio sluoksniu. Po 6 metų nuo eksperimento pradžios, pradedant 2010 metais, pasėliai nebemulčiuojami - tiriamas organinių mulčių ir skirtingo jų sluoksnio storio liekamasis poveikis žemės ūkio augalams, piktžolėms ir dirvožemiui. Plačiau apie tyrimų rezultatus skaitykite kitame „Mano ūkio" numeryje.

R. Pupalienė, D. Jodaugienė

Mano ūkis, 2011/11