Kompostą įterpiant į dirvą, skatinamas dirvožemio gyvybingumas, o kompostavimo nauda dviguba - likviduojamos atliekos ir pagaminama vertinga trąša. Tik ar visada susimąstome, kokių medžiagų yra komposte? Tai žinoti būtina, kad nebūtų teršiama aplinka ir nekiltų pavojus komposto naudotojams.

Kompostavimas - tai biologinis procesas, kurio metu mikroorganizmai, bestuburiai gyvūnai ir dirvos fermentai organines medžiagas - mėšlą, lapus, žolę, medienos ir maisto atliekas, nuotekų dumblą ir kt. - mineralizuoja ir paverčia naujos kokybės organinėmis medžiagomis, vadinamomis kompostu. Tai nėra nauja technologija. Kompostavimas minimas jau Biblijoje, o XVIII-XIX a. Amerikos ir Europos fermeriai jį plačiai praktikavo. Vėliau, atsiradus cheminėms trąšoms, kompostų poreikis sumažėjo. Tačiau XX a. pabaigoje, pagausėjus įvairių organinių atliekų, susidomėjimas kompostavimu vėl atgijo.

Šiandien daug kompostavimui tinkamų bioskaidžių atliekų susidaro maisto pramonėje, žemės ūkyje, mieste ir kaime. Todėl kompostavimas tapo ne tik populiarus, bet ir būtinas. Gerai perpuvęs kompostas yra puiki trąša, naudojama augalams tręšti, nederlingoms dirvoms kultūrinti. Kompostas ne tik praturtina dirvožemį humuso ir maistingųjų medžiagų, bet ir gerina jo struktūrą: dirvožemis tampa puresnis, į jį lengviau patenka oras, ilgiau laikosi drėgmė.

Du kompostavimo būdai

Pirmasis - kai kompostuojamos medžiagos yra mikroorganizmų ir dirvos gyvūnų ardomos esant deguonies trūkumui bei žemai temperatūrai, pakylančiai iki 40 ºC. Šis kompostavimo būdas vadinamas anaerobiniu. Jo metu nesunaikinamos piktžolių sėklos ir patogeniniai organizmai. Tai nėra pramoninis kompostavimo būdas, tačiau naudojamas daugelio sodininkų, daržininkų ir kt. Šio kompostavimo metu nebūtina reguliariai perkasinėti krūvos, tai užtenka padaryti 1-2 kartus per metus. Toks kompostavimas užtrunka apie dvejus metus ir ilgiau.

Antrasis - kai kompostuojamos medžiagos ardomos, esant pakankamam deguonies kiekiui. Proceso metu temperatūra pakyla iki 70 °C, sparčiai vyksta proteinų, riebalų, celiuliozės skaidymas. Tai aerobinis kompostavimas. Jo metu sunaikinami žmogui ir augalams kenksmingi mikroorganizmai, piktžolių sėklos. Šio kompostavimo metu prarandama daugiau maisto medžiagų, tačiau darbui jis gerokai imlesnis. Toks kompostavimas paprastai yra pramoninis, jo būdų yra labai įvairių: kai komposto krūvos nuolat perkasomos ir maišomos, kai oras paduodamas perforuotais vamzdžiais, kai komposto masė maišoma besisukančioje talpoje ir kt. Naudojant kompostavimo procesą skatinančias priemones bei specialią įrangą, kompostą galima paruošti labai greitai - per 1-2 mėnesius.

Komposto žaliavos

Naudotojams svarbu įvertinti pagaminto komposto kokybę, o ši priklauso nuo naudotų žaliavų ir kompostavimo proceso. Naudojamos žaliavos būna gyvulinės ir augalinės kilmės. Gyvulinės - tai kraikinis ir nekraikinis mėšlas, srutos. Kaip komposto komponentas, šios organinės trąšos visada padidina komposto vertę.

Daug daugiau yra augalinės kilmės atliekų. Žemės ūkyje - tai šiaudai, rapsų kulenos, žolės, bulvienojai, runkelių lapai ir kt. Daug tokių atliekų susikaupia maisto pramonėje ir po biodyzelino bei biodujų gamybos - apie 900 tūkst. tonų vien mūsų šalyje. Cukrinių runkelių perdirbimo metu susidaro plovimo ir valymo purvas, kalkių purvas, melasa; alaus ir salyklo gamybos metu - saladinas, žlaugtai, alaus mielės, nuoplovos; biodyzelino gamyboje - rapsų išspaudos, etilo alkoholio - žlaugtai, vaisių ir daržovių ūkio - perdirbimo atliekos, supuvę ir sugedę vaisiai bei daržovės, grūdų perdirbimo - valymo, rūšiavimo, šlifavimo atliekos ir daugelis kitų. O kiek jų netrukus bus iš miesto, kai į savartynus nebus priimamos pūvančios atliekos?

Anglis, azotas, fosforas ir kalis yra pagrindinės medžiagos, reikalingos mikroorganizmų veiklai kompostavimo metu. Didele dalimi nuo jų kiekio priklauso ir komposto vertė, tačiau labiausiai kompostavimo eigą veikia anglies ir azoto perteklius arba trūkumas. Mikroorganizmai sunaudoja anglį energijai gauti ir augti, o azotas yra svarbiausia baltymų sintezės ir reprodukcijos medžiaga.

Miško sanitarinės apsaugos tarnybos rekomendacijose nurodoma, kad idealus sumaišytų kompostuojamų substratų C:N santykis yra nuo 25 iki 30. Esant mažesniam santykiui, anglį greitai suvartoja mikroorganizmai, o azotas lieka laisvas. Tuomet azoto perteklius amoniako arba azoto oksido pavidalu sklinda į atmosferą. Atsiranda azoto nuostoliai ir kvapo problema. Kai kompostuojamo mišinio santykis didesnis, reikia ilgesnio kompostavimo laiko, veisiasi mažai aktyvūs mikroorganizmai.

Kompostuojamam substratui rekomenduojamas drėgmės kiekis - 40-65 proc., optimalus pH - 6,5-8,0. Kai pH didesnis kaip 8,0, azoto junginiai sparčiau virsta amoniaku. Kompostavimo metu paprastai anglies prarandama daugiau negu azoto dėl to, kad, kvėpuojant mikroorganizmams, iš substrato anglis pasišalina anglies dvideginio pavidalu. C:N santykis substrate sumažėja iki 15 ir mažiau. Komposto subrendimas priklauso nuo metų laiko, azoto kiekio ir jo santykio su anglimi, nuo to, kokios medžiagos kompostuojamos ir kaip jos permaišytos. Subrendusio komposto rietuvė būna trečdaliu mažesnė už pradinę. Tokio komposto masė vientisa, spalva beveik juoda, sugniaužus kompostą rankoje, ji neišsitepa. Geras kompostas nepraranda naudingų savybių ištisus metus.

Pagal kompostavimo vertę geriausios yra tos augalinės kilmės atliekos, kuriose anglies ir azoto (C:N) santykis neviršija 35. Tai nupjauta vejų žolė, piktžolės, varpinės ir ankštinės žolės arba jų mišiniai, runkelių lapai. Prastesnės vertės yra daugiau chemiceliuliozės turinčios augalų dalys - bulvienojai ar kopūstų kotai, medžių lapai ir spygliai. Javų šiaudai, ypač žieminių rūšių, ir rapsų kulenos kompostavimui tinka, tačiau jų skaidymui papildomai reikalingas azotas. Ankštinių augalų (dobilų, liucernos, lubinų, žirnių, pupų ir kt.) augalinės liekanos dėl didesnio azoto kiekio yra pačios vertingiausios. Etilo alkoholio ir alaus pramonės atliekų (žlaugtų) vertė nėra didelė, nes jos turi daug vandens ir mažai sausųjų medžiagų.

Pagaminto komposto kokybę charakterizuoja dvi grupės rodiklių. Pirmoji - tai komposto, kaip trąšos, vertę charakterizuojantys rodikliai, antroji - komposto saugos rodikliai.

Komposto kokybė

Komposto tręšiamąją vertę nusako jame esantis azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio, mikroelementų kiekis. Taip pat svarbu žinoti komposte esantį sausųjų medžiagų bei organinės medžiagos kiekį, pH, elektrinį laidį, sulfatų ir chloridų kiekius, C:N santykį. Vartotojas, įsigijęs kompostą, šiuos rodiklius turėtų gauti besąlygiškai, nepriklausomai, ar jį pirko mažmeninės prekybos tinkle, ar tiesiai iš gamintojo.

LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijos atliktų tyrimų duomenimis, kompostų kokybės rodikliai labai skyrėsi. Tie kompostai, į kuriuos buvo dedama mėšlo, mineralinių trąšų arba buvo gaminami iš grybų auginimo substrato, maisto medžiagų turėjo daug, o kurie buvo sudaryti tik iš natūralių bioskaidžių medžiagų, dažnai jų turėjo mažai ir tręšiamoji vertė nebuvo didelė.

Pagamintame komposte pH vertinti svarbu dėl maisto medžiagų pasisavinimo ir atskirų augalų jautrumo vandenilio jonų koncentracijai. Kai pH didesnis negu 7,5, augalai prastai pasisavina mikroelementus - geležį, manganą, varį, cinką, nors šių dirvožemyje ar substrate gali ir netrūkti. Tačiau taip pat pageidautina, kad komposto pH būtu ne mažiau kaip 6. Jei kompostas naudojamas kaip substratas ar iš jo daromi mišiniai, svarbu nustatyti ir aktyvųjį rūgštumą (pH_H2O), t. y. vandenilio jonų koncentraciją komposto vandeniniame tirpale ir mainų rūgštumą (pH_KCl), kurį sudaro ne tik vandenilio jonai komposto tirpale, bet ir jonai, sorbuoti komposto dalelių.

Elektrinis laidis parodo komposte ištirpusių druskų koncentraciją, ir pagal tai galima pasakyti, ar jame augalams reikiamų maisto medžiagų yra daug, ar mažai. Jei komposto elektrinis laidis yra mažesnis kaip 0,5 mS/cm, tai jame maisto medžiagų nėra daug, o komposto sudėtis nedaug skiriasi nuo vidutinio derlingumo žemės. Tačiau kai šis rodiklis didesnis kaip 2,0 arba net 3,0 mS/cm, tai komposte esama druskų koncentracija gali apdeginti jautrius augalus.

Organinė komposto medžiaga gerina dirvožemio struktūrą ir biologinį aktyvumą, didina humuso kiekį. Jei komposte organinės medžiagos yra mažiau kaip 20 proc., tai tokio komposto, kaip dirvožemio gerinimo medžiagos, reikšmė maža. Jei komposte chloridų kiekis viršija 200 mg/l, o sulfatų 300 mg/l - jie gali kenkti jautriems augalams: daigams, svogūniniams augalams, salotoms ir kt. Tačiau nedideliais kiekiais jų augalams reikia, todėl jei sulfatų (SO₄) yra mažiau negu 50 mg/l, sieros augalams gali trūkti.

Reikėtų nustatyti pagrindinių maisto elementų - azoto, fosforo, kalio, esant būtinumui - ir kalcio, magnio, sieros suminį ir vandenyje tirpų kiekį. Suminis kiekis parodo elemento kiekį komposte, vandenyje tirpus - kiek jo augalai paims po tręšimo, nes netirpiam reikia laiko suirti, o tai gali užtrukti kelis metus ir ilgiau. Paprastai vandenyje tirpių maisto medžiagų būna gerokai mažiau negu suminis jų kiekis. Vandenyje tirpaus azoto būna 15-50 ir net 200 kartų mažiau, skaičiuojant nuo suminio jo kiekio. Gerai perpuvusiame komposte jo būna daugiau negu šviežiame, tačiau mažiau negu galvijų mėšle ar srutose.

LAMMC Agrocheminių tyrimų laboratorijoje įvertinta dešimties metų laikotarpiu kompostuose nustatytų kokybės rodiklių vertės ir jos sugrupuotos į grupes: labai mažai, mažai, vidutiniškai, daug ir labai daug. Jei rodiklių vertės patekdavo į grupes „mažai" ar „labai mažai", tai tokio komposto vertė pagal tą rodiklį buvo prasta. Reikia pripažinti, kad komposto kokybės rodikliai labai skyrėsi. Pvz., pH_KCl net nuo 4,4 iki 9,1, sausosios medžiagos - nuo 26 iki 79 proc., suminis azotas nuo 0,5 iki 4,2 proc., o suminis fosforas bei kalis atitinkamai nuo 0,1 iki 3,3 (net 33 kartus!) ir nuo 0,2 iki 3,3 procento. Tai rodo, kad komposto, kaip trąšos, kokybę būtina tirti.

Komposto sauga

Ji priklauso nuo kompostą sudarančių komponentų, naudojimo sąlygų, vartotojo. Kompostas ir jį sudarantys komponentai laikomi pavojingais, kai turi įtakos vartotojų saugai, aplinkai - faunai, dirvožemiui, vandeniui, orui, augalų augimui ir jų būklei. Komposto saugai tiesiogiai galimi pavojai yra nepageidautinos medžiagos - plastikas, stiklas, metalas ir kt., fizikiniai ir cheminiai veiksniai sąlyčio metu, turintys graužiantį ir/ar erzinantį poveikį vartotojui ir augalams, nuodingi elementai, organinės priemaišos, biologinis pavojus. Kiti galimi pavojai yra specifiniai, ir jie gamintojo nurodomi tik tada, jei yra: galimas radiacijos, mineralinių dalelių, dulkių, traumų, dulkių sprogumo, ugnies, dujų išsiskyrimo pavojus.

Pirmiausia Lietuvoje pagaminto komposto saugą reikia vertinti pagal nepageidaujamas medžiagas. Pasitaikančio plastiko, stiklo, metalo dalelėms, kai jos didesnės negu 2 mm, leistina riba turi būti ne daugiau kaip 0,5 proc., o akmenų, kai jie didesni kaip 5 mm - ne daugiau 5 procentai. Komposto etiketėje turi būti nurodomos stambesnės negu nurodytų dydžių priemaišos, jei jos dedamos apgalvotai dėl kokio nors specifinio tikslo. Taip pat nurodomi į kompostą dedami priedai ar medžiagos, jei jos turi graužiantį ar erzinantį poveikį naudotojui ar augalams.

Ypatingai svarbu komposte įvertinti nuodingus elementus. Tai 8 sunkieji metalai: kadmis (Cd), švinas (Pb), gyvsidabris (Hg), chromas (Cr), cinkas (Zn), varis (Cu), nikelis (Ni), arsenas (As). Pagal sunkiųjų metalų kiekį (mg/kg sausojoje medžiagoje) LAMMC Agrocheminės laboratorijos mokslininkai siūlo kompostą grupuoti į 3 kategorijas:

I -  naudoti žemės ūkyje;

II - auginti tik energetinius augalus;

III - naudoti ne žemės ūkio paskirties paskirties žemėje, rekultivuojamuose plotuose.

Leistinas sunkiųjų metalų kiekis apskaičiuotas apibendrinus užsienio šalių patirtį ir atlikus 20 komposto ėminių tyrimus. Tačiau šis ėminių skaičius kol kas yra labai mažas, o ėminiai tyrimams imti iš tokio komposto, kurio komponentai buvo žemės ūkio ir maisto pramonės atliekos, dalyje ėminių naudotas mėšlas, mineralinės trąšos, kalkinės medžiagos. Jei ėminiai būtų imami iš komposto, kurio žaliavos yra miestų ir pramonės kai kurių šakų biodegraduojamos atliekos ar nuotekų dumblas, tyrimų rezultatai neabejotinai keistųsi. Visuose tirtuose komposto ėminiuose sunkieji metalai neviršijo I kategorijos ribų. Tik nedidelė dalis kadmio ir cinko ėminių pateko į II kategoriją.

Reikia pripažinti, kad ES šalyse komposto sudėtyje esančių sunkiųjų metalų kiekis ribojamas labai nevienodai. Vienose šalyse galioja viena, kitose - net 4 komposto kategorijos. Be to, kiekviena šalis remiasi savais tyrimais, skaičiavimais, modeliais. Lietuvoje, deja, to nėra. Delsėme 20 metų, todėl tyrimai atliekų kompostavimo srityje turėtų būti plečiami arba, tiksliau, - dar tik pradedami.

Kita galima tarša - organinės priemaišos, kurias sudaro įvairūs organiniai junginiai. Jų yra labai daug, todėl jie jungiami į grupes. Svarbiausi ir kenksmingiausi yra polichlorbifenilai (sutr. PCBs) ir poliaromatiniai angliavandeniliai (sutr. PAHs). Jų dažniau pasitaiko tuose kompostuose, kurių komponentai yra miesto ar pramonės biodegraduojamos atliekos. Šioje srityje daug dirba Šveicarijos, Austrijos, Vokietijos, JAV mokslinkai. Kol neturime savų tyrimų, turėtume remtis jų rekomendacijomis: kompostuose leistiną PCBs norma reikėtų riboti iki 0,4 mg/kg s.m., PAHs - iki 4 mg/kg s.m. Tačiau jei komposto gamybai naudotos žemės ūkio ir maisto pramonės - alaus, cukraus, grūdų, spirito - gamybos atliekos, tai šių organinių teršalų kiekis neturėtų viršyti nurodomų normų.

Pagaminto komposto sauga pagal mikrobiologinius-parazitologinius parametrus privalo būti vertinama skaičiuojant, ar komposte yra ir kiek yra fekalinių žarnyno lazdelių, anaerobinių klostridijų, helmintų kiaušinėlių ir lervų, patogeninių enterobakterijų, nepatogeninių enterokokų, salmonella bakterijų. Taip pat gamintojai atsakingi, kad su kompostu neplistų augalų patogenai - parazitiniai grybai, bakterijos, virusai, vabzdžiai, nematodai - ir nepadarytų nuostolių kompostų naudotojams ir aplinkai.

Komposto fitotoksiškumo saugos tyrimai daromi tais atvejais, kai naudojant kompostą iškyla problemų su auginamų augalų būkle - jie prastai auga, nyksta, atsiranda netipingų maisto medžiagų sutrikimo požymių ir kt. Už komposto kokybę atsakingas gamintojas, todėl turi atlikti fitotoksiškumo saugos tyrimus, jei šie yra reikalingi, ar iškilo abejonių dėl komposto neigiamo poveikio augalams. Šie tyrimai būtini kai kompostas parduodamas mažoje pakuotėje ar dedamas į mišinius, skirtus šiltnamiams, mėgėjiškai sodininkystei, daržininkystei, gėlininkystei.

Vertinant komposto saugą, turėtų būti vertinama iš įvairių komponentų pagaminto komposto įtaka dirvožemio savybėms, mikroflorai, augalams, aplinkai, balansui. Kadangi Lietuvoje tokių išsamesni tyrimai, deja, nedaryti, remiamės kitų šalių patyrimu ir teisine baze. Tačiau kiekviena šalis skirtinga, ne viskas pritaikoma, todėl šioje srityje reikia daug dirbti, kad saugos normatyvus ir iš įvairių komponentų pagamintų komposto tręšimo normas būtų galima pagrįsti realiais tyrimais.

Tręšimo normos

Naudojamas komposto tręšimo normas apibrėžia Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. sausio 25 d. įsakymas Nr. D1-57 „Biologiškai skaidžių kompostavimo aplinkosauginiai reikalavimai". Pagal šį dokumentą įterpiamas su kompostu metinis azoto (N) kiekis neturi viršyti 170 kg/ha, o fosforo (P) - 40 kg/ha.

Komposto kokybė labai skirtinga, todėl ir tręšimo normos, atsižvelgiant į šiuos normatyvus, bus labai nevienodos. Jei komposte sausųjų medžiagų ir fosforo (P) yra labai mažai, atitinkamai mažiau 25 ir 0,2 proc., tai komposto maksimali tręšimo norma, neviršijanti fosforo (P) 40 kg/ha kiekio, bus 80 t/ha. Jei šių medžiagų komposte labai daug, atitinkamai daugiau kaip 55 ir 0,8 proc., tai tręšimo norma bus tik 8 t/ha. Kaip matyti, normos skiriasi net 10 kartų. Atlikus analogiškus skaičiavimus azotui, neviršijant azoto (N) 170 kg/ha normos, komposto tręšimo normos bus atitinkamai 170 ir 14 t/ha. Tai rodo, kad komposto tręšimo normą reikia apskaičiuoti pagal jo kokybę. Kadangi fosforas labiau riboja komposto normas negu azotas, reikia vadovautis maksimalio 40 kg/ha fosforo (P) tręšimo norma.

Skaičiavimams siūlytume taikyti šias supaprastintas formules:

P_K = SM × P

             10

                               P_k - fosforo (P) kiekis vienoje tonoje komposto, kg/t;

                               SM - sausųjų medžiagų kiekis komposte, %;

P - suminis fosforo (P) kiekis sausojoje komposto medžiagoje, %.

K_P = 40 : P_K

K_P - maksimali komposto tręšimo norma pagal fosforą, t/ha.

Ūkiškos rekomendacijos

Tačiau komposto kokybė ne visada žinoma, ypač tręšiant mėgėjų ūkiuose. Tuomet siūlome vadovautis šiomis rekomendacijomis.

• Sėjomainoje kompostas pirmiausia naudojamas kaupiamiesiems augalams tręšti: cukriniams ir pašariniams runkeliams, bulvėms, silosui skirtiems kukurūzams. Taip pat tokioms daržovėms, kaip burokėliai, salierai, porai, gūžiniai ir žiediniai kopūstai. Jiems galima įterpti 20-25 t/ha komposto normą, o geriausias laikas tai padaryti - pavasaris.
• Žieminiai javai ir rapsai taip pat gali būti sėkmingai tręšiami kompostu, tačiau jis turi būti gerai perpuvęs. Šiems augalams prieš sėją įdirbant dirvą, įterpiama 8-10 t/ha komposto, nes, tręšiant didesnėmis normomis, dėl azoto pertekliaus jie gali prastai žiemoti.
• Vasariniams javams ir rapsams rekomenduojama įterpti 10-12 t/ha komposto, tačiau pavasarį tai atlikti trukdo trumpas laiko tarpas, o iš rudens įterptas kompostas dėl išsiplovimo netenka daug azoto bei kalio.
• Reikėtų vengti kompostu tręšti tokius jautrius augalus kaip morkas, svogūnus, lapines daržoves. Geriau tuomet kompostą atiduoti šių augalų priešsėliams, o jei tręšiama - tai iki 10 t/ha komposto norma. Ankštiniai augai kompostu netręšiami.
• Geros trupininės struktūros kompostu ir gerai paskleidžiant gali būti tręšiamos daugiametės žolės ir ganyklos, tačiau, remiantis austrų patirtimi, metinė komposto norma neturi būti didesnė negu 20 t/ha, o ją geriausia berti per du kartus: pusę anksti pavasarį, kitą dalį - po antrojo šienavimo.
• Soduose kompostu tręšiami uogakrūmiai, vaismedžiai. Jis įterpiamas į dirvą visa (apskaičiuota pagal fosforą) norma prieš sodinimą, o šių daugiamečių augalų augimo metu rudenį arba anksti pavasarį - 10 t/ha norma, nes su didesne norma galimas azoto perteklius. Kompostu galima mulčiuoti vaismedžius, uogakrūmius, braškes. Braškes geriausia kompostu mulčiuoti tuoj po sodinimo arba po uogų nurinkimo, o tręšimo norma neturėtų būti didesnė kaip 12 t/ha.
• Šiltnamiuose visa apskaičiuota komposto norma pagal fosforą tręšiama prieš augalų sėją ar sodinimą. Taip tręšiami agurkai, pomidorai, paprikos, baklažanai. Lapinėms daržovėms ir ridikėliams komposto norma neturėtų viršyti 15 t/ha, nes priešingu atveju produkcijoje gausiau kaupsis nitratai. Jei šiltnamio grunte yra daug organinės medžiagos ar jam sudaryti naudotos durpės, tuomet komposto, kaip organinės trąšos, efektyvumas nėra didelis. Geriausia jį naudoti šiltnamių gruntuose, turinčiuose mažai organinių medžiagų arba ten, kur polietileno plėvele dengiama natūrali žemė.
• Komposto įterpimas į daigams, gėlėms, dekoratyviniams augalams skirtus substratus galimas ir duoda gerų rezultatų, tačiau yra rizikingas. Šiam tikslui naudojamas kompostas turi būti gerai perpuvęs, jame negali būti didesnių kiekių tirpiųjų druskų, chloridų, fitotoksinių medžiagų. Tokiems tikslams skirto komposto kokybė turi būti žinoma, patartina jį prieš tai išbandyti.
• Komposto įterpimo gylis taip pat turi daug reikšmės. Nebūtina jo aparti, nes jis guldomas ant armens dugno, o tai nėra gerai. Geriau kompostą frezomis, kultivatoriais ar lėkštinėmis akėčiomis įterpti į 8-12 cm gylį. Taikant neariamajį žemės dirbimą, dirva gali būti kompostu sėkmingai mulčiuojama, tačiau komposto norma neturėtų būti didesnė kaip 15 t/ha, o jis turėtų būti gerai perpuvęs ir geros trupininės struktūros.

Dirvoje kompostas, kaip trąša, veikia 3-4 metus. Didžiausia jo tręšiamoji įtaka augalams esti pirmaisiais metais. Lengvose dirvose kompostas mineralizuojasi greičiau - tręšiamoji vertė jaučiama pirmuosius dvejus metus. Kompostu ne tik tręšiame augalus, bet dirvožemį papildome ir organine medžiaga - humusu. Jei per ketverius metus į lauką įterpsime 40 t/ha komposto, tai net ir intensyvios gamybos ūkiuose dirvoje humuso kiekis nemažės.

G. Staugaitis, R. Mažeika

Mano ūkis, 2011/11