Ūkininkai, siekdami veiklos efektyvumo, investuoja į techniką, ieško naujų gyvūnų bei augalų auginimo technologijų. Tačiau ne visada įvertina, kokį poveikį ūkio finansiniam stabilumui bei ekonominiam efektyvumui daro priimti sprendimai ir pasirinkta strategija. Įvertinti situaciją žemdirbiui padeda ekonominė ūkio analizė. Deja, šis valdymo metodas vis dar nėra plačiai paplitęs Lietuvoje.

Kasdienėje veikloje ūkininkas turi reikalų su trąšų, cheminių priemonių tiekėjais, įvairiomis finansų ir valstybės įstaigomis, produkcijos supirkėjais, konkuruojančiais ūkiais. Šis bendradarbiavimas ne visada atneša lauktų rezultatų. Todėl prieš nuspręsdamas, kiek ir kokių trąšų pirkti, kokius pašarų priedus įsigyti, ar kokio dydžio paskolą imti, ūkininkas privalo puikiai žinoti esamą ūkio ekonominę situaciją. Tai padaryti jam padeda ekonominė analizė.

Ekonominė analizė - tai ūkio gamybos procesų, finansinės, investicinės veiklos efektyvumo tyrimas, ieškant racionalaus išteklių panaudojimo galimybių.

Dažniausiai naudojamas ekonominės analizės metodas - rodiklių skaičiavimas. Tai nėra paprastas ūkio valdymo procesas: jis reikalauja specifinių žinių ir įgūdžių, tačiau rezultatas - stabili ir pelninga ūkio veikla. Šis metodas lėtai skinasi kelią į Lietuvos ūkius, tačiau spartėjantis gyvenimo tempas, aštrėjanti konkurencija ateityje reikalaus naudotis įvairiomis veiklos efektyvinimo priemonėmis, ne išimtis ir ši. Ekonominio vertinimo nauda jau įsitikino ūkininkai, kartu su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos specialistais dalyvaujantys tarptautiniuose projektuose, kurie skirti ūkių, susiduriančių su veiklos sunkumais, problemoms spręsti.

Ekonominės analizės nauda

Atliekant ūkio ekonominę analizę skaičiuojami išteklių panaudojimo efektyvumo, kiti ekonominiai rodikliai. Remdamasis išvadomis, ūkininkas gali nustatyti praeityje priimtų gamybos sprendimų tikslingumą, o nustatęs silpnąsias vietas ir priežastis, juos pataisyti. Ūkio informacijos analizė turi būti atliekama kryptingai. Tam reikalingos specifinės žinios apie ūkio ekonominius rodiklius, jų tarpusavio sąveiką bei įtaką ūkio rezultatams.

Pats paprasčiausias ekonominis rodiklis, kurį daugelis ūkininkų nesunkiai gali pasakyti, - tai karvių produktyvumas ir augalų derlingumas. Tačiau vien pagal šiuos rodiklius sunku spręsti, ar ūkio veikla buvo efektyvi. Reikėtų palyginti ūkio rodiklį su vidutiniu Lietuvos ar konkretaus regiono rodikliu. Taip gautume informacijos apie ūkio konkurencingumą. Galime įvertinti ir padėtį rinkoje. Palyginę vidutinę ūkio produkcijos pardavimo kainą su vidutine Lietuvos kaina, galime priimti sprendimus dėl supirkėjo pakeitimo arba produkcijos kokybės gerinimo.

Ūkininkai, investuodami į techniką, pastatų modernizavimą, kartais vietoje lauktos naudos susiduria su mokumo problemomis. Pasitaiko atvejų, kai dėl per greitos plėtros ūkį tenka likviduoti. Siekiant išvengti skaudžių pasekmių, būtina nustatyti ūkio finansinį stabilumą. Viena iš ekonominės analizės dalių - finansinė analizė. Skaičiuojant finansinius rodiklius, nustatomas ūkio mokumas, likvidumas, finansinis stabilumas bei pelningumas. Remdamasis rodiklių analizės rezultatais, ūkininkas gali nustatyti saugią skolinimosi ribą, įvertinti įsiskolinimo lygio mažinimo galimybes, pasirinkti optimalų technikos parko dydį. Tačiau kaip žinoti, kada ūkio rodikliai yra teigiamos reikšmės? Suskaičiavę ne vieno, o kelių ūkių finansinius ir kitus rodiklius ir palyginę juos tarpusavyje, gauname informacijos apie konkretaus ūkio konkurencingumą, tobulintinas sritis.

Palyginimui turi būti pasirenkami panašiomis sąlygomis dirbančių ūkių rodikliai. Skirtinga veikla užsiimančių bei skirtingo dydžio ūkių teigiama rodiklių reikšmė skiriasi. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Verslo ekonomikos skyriaus specialistai, įgyvendindami olandų mokslininkų parengtą projektą „Ekonominių bei veiklos sunkumų turinčių ūkių analizės bei problemų sprendimas", nustatė, kad didesnis įsiskolinimo lygis yra būdingas didesniesiems (nuo 150 ha) augalininkystės ūkiams. Vidutiniškai 30 proc. turto šie ūkiai pirko skolintomis lėšomis, ir tai jiems nesukėlė didesnių finansinių sutrikimų.

Taip pat nustatyta, kad aukštesnius pelningumo rodiklius pasiekia pienininkystės ūkiai bei ūkiai, valdantys nuo 40 iki 100 ha žemės ūkio naudmenų. Šiuose ūkiuose 1 litas turto uždirbo vidutiniškai 18-20 centų grynojo pelno. Vadinasi, lygindami savo ūkio ir tai ūkio šakai bei gamybos mastui būdingus rodiklius, galime nustatyti siektinus rezultatus. Iš daugybės įvairių rodiklių ūkininkas turi pasirinkti ir analizuoti jam aktualiausius. Taip pat labai efektyvu tirti kelerių veiklos metų rodiklių kaitą. Ekonominės analizės metu išryškėjusios tendencijos padeda įvertinti ūkio finansinį stabilumą, gali įspėti apie gresiantį nemokumą.

Informacijos lobynas - buhalterinės apskaitos dokumentai

Kartais atrodo, jog apskaita reikalinga tik mokesčiams apskaičiuoti. Tačiau toks požiūris iš esmės yra klaidingas. Vesdamas buhalterinę apskaitą, ūkininkas fiksuoja visas finansines operacijas, turto įsigijimą bei pardavimą, kitą ūkio informaciją. Finansinėse ir kitose ataskaitose yra istorinė informacija apie ūkio veiklą. Belieka šiuos duomenis panaudoti ūkio labui, o į buhalterinę apskaitą investuotas lėšas bei laiką paversti dar didesne nauda ūkiui.

Buhalterinės apskaitos duomenys yra pagrindinis informacijos šaltinis atliekant ūkio ekonominę analizę.

Ypač svarbu, kad buhalterinėje apskaitoje būtų užfiksuoti kuo tikslesni ūkio duomenys. Be to, jie turi būti fiksuojami laiku. Buhalterinės apskaitos duomenų tikslumas nulems ekonominės analizės tikslumą, o ši - ūkininko sprendimų kokybę. Finansinės atskaitomybės yra pagrindinės buhalterinės apskaitos ataskaitos, naudojamos ūkio finansiniam stabilumui nustatyti. Šį rinkinį sudaro ūkio balansas, pelno (nuostolių) bei pinigų srautų ataskaitos. Didelę naudą duoda ir ūkio didžioji knyga. Remiantis šios ataskaitos duomenimis, lengvai galime išsiaiškinti, kuri sąnaudų grupė turėjo didžiausią neigiamą įtaką ūkio rezultatams.

Analizuodami kelerių metų tendencijas, galime nustatyti labiausiai didėjusią ar mažėjusią sąnaudų grupę ir priimti atitinkamus sprendimus. Naudojantis kitomis apskaitos ataskaitomis, apskaičiuojamas darbuotojų ir turto valdymo efektyvumas, konkrečių augalų pelningumas ir kt.

Veiklos planavimas mažina riziką

Remdamiesi praėjusių laikotarpių ekonominės analizės rezultatais galime pasakyti, ką ir  kokiu atveju reikėjo padaryti, tačiau sunkiausia užduotis - iš turimos informacijos suplanuoti ūkio veiklos sėkmingesnį rytojų. Veiklos planavimas parodo tikėtiną pelną, pinigų likutį laikotarpio pabaigoje bei kitus ūkio veiklos rezultatus.

Efektyviausias veiklos planavimas - vienų metų laikotarpio biudžeto planas, tačiau planuojant investicijas į žemės ūkio mašinas, pastatus bei žemę dėl ilgesnio atsipirkimo laikotarpio rekomenduojama ūkio veiklą suplanuoti 3-5 metams.

Ilgojo laikotarpio plano sudarymo tikslas - skaičiuojant atsipirkimo laikotarpį pasirinkti tinkamiausią investavimo alternatyvą. Atlikę veiklos planavimo veiksmus, skaičiuojame planuojamus ekonominius rodiklius. Juos įvertinus gali paaiškėti, jog investicijos neatsipirks ir taps ūkiui našta, o ne nauda. Tokiu atveju, siekiant išvengti investicijų atsiperkamumo rizikos, ieškoma ūkiui naudingesnių sprendimų. Ilgalaikis planavimas taip pat naudingas ieškant būdų sumažinti įsiskolinimo lygį, kuris susijęs su palūkanų svyravimo rizika, o neužtikrinus pakankamų pajamų - ir nemokumo grėsme.

Žemės ūkio verslas yra rizikingas, todėl nuolat ieškoma naujų rizikos valdymo metodų. Tam puikiai tinka ir ūkio veiklos planas. Suplanavus ūkio veiklą, tiriamas ūkio jautrumas infliacijai (žaliavų brangimo) bei produkcijos kainų kritimui (pajamų mažėjimui). Analizės rezultatai parodo, kokie nuostoliai ir pinigų praradimai gali būti veikiant kiekvienai iš šių rizikų. Pasaulyje plačiai paplitęs metinio biudžeto plano sudarymas. Parengus artimiausių metų veiklos planą, lengva nustatyti apyvartinių lėšų ir skolinimosi poreikį. Tikslaus metinio biudžeto plano nepavyks sudaryti be tręšimo, augalų apsaugos, šėrimo planų.

Modeliuojant veiklą, nustatoma, kiek ūkininkas lėšų gali skirti trąšoms ar kitoms žaliavoms ir gauti maksimalų teigiamą rezultatą, esant geriems derliaus metams, ir minimalų neigiamą rezultatą, esant itin nepalankiems metams. Šis ūkio valdymo metodas padeda išvengti pernelyg didelių investicijų į žaliavas. Skolinimosi lygio kontrolė padeda išvengti klaidų, kai daugiausia ūkio apyvartinio kapitalo finansuojama trumpalaikiais kreditais. Patirtis rodo, jog žemės ūkio verslas pasižymi labai nepastoviomis produkcijos supirkimo kainomis, todėl ūkininkams sunku garantuoti nuolatinį pinigų srautą, kuris yra būtinas prisiimant didelę skolų riziką.

Iš ūkininkų kartais tenka išgirsti, jog jie pavargo ūkininkauti. Juos slegia nenutrūkstančios investicijos, paskolų našta, santykiai su žaliavų tiekėjais. Išeitis iš šios situacijos - strateginis ūkio valdymas. LŽŪKT specialistai, įgyvendinant jau minėtą tarptautinį projektą, nustatė, kad retas ūkininkas įsivaizduoja, kaip jo ūkis turėtų atrodyti po penkerių ar daugiau metų. Tuo tarpu daugelio tyrimų rezultatai rodo, jog ūkiai, turintys aiškią kryptį, strategiją, sugeba tikslingiau nukreipti turimus išteklius ir pasiekia daug geresnių rezultatų, greičiau pasiekia tą ribą, kai galima mėgautis ūkininkavimo teikiama nauda bei susikurta gerove. Ekonominis vertinimas iš esmės padeda suprasti ūkio situaciją, gresiančią riziką ir jos pasekmes bei padeda priimti teisingus sprendimus.

I. Jankauskas

Mano ūkis, 2011/11