Karvių sveikata ir higiena, aplinka, kurioje jos laikomos, valymo ir dezinfekavimo procedūros yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys tešmens infekcijas bei mastitus. Taigi labai svarbu šiuos veiksnius kontroliuoti.

Ypač daug įvairių mikroorganizmų susikaupia guoliaviečių kraike. Streptokokai, stafilokokai, sporas formuojantys mikroorganizmai, koliforminės ir kitos gramneigiamos bakterijos gali užkrėsti spenius, tešmenį ir pieną. Siekiant optimalių karvių gerovės sąlygų ir jų sveikatingumo, naudinga tirti kraiko mikroorganizmų populiaciją.

Tvartuose - per 130 kenksmingų junginių

Šiuolaikiniame žemės ūkyje ypatingas dėmesys skiriamas dirvos, oro ir vandenų apsaugai. Fermose oras užterštas kenksmingomis dujomis, kvapais, dulkėmis ir mikroorganizmais, kurie vėdinant patalpas pasklinda aplinkoje. Cheminės ir mikrobiologinės kilmės teršalai gyvulininkystės ūkiuose traktuojami kaip savita kenksmingų dujų ir dulkių emisija bei mikrobiologinė aplinkos kontaminacija.

Gyvulininkystės patalpose aptinkama daugiau kaip 130 įvairių daugiau ar mažiau kenksmingų, aplinką teršiančių dujų. Cheminiai ir mikrobiologiniai teršalai yra žmonių ir gyvūnų sveikatingumo rizikos veiksniai, todėl jų emisijos ir sklaidos identifikavimas bei mažinimo priemonių paieška yra prioritetinė mokslinių tyrimų kryptis.

Ne mažiau aktualios problemos, siejamos su tarša gyvulininkystėje, yra dirvos rūgštėjimas (dėl amoniako emisijos) ir globalinis klimato atšilimas (dėl metano ir azoto suboksido emisijos). Suspenduotų dalelių emisija (dulkių ir mikroorganizmų) yra pavojinga betarpiškoje aplinkoje esantiems gyvūnams ir žmonėms. Mikroorganizmai pavėjui nuo gyvulininkystės objektų nunešami 200-300 m, mikoplazmos - 400 m ir didesniais atstumais. Kai kuriuos virusus vėjas nuneša net 75 km tolyn. Iki šiol dar mažai tirti bioaerozolių (dulkių dalelių endotoksinų, pelėsinių grybų ir jų sporų) paplitimo gyvulininkystės fermų teritorijose mastai. Šių teršalų dispersijų modeliai dar nėra nustatyti.

Integruota taršos prevencija ir kontrolė

Siekiant mažinti taršos iš gyvulininkystės fermų kenksmingumą aplinkai ir išvengti teršalų pernešimo iš vienos aplinkos terpės į kitą, būtina įtvirtinti integruotos taršos prevencijos ir kontrolės sistemas, apjungiant vandens, oro ir žemės apsaugos bei atliekų tvarkymo priemones.

Baltijos jūros regiono valstybės yra numačiusios sumažinti amoniako emisijas žemės ūkyje nuo 50 iki 25 proc. 2030 metais. Žemės ūkyje svarbiausi koncentruotos taršos šaltiniai yra gyvulininkystės fermos. Gyvulininkystės veiklos pasekmė - pasaulinė metinė 20 Tg (1 Tg =1 MT= 10¹² g) azoto emisija į atmosferą amoniako forma.

Intensyviuose gyvulininkystės ūkiuose didesniam gamybos efektyvumui pasiekti reikia ieškoti kitų būdų, nes gyvulių genetinis potencialas jau yra beveik išnaudotas. Tokiuose ūkiuose svarbios yra visos smulkmenos. Dėl atrodytų visai nereikšmingos nepalankios aplinkybės gali sumažėti gyvulių produktyvumas, kilti rizika gyvulių sveikatai ar pavojus užteršti aplinką. Labai svarbu gamybos procesą traktuoti ne kaip izoliuotą, o kaip dalį bendro gamtinio apykaitos proceso, su kuriuo gamyba turi būti glaudžioje darnoje.

Europinė Nitratų direktyva ir yra skirta harmonizuoti žemės ūkio gamybos procesus taip, kad gamtoje (vandenyse) nebūtų žemės ūkio kilmės azoto pertekliaus. To galima pasiekti, taikant įvairias administracines ir technologines priemones. Šiems tikslams pasiekti pasitelkiamas ir mokslas, kuris kuria, išbando ir pritaiko aplinką tausojančias gyvulių auginimo technologijas.

Itin naudinga taikyti tokias technologijas, kurios veikia keliomis kryptimis iš karto. Prie tokių technologijų priskiriamos biohigieninės priemonės, padedančios išlaikyti tinkamą azoto balansą ir kontroliuoti jo emisiją gyvulininkystės ūkyje. Be to, šios technologijos veikia kaip patogeninių ar iš dalies patogeninių mikrobų slopinimo priemonės, tiesioginiais ir netiesioginiais būdais gerinančios gyvulių sveikatą bei gerovę, produkcijos kokybę ir didinančios jos kiekį.

Prioritetras - išsaugoti azotą, mažinant jo emisiją

Kraikui naudojamos medžiagos amoniako išsiskyrimą gali keisti nuo 1 iki 10 kg/500 kg gyvojo gyvulio svorio. Jei mėšlas traktuojamas kaip nereikalingas teršalas, amoniako emisija gali būti laikoma naudingu reiškiniu, siekiant išvengti dirvos užteršimo. Bet garuodamas amoniakas teršia orą. Be to, išsiskiriant amoniakui, prarandamas azotas kaip trąša. Neleisti jam išgaruoti ir tinkamai utilizuoti - vienos iš pagrindinių pastarųjų metų tyrimų krypčių pagrindas.

Šalies mokslininkai kartu su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba, verslo atstovais atliko ES finansuojamą 2007-2013 m. Kaimo rėmimo programos projektą „Nitratų direktyvos įgyvendinimas". Projektas buvo įgyvendinamas šešiuose rajonuose: Švenčionių (I. Balčiūno ūkyje), Anykščių (V. Vaičionio ūkyje), Raseinių (E. Jasiulio ūkyje), Radviliškio (T. Krapiko ūkyje), Kelmės ir Kėdainių (V. Ivanausko ūkyje) rajonuose. Bandymai buvo vykdomi šešiuose pieno krypties galvijų ūkiuose, kuriuose karvės laikomos šilto tipo saitiniuose ir šalto tipo boksiniuose tvartuose.

Projekto metu buvo tiriama, kokia įvairių priemonių panaudojimo įtaka kraiko ir mėšlo mikroflorai, azoto kiekiui mėšle ir amoniako emisijoms, esant skirtingoms karvių ir prieauglio laikymo, šėrimo, mėšlo šalinimo ir kaupimo technologijoms. Taip pat buvo nustatytas šių priemonių efektyvumas karvių mastitų profilaktikai, tam tikriems pieno kokybės rodikliams.

Ūkiuose buvo diegiamos skirtingos biohigieninės priemonės, atliekami galvijų kraiko mikrobiologiniai ir cheminiai, tvartų mikroklimato tyrimai, nustatoma pieno kokybė.

Tyrimų schematika

• Galvijų tvartuose preparatai buvo naudojami (barstomi, įterpiami į mėšlą) guoliavietėse. Tvartuose buvo paliekama preparatais neapdorotų kontrolinių zonų (boksų).
• Priemonių įterpimo būdas, dažnumas ir dozavimas buvo atliekami pagal gamintojų nurodymus. Mėšlo mėginiai tyrimams buvo imami prieš šių preparatų panaudojimą ir jų naudojimo laikotarpiu.
• Guoliavietės boksuose barstomos komerciniu kraiko priedu (milteliais), paliekami kontroliniai nebarstyti boksai.
• Imami kraiko (mėšlo) mėginiai iš apdorotų preparatais ir kontrolinių zonų, atliekami mėginių cheminės sudėties, mikrobiologiniai tyrimai.
• LSMU Gyvulininkystės instituto laboratorijoje kontroliuojamomis sąlygomis barstomi mėšlo mėginiai ir nustatomas amoniako išsiskyrimo intensyvumas.
• Mikrobiologinių tyrimų metu mėšle buvo nustatoma šių bakterijų koncentracija (KFV/g): bendras bakterijų kiekis, Enterobacteriaceae, E. coli, pelėsinių grybų koncentracija.
• Bandymo metu reguliariai buvo imami mėšlo pavyzdžiai cheminiam ir mikrobiologiniam tyrimui. Boksiniuose tvartuose buvo naudojamos kontrolinės ir bandomosios zonos.
• Cheminių tyrimų metu mėšle buvo nustatomi šie rodikliai: amoniakinis azotas, bendras azotas, organinis azotas, drėgmė, rūgštingumas, sausosios medžiagos.
• Iš mėšlo išsiskiriantis NH₃ kiekis buvo nustatomas šiuo būdu: žinomas jo kiekis talpinamas į tam tikros talpos sandarų indą ir po tam tikro laiko išmatuojama susidariusi amoniako koncentracija inde. Gautas koncentracijos dydis ppm verčiamas į svorio vienetus mg/m³ žinant, kad 1ppm (v/v) = 0,71 mg/m³.

Diatomito pagrindu pagaminta biohigienine priemone apdorojus karvių ir veršių kraiko paklotę, joje buvo daugiau amoniakinio azoto, mažiau enterobakterijų. Apdorotoje karvių kraiko paklotėje taip pat buvo mažesni bendrojo ir organinio azoto nuostoliai, mažesnis bendras mikrobų ir pelėsių kiekis, mažesnis terpės rūgštingumas. Bentonitu ir ceolitu apdorojus karvių ir veršių paklotę, iš substrato išsiskyrė daug mažiau amoniako, palyginti su neapdorota kraiko paklote. Toks amoniako emisiją stabdantis efektas pasireiškė ir esant šiltai aplinkos temperatūrai, ir 2-3 ^oC aplinkoje.

Pastebėta, kad šalta aplinka jau pati savaime yra amoniako emisiją mažinantis veiksnys, tačiau biohigieninės priemonės tą efektą dar sustiprino, todėl jas naudoti yra tikslinga ir šalto tipo atviruose tvartuose.

Taip pat pastebėta, kad iš veršių kraiko paklotės amoniako išsiskyrė daug daugiau negu iš karvių. Veršelių laikymo patalpose greičiau gali susidaryti didesnė amoniako koncentracija. Kadangi jaunesnių gyvulių organizmas yra mažiau atsparus nepalankiam mikroklimatui, biohigieninių priemonių naudojimas tokiose patalpose gali būti efektyvus būdas pagerinti laikymo sąlygas.

I. Skurdenienė, V. Ribikauskas

Mano ūkis, 2011/11