Pirmosios rudeninės šalnos primena, kad artėja vėsusis laikotarpis - iki rimtesnių šalčių reikia suspėti nuimti sodų derlių. Kai obuoliai jau saugyklose, o žvarba pakerta vaismedžių lapus, metas purkšti vaismedžius nuo rauplių ir vėžio.

Tikrasis ruduo ateina tada, kai diena susilygina su naktimi, vidutinė paros oro temperatūra nukrinta žemiau 13 °C, prasideda pirmosios ankstyvosios šalnos, prinoksta šermukšniai, pagelsta beržų lapai. Nors rudenį ankstyvosios šalnos būna silpnesnės negu vėlyvosios pavasarinės, tačiau augalai nuo jų nukenčia smarkiau, nes būna ne tokie atsparūs šalčiui. Dažniausiai pašąla iki -2 °C dirvos paviršiuje, o atplūdus šaltam ir giedram orui iš šiaurės, ne tik žemė, bet ir oras gali atšalti iki -3-6 °C ir dar daugiau. Šalnos tučtuojau pakanda medžių lapus ir šie pradeda gelsti, raudonuoti.

Mažinti obelų rauplių užkratą

Rauplėgrybio grybiena žiemoja šakutėse ir nukritusiuose lapuose, kur per žiemą išsivysto periteciai su aukšliais. Kai pirmosios rudens šalnos pakerta vaismedžių lapus, norint sumažinti kitų metų obelų rauplių užkratą, tinkamiausias laikas vaismedžius nupurkšti 4-5 proc. karbamidu. Nustatyta, kad rudenį, kai jau yra nukritę 50 proc. vaismedžių lapų, nupurškus medžius 5 proc. karbamidu, rauplių sukėlėjo žieminių sporų sumažėja iki 30 proc., pagreitinamas natūralus lapų irimas ir kartu sunaikinama terpė, ant kurios rauplių sukėlėjas gali tarpti.

Tačiau verta atsiminti, kad didesnė karbamido koncentracija gali turėti fitotoksišką poveikį pumpurams jų sprogimo tarpsniu pavasarį, todėl nereikėtų karbamido koncentracijos didinti, kol ant medžių yra lapų. 7 proc. koncentracijos tirpalas naudotinas tik tada, kai vaismedžių lapai visiškai nukritę. Tyrimais nustatyta, kad tirpalo kiekis neturi būti mažesnis kaip 1 000 l/ha, nes reikia gerai nupurkšti ne tik likusią lapiją, bet ir pomedžius. Panaudotą karbamidą reikia įskaičiuoti į bendrą azoto trąšų kiekį. Rudeniniai purškimai vario preparatais Champion 50WP (5,0 kg /ha) taip pat sumažina obelų rauplių užkratą.

Nuo vėžio - kompleksinis gydymas

Paprastojo obelų vėžio sukėlėjo žiemoja grybiena ir periteciai. Obelys labiausiai apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per mechaninius sužalojimus. Ir aukšliasporės, ir konidijos daug geriau plinta drėgnu oru. Paprastojo vėžio sukėlėjas nereiklus šilumai.

Obelų vėžį geriausia gydyti kompleksiškai, derinant pavasario, vasaros ir rudens laikotarpiu naudojamus augalų apsaugos produktus. Nustatyta, kad rudenį nupurškus 5 proc. koncentracijos vario grupės preparatų tirpalu, kai 50 proc. vaismedžių lapų jau yra nukritę, iki 60 proc. sumažėja vaismedžių vėžio susirgimų, jeigu pavasario ir vasaros laikotarpiu buvo panaudotos tokios veikliosios medžiagos, kaip ditianonas, ciprodinilas, miklobutanilas.

Labai svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo. Sena gera priemonė - kamienų balinimas - jei tai padaroma iš rudens, labai efektyviai apsaugos vaismedžių kamienus ir žievę nuo dienos ir nakties temperatūrų svyravimo poveikio, saulės nudeginimų. Reikėtų neužmiršti, kad vėžio plitimą skatina ir vaismedžių genėjimas drėgnu oru, kai būna didelė santykinė oro drėgmė, todėl jautrių veislių obelis vertėtų genėti kuo vėliau pavasarį, kai nebebūna atodrėkių. Sodą, kur ypač išplitęs paprastasis vėžys, rudenį, lapams krintant, reikėtų nupurkšti sisteminiais fungicidais.

Apsaugoti nuo pelių ir pelėnų

Vaismedžių sveikatingumui ir išgyvenimui tiesioginės įtakos turi pelės. Sodo augalų apsauga nuo kiškių - savaime suprantamas dalykas, bet sodininkai dažnai pamiršta ar neįvertina kitų ne mažiau žalingų graužikų - pelių ir pelėnų. Vaismedžių šaknims šie graužikai pridaro daugiau žalos negu kiškiai. Jei pelės plačiu žiedu nugraužia vaismedžio kamieno kaklelį, augalas gali žūti, ir joks sodo tepalas tokiu atveju nepadės. Šie smulkūs graužikai nugraužia ne tik jauno vaismedžio žievę, bet ir brazdą, o neretai ir šaknis. Tai pastebima tik nutirpus sniegui, o atšilus žemei vaismedžiai nuvirsta, arba juos galima lengvai išrauti iš žemės. Žinoma, išgyventi tokiems vaismedžiams nėra jokių šansų.

Dirvonuojantys plotai yra natūrali dirvinių pelių bei paprastųjų pelėnų veisykla. Pelės veisiasi ir javų plotuose, taip pat soduose, kur žemė nedirbama. Kuo rečiau pjaunama žolė, tuo daugiau atsiranda rizikos, kad sode apsigyvens graužikai.

Soduose galima aptikti ir vandeninių pelėnų, kurie veisiasi ten, kur sodai ribojasi su didesniais vandens telkiniais (prie ežerų, tvenkinių). 3-4 metrų ilgio vandeninių pelėnų urvai dažnai jungiasi su kurmių požeminiais takais ir sudaro ištisus labirintus. Vandeniniai pelėnai augalų šaknis nugraužia giliau po žeme, tad pažeidimų nesimato. Ir patys gyvūnai sunkiau pastebimi, nes gyvena po žeme. Pamačius panašių į kurmiarausius žemės kauburėlių, galima spėti, kad sode įsikūrė vandeninių pelėnų. Tokį plotą reikia stebėti: jei urvelius atkasus, po dviejų parų jie bus uždengti žemėmis su lapais - pelėnai tikrai gyvena. Požymiai, rodantys, kad sode atsirado pelių ir pelėnų, - šviežiai iškapstyta žemė, apgraužti nukritę vaisiai, šviežios išmatos. Žiemą, pasnigus, taip pat aiškiai galima pamatyti pelių pėdsakų.

Sode, ypač prie jaunų vaismedžių, reikia padėti masalo graužikams, bet taip, kad jis nebūtų prieinamas paukščiams ir kitiems naudingiems padarams. Pelinių graužikų gausa laukuose įvertinama apgyventų urvų skaičiumi 1 ha neariamos žemės (daugiamečių žolių, ganyklų plotuose). Rudenį, atšalus orams, kai graužikai rausia naujus ir atnaujina senus urvus, reikėtų pažymėti 50x50 m dydžio aikšteles, kuriose apžiūrimas visas plotas, suskaičiuojami visi rasti urvai ir jie užmindomi bei pažymimi vytelėmis. Kitą dieną suskaičiuojami atrausti urvai ir apskaičiuojamas apgyventų urvų skaičius viename hektare. Žalingumo riba yra laikoma 100 graužikų apgyventų urvų viename hektare. Kiekviename sodo kvartale reikėtų pereiti ne mažiau kaip 5 eiles po 100 metrų ir, radus ne mažiau kaip 10 apgyventų urvų, nuodus padėti 3-4 kartus kas 2-3 savaitės.

A. Valiuškaitė

Mano ūkis, 2011/10