Jų ūkyje sumišusios olandiškos, daniškos ir lietuviškos ūkininkavimo tradicijos. Kitaip ir būti negali: olandas Ervinas de Vitas (Erwin de Witte) ūkininkavo Danijoje, ten susituokė su lietuve Kristina, ramiai dirbo, susilaukė trijų atžalų. „Bet užsinorėjome nuotykių paieškoti", - taip Kristina dabar vertina sprendimą parduoti ūkį Danijoje ir pirkti žemės ūkio veikla užsiimančią bendrovę Lietuvoje, Kėdainių rajone.

Kaip sumanė, taip ir padarė. Pati ūkio pardavimo ir naujo pirkimo procedūra buvo sudėtinga, ilga ir paini, daug bemiegių naktų tuomet būta, bet visi biurokratiniai barjerai pasirodė įveikiami, ir 2007-ųjų pradžioje šeima pradėjo darbą gerokai apleistose bendrovės „Laufriza" fermose. Kibo iš peties, nes planai buvo dideli - modernizuoti ūkį, statyti naujas 500 vietų fermas, išplėsti bandą. Deja, nespėjus nė įsibėgėti, smogė ekonominė krizė. Entuziazmas priblėso. Be to, prie vakarietiško bendradarbiavimo su bankais pripratusį Erviną nuvylė Lietuvoje veikianti paskolų teikimo sistema - kelių milijonų litų paskolą tektų grąžinti per 10 metų, o tai tikrai nerealu.

Aštuoniolika metų Danijoje ūkininkavęs Ervinas vardija ir kitus skirtumus tarp tenykštės ir mūsiškės žemės ūkio verslo finansavimo sistemų, ir visi, deja, ne žemdirbio naudai. Danijoje, pavyzdžiui, visas ūkis yra neskaidomas vienetas, o Lietuvoje ūkis išskaidytas dalimis: galima užstatyti pastatą, traktorių, o štai karvių - jau ne. Danijoje užtenka pasakyti, kad ūkyje per metus gaunamos tokios ir tokios pajamos, ir jau galima kalbėtis apie konkretaus dydžio paskolą, čia - ne. Tad dabar nuspręsta ūkį plėsti tarsi iš kito galo - pirmiausia didinti bandą, o paskui galvoti apie naują fermą ir visą reikalingą įrangą.

Pusiau mėsiniai simentaliai - šeimininkų pasididžiavimas

„Štai mūsų didžiausias pasididžiavimas", - rodo Kristina į augančius gražuolius veršelius, stambias tvirtas telyčias, romias karves. „Laufriza" viena pirmųjų Lietuvoje pradėjo auginti pusiau mėsinius simentalius ir, ko gero, vieninteliai taip rimtai yra užsiėmę šia galvijų veisle. Sperma karvėms sėklinti importuojama iš Austrijos. Simentaliai yra mėsinių galvijų veislė, bet yra ir pieninių grupė - būtent tokia sperma sėklinamos holšteinizuotos Lietuvos juodmargės karvės „Laufrizoje". Mišrintos karvės auginamos pienui, tačiau mėsos išeiga jų daug geresnė negu pieninių galvijų.

Kodėl būtent simentaliai? Ervinas seniai žinojo ir domėjosi šia galvijų veisle, o prieš trejus metus Kristina globojo į Lietuvą atkeliavusių olandų grupę ir kaip padėką už triūsą gavo 100 dozių simentalių spermos. „Pabandėme, pažiūrėjome ir dabar visą bandą taip mišriname", - aiškina Ervinas. Beje, vyras stebisi, kad jų banda vis dar oficialiai laikoma Lietuvos juodmargėmis, nors dar tuomet, kai „Laufriza" buvo pirmųjų šeimininkų rankose, karvės buvo sėklinamos tik su holšteinų sperma, tad pastarųjų kraujo bandoje tikrai daugiau negu Lietuvos juodmargių.

Dabar bandoje vykdomas trigubas kryžminimas: telyčias apvaisina nuolat su jomis būnantis švedų žalųjų veislės bulius. Ervino įsitikinimu, trigubas kryžminimas yra geras dalykas, nes tokiu atveju labai stipriai veikia heterozė, tad galvijai būna stiprūs, gyvybingi ir sveiki.

Buliukus kol kas parduoda mažiukus, nors norėtų penėti juos patys, tik štai vietos nėra. O visas telyčaites auginasi bandos plėtrai. Iš viso galvijų yra apie 500, pusė jų - melžiamos karvės. Tiesa, pusiau mėsinių simentalių karvės mažiau pieningos negu tikrųjų pieninių veislių. Tačiau nors metinis primilžis šiek tiek atsilieka nuo pieninių karvių, bet sudėjus visas laktacijas, šios karvės per gyvenimą pieno duoda daugiau.

„Jos ilgiau gyvena, yra stipresnės, sveikesnės, jų kanopos tvirtesnės. Be to, pienas labai geros kokybės, baltymingas", - savo augintines giria Ervinas. Karvių kanopų sveikatingumui skiriamas didelis dėmesys - jos tvarkomos du kartus per metus, o jei prisireikia, tai ir dažniau. „Kaip mašinų padangos, taip ir karvių nagos turi būti nuolat prižiūrimos", - palygina Ervinas.

Pieno supirkėjams - jokių priekaištų

Karvės melžiamos šiemet rekonstruotoje 20 vietų melžimo aikštelėje (buvo mažesnė, 16 vietų, bet pakeitus stovėjimo kampą dabar toje pačioje erdvėje sutelpa 20 karvių). Pieną iš šaldytuvų kas antrą dieną išsiveža bendrovė „MGL Baltija". „Su šia kompanija dirbame jau treji metai ir esame tikrai labai patenkinti. Biržuose esanti vakarų kapitalo įmonė dirba pagal užsienio modelį ir savo darbo kultūra labai skiriasi nuo kitų mūsų šalyje veikiančių supirkėjų", - sėkmingu bendradarbiavimu džiaugiasi Kristina ir Ervinas. Už pieno kilogramą šiuo metu jie gauna apie litą - tokia kaina fermos savininkus tenkina.

Nuo pavasario iki vėlyvo rudens karvės kasdien (nuo 8 iki 14val.) išgenamos į ganyklas - tyras oras, saulė, judėjimas galvijams naudingas. Tačiau net ir vasarą pagrindinis pašaras yra ne žolė, bet silosas, šienainis, kukurūzai ir baltymingi pašarai. Pastaruosius perka, o visą kitą pašarą pasiruošia patys. Šieno ruošia tik truputį - veršeliams.

Simentaliai yra žalos spalvos ir turi baltą galvą - tuo jie ir skiriasi nuo holšteinų. Patys galvijai gerokai stambesni ir raumeningesni negu paprastai būna pieniniai galvijai (suaugusios karvės būna apie 100 kg sunkesnės už holšteinus). Veršeliai dažnai irgi gimsta stamboki, dėl to veršiavimasis šių galvijų yra sunkesnis negu kitų veislių karvių. Bet su visomis problemomis puikiai susitvarko veterinarijos gydytojas Kazys Bočkus. Jis spėja ne tik visų galvijų sveikatingumu pasirūpinti, bet prireikus dirba ir visus kitus darbus fermoje. Kaip ir mechanizatorius Vytas Stvola bei dar dešimt nuolatinių ūkio darbuotojų - visi „multifunkciniai" - taip juos juokaudama vadina Kristina.

Technikos - tiek, kiek reikia

Žodis „multifunkcinis" ūkyje prigijo šią vasarą, kai turimą technikos parką papildė iš Italijos atkeliavęs daugiafunkcinis teleskopinis krautuvas Merlo Multifarmer, kol kas vienintelis toks Lietuvoje. 115 AG krautuvas, sveriantis 7 tonas ir turintis 8,5 m ilgio teleskopinę strėlę, gali atlikti ir visas traktoriaus funkcijas. Turi trijų taškų pakabinimo sistemą ir darbinį veleną, juo galima dirbti su įvairia agreguota žemės ūkio technika. Be to, krautuvas gali judėti ne tik pirmyn ir atgal, bet ir į šoną - vadinamuoju krabo žingsniu. Dėl žemos konstrukcijos ir didelio manevringumo Multifarmer tinka visiems darbams fermoje, o aukšta strėlė itin praverčia remontuojant fermų stogus.

Ervinas yra didelis technikos žinovas, ilgai renkasi ir mėgsta įsigyti konkrečiai pagal jo reikalavimus sukomplektuotą techniką - būtent dėl tos priežasties jis pasirinko itališką „Merlo" krautuvą. Nors nuo pageidavimų pareiškimo iki krautuvo atgabenimo į ūkio kiemą praėjo pusmetis, vyras tvirtina, kad laukti vertėjo - dabar ūkyje turi nepamainomą pagalbininką. „Šis krautuvas yra didžiausias ir geriausias iš visų, kas šiuo metu yra rinkoje. Na, pagal kainą jis irgi turbūt brangiausias, bet už tokią kokybę verta mokėti", - šypsosi ūkio šeimininkas.

Dėl galimybės pasirinkti tokią komplektaciją, kokios reikia konkrečiam ūkiui, Ervinas yra pamėgęs ir suomiškus „Valtra" traktorius - jų ūkyje yra net šeši. Pats seniausias turimas suomiškas traktorius (dar Valmet pavadinimu) pagamintas 1986 m., bet iki šiol dirba be jokių trikdžių. Prisirišimas prie Valtra traktorių atėjo iš Danijos - ten ūkyje Ervinas su Kristina dirbo vien tik suomiškais traktoriais. Atsikraustydami iš Danijos į „Laufrizą" jie atsigabeno 3 Valtra traktorius, su jais pirmaisiais metais sugebėjo su visais darbais susidoroti. Vėliau, pasak Kristinos, įgyvendino ūkyje visus įmanomus projektus ir gerokai išplėtė technikos parką.

Žemės iš viso dirba 360 ha: 100 ha auginami grūdiniai augalai, 86 ha - kukurūzai, o likusieji plotai skirti pievoms ir ganykloms. Turi daug liucernos, kurią silosuoja - tai itin geros kokybės pašaras galvijams. Šiemetinio derliaus grūdai jau parduoti, likusios tik ekologiškos avižos (beveik 50 ha ploto atskirą ekologinį ūkį turi Kristina). „Jau dabar už avižas siūlo 800 Lt/t, bet gal dar reikia palaukti, gal kaina dar kils?" - svarsto moteris. Ekologiškų avižų prikulta apie 2 t/ha. Derlius būtų didesnis, bet nuo smarkių liūčių dalis grūdų išbyrėjo ant žemės - vos ne po 1 t/ha avižų nuostolį skaičiuoja ūkio šeimininkė. Agronomijos žinias Kristina gilina studijose Aleksandro Stulginskio universitete, kuriame šiemet turi gauti bakalauro diplomą, o paskui planuoja tęsti mokslus magistrantūroje. „Labiau gyvuliukai traukia, tai gal rinksiuosi tos srities studijas", - svarsto moteris.

Gausi šeima - išsipildžiusi svajonė

Jaunystėje studijavusi dizainą, Kristina dizainerės duonos paragauti nespėjo - išvažiavo trumpam (kaip tada manė) padirbėti į Daniją ir pataikė tiesiai į Ervino ūkį. Meilė, vestuvės, vaikai, darbai... Danijoje Kristina visus darbus dirbo kartu su vyru, mažai samdydavosi talkininkų iš šalies. Ir dabar, prireikus ji sėda už traktoriaus ar krautuvo vairo, tačiau vis rečiau - daug laiko reikia skirti gausiai šeimai. Prieš devynis mėnesius gimė ketvirtasis judviejų su Ervinu vaikas - sūnus Dennis, šeima globoja dvylikametę mergaitę Enriką. Taigi dabar erdviuose, puikiai įrengtuose namuose Kėdainiuose jie gyvena septyniese, o tarpusavyje kalbasi trijomis kalbomis: daniškai, angliškai ir lietuviškai.

„Visiems ateina laikas padaryti kokį nors gerą darbą šiame pasaulyje, tad ir mes su Ervinu nusprendėme, kad vietos ir meilės mūsų namuose tikrai užtektų dar vienam vaikui. Nuvažiavome į Josvainių vaikų namelius ir paprašėme parodyti mums vaiką, kuriam labiausiai reikia globos. Parodė smulkutę tamsiaplaukę mergaitę - Enrikai tuomet buvo 8 metai", - globotinės atėjimą į šeimą prisimena Kristina.

Iš pradžių mergaitė persikraustė gyventi į jų namus, bet paskui globos taisyklės pasikeitė, teko ją grąžinti į vaikų namus, nes Enrika dar turi brolių, o vienos šeimos vaikų esą atskirti negalima. „Na, pasiūlė nebent paimti visus brolius - o jų šeši!", - nusviro rankos Kristinai. Tad dabar Enrika leidžia šeimoje savaitgalius, šventes, atostogas. „Labai gera mergaitė. Juk anksčiau ar vėliau ji išeis iš tų globos namelių ir turės tikrus namus, kur prisiglausti", - tolyn į ateitį žvelgia Kristina ir Ervinas. Toje ateityje - ir jų planuota nauja 500 vietų ferma, ir graži sodyba šalia Josvainių įsigytame sklype, ir dar daug kas, apie ką žino tik jiedu.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2011/10