Paršavedžių vaisingumo genetinis potencialas nuolatos auga, todėl paršelių vados dydis per paskutiniuosius 10 metų taip pat akivaizdžiai padidėjo. Dėl didelio paršelių skaičiaus vadoje paršavedės pieno ne visada pakanka, kad jie gerai augtų bei vystytųsi. Tad augintojai turi ieškoti alternatyvų, kurios padėtų aprūpinti paršelius reikiamu maistinių medžiagų kiekiu ir kartu leistų išsaugoti bei išauginti didesnį paršelių skaičių iš vienos vados. Tokiais atvejais dažniausiai dalis paršelių perkeliama prie kitos paršavedės (turinčios mažiau paršelių arba pakankamai pieno) arba taikomas ankstyvas nujunkymas. Tačiau šios priemonės turi savų minusų - paršelių perkėlimas prie kitos paršavedės yra nepageidautinas dėl užkrečiamųjų ligų plitimo, dėl ko pablogėja sveikatingumas bei biosauga. Rekomenduojama vengti paršelių perkėlimo į kitas vadas ir auginti juos prie savos paršavedės. Ankstyvas nujunkymas, priklausomai nuo paršavedės pieno kiekio, suardo auginimo sistemą ir riboja paršelių augimo potencialą. Taigi šios priemonės yra ribotos.

Trečia alternatyva yra papildomas paršavedžių pieno pakaitalo naudojimas. Tai padeda aprūpinti visus vadoje esančius paršelius pakankamu maistinių medžiagų kiekiu ir išvengti nepageidaujamo vadų maišymo, sumažina lėtai augančių ir silpnų paršelių skaičių vadose. Paršavedės pieno pakaitalas paprastai ruošiamas atskirai ir paduodamas paršeliams iš papildomos šėryklėlės. Pieno pakaitalas gali būti naudojamas nuo antros paršelių gyvenimo dienos, nes pirmąją dieną paršeliams būtinos krekenos, su kuriomis gaunami motinos antikūnai, saugantys pašelius nuo daugelio užkrečiamųjų ligų pirmomis gyvenimo dienomis.

Paršelių svoris nujunkymo metu ir papildomas girdymas

Nepakankamas paršavedės pieno kiekis yra pagrindinė priežastis, kodėl paršeliai nepasiekia norimo svorio nujunkymo metu. Paršavedės piene yra didelis energijos kiekis, lyginant su sausais pašarais, o energijos trūkumas yra paršelių augimą ribojantis veiksnys. Tad paršeliams duodant pieno pakaitalo pasiekiami geresni augimo rezultatai. Be to, papildomo pieno naudojimas padeda tausoti dideles vadas vedančias paršavedes, todėl jos būna geriau pasiruošusios kitam apvaisinimui. Paprastai pieno pakaitalo kiekis mažinamas nuo dvyliktos paršelių augimo dienos, o nuo penktos arba šeštos dienos papildomai duodama paršelių žinduklių pašaro. Paralelinis pieno pakaitalo ir žinduklių pašaro naudojimas padeda sklandžiau pereiti nuo skysto prie kombinuoto pašaro - taip sumažinamas stresas, kurį paršeliai patiria nutraukus žindymą ir staiga perėjus prie sauso pašaro. Žinduklių pašaras gali būti pilamas į tą patį lovelį, kuriame buvo pieno pakaitalas, kai tik jį paršeliai išgeria. Taip pat žinduklių pašaras gali būti maišomas su vandeniu ir ruošiamas košelės pavidalo.

Papildomas pieno pakaitalo naudojimas yra pritaikytas įvairaus dydžio ūkiams - nuo mažo kiaulių ūkio iki stambaus komplekso. Ši auginimo sistema daugiau susijusi su paršavedžių vislumu bei pieno gamyba, tad ypač tinkama ūkiuose, kuriuose paršavedė atveda 12 ir daugiau paršelių. Ūkyje taikant šią sistemą, sumažėja paršelių netekimo rizika, padidėja paršelių paros priesvoriai, išvengiama pergrupavimo ir su tuo susijusio streso bei infekcinių ligų plitimo, be to, sklandžiau pereinama prie sauso pašaro, o paršavedės žindymo periodu netenka mažiau svorio.

Ėdimo įgūdžiai turi būti formuojami

Iki dvidešimt pirmos dienos paršeliai suėda labai mažai pašaro, visas reikalingas medžiagas jie gauna iš paršavedės pieno, kuris, kaip buvo minėta anksčiau, turi labai daug energijos. Po dvidešimt pirmos dienos paršavedžių pieno gamyba ima mažėti, nors paršelių energijos poreikis ne tik nemažėja, bet ir nuolat didėja. Laikas iki dvidešimt pirmos dienos yra kritinis, kai paršeliai turi būti pripratinami prie kombinuoto pašaro, tai yra jų virškinimo sistemą reikia paruošti sausiems pašarams virškinti. Paršeliai turi būti pratinami palaipsniui nuo pirmų gyvenimo dienų, nes sausas pašaras šiuo laikotarpiu skatina žarnų gaurelių augimą, stimuliuoja imuninės sistemos vystymąsi. Labai svarbu, kad pirmosiomis dienomis paršeliai gautų pašarų, kurie geriausiai atitinka fiziologinius jų poreikius ir yra jiems patrauklūs skonio savybėmis.

Prisitaikymas prie naujų sąlygų

Paršelių atskyrimas nuo paršavedės, grupavimas su kitais paršeliais, pašarų pasikeitimas yra pagrindiniai streso veiksniai, su kuriais susiduria paršeliai iškart po nujunkymo. Dėl to tik apie 50 proc. paršelių vėl pradeda ėsti per pirmas 4-5 valandas po nujunkymo. 95 proc. paršelių adaptuotis prie naujų sąlygų prireikia iki 50 valandų. Likę 5 proc. neėda visiškai, tad jiems išsivysto įvairaus laipsnio virškinamojo trakto pažeidimai. Neėdantys paršeliai negauna augimui ir vystymuisi reikalingos energijos ir medžiagų, sustoja jų žarnyno gaurelių vystymasis, o tai mažina maistinių medžiagų absorbavimo paviršių virškinamajame trakte. Energijos trūkumui kompensuoti naudojami kūno rezervai, tad netenkama svorio, atskirais atvejais paršeliai po nujunkymo gaišta. Tad pašaro ėdamumas per pirmas dienas po nujunkymo yra svarbu ne tik geresniems priesvoriams, bet ir sveikatingumui. Be to, pirmoji nujunkymo savaitė turi didelę įtaką ir tolimesniems penėjimo rezultatams.

Nujunkyti paršeliai turi gauti pašaro, pagaminto iš kruopščiai atrinktų, gerai virškinamų žaliavų. Be to, pašaras būti labai gerai subalansuotas, kad atitiktų fiziologinius poreikius. Per pirmas penkias dienas po nujunkymo paršeliai turėtų suėsti vieną kilogramą pašarų - tai paršeliai paruošiami tolimesniam auginimui siekiant geriausių ekonominių rezultatų.

E. Rensink

Mano ūkis, 2011/10