Mažai pastangų, geras rezultatas, maksimalios pajamos - tai puiku, bet, deja, ne visada įmanoma, ypač - ekologiniame žemės ūkyje. Ekologinių ūkių savininkai žino, kad tenka kantriai plušėti ne vienus metus, kol ateina sėkmė. Viena iš sunkiausiai įveikiamų užduočių - piktžolių kontrolė pasėliuose.

Galima suprasti miestietę, kai ji, grįžusi į tėvų namus savaitgaliui ir radusi sergančią mamą ir neravėtą daržą, skambina ir klausia, kaip skubiai sunaikinti vešančias piktžoles neravint - kuo nupurkšti, išsprendžiant problemą čia ir dabar. Sunkiau suprasti ūkininką, ekologinio ūkio savininką, turintį ne keliolika ar keliasdešimt hektarų žemės ūkio naudmenų, o kelis šimtus ar net tūkstantį, kai jis paklausia to paties.

Jei tai būtų chemizuoto ūkio savininkas, galimybės pagelbėti didesnės, tik kartais būna per vėlu. Ekologinio ūkio savininkas leistinų piktžolių naikinimo būdų turi dar mažiau. Šiuo atveju galime patarti tik sunaikinti mechaniškai - išravėti, nušienauti, išbadyti (usnis ar kitas daugiametes gilias šaknis turinčias piktžoles). Matydamas dešimčių ir šimtų hektarų dydžio piktžolėtų pasėlių plotus, jautiesi kvailai, duodamas tokį patarimą. Žinoma, ir klausiantysis lieka nepatenkintas.

Reikalavimas, kad piktžolės neviršytų 10 proc. ekologiniuose pasėliuose, tikrai nerealus. Svarbesnis rodiklis yra pasėlio tankumas - pagal jį galima atskirti tikrus ūkininkus, kurie sėja, nuo tų, kurie tik palieka augti pabiras.

Piktžolės, ko gero, pati didžiausia problema, dėl kurios ekologinio žemės ūkio plėtra nėra tokia intensyvi, kaip norėtųsi. Piktžolėti laukai aplinkinių žemdirbių paprastai iš karto priskiriami ekologiškai ūkininkaujantiems, ir, deja, dažnai tai būna tiesa. Dvidešimties metų ekologinio ūkininkavimo praktika Lietuvoje jau turėjo padėti suprasti, kad piktžolės - rimtas varžovas, kad nieko nedarydami, būsime priversti joms pasiduoti. Tarybiniu laikotarpiu į piktžoles buvo žiūrima karingai - jas reikėjo sunaikinti. Tik vėliau sąvoką ,,piktžolių naikinimas" pakeitė ,,piktžolių kontrolė".

Lietuvoje požiūris į piktžoles pradėjo keistis atsiradus pirmiesiems ekologiniams ūkiams, o užsienio šalyse jau gerokai anksčiau į piktžoles žiūrėta plačiau - tai natūraliai laukuose augantys augalai, jų neįmanoma iš laukų išvaryti visam laikui; reikia siekti, kad pasėlyje dominuotų žemės ūkio augalai ir sudaryti jiems sąlygas stelbti piktžoles. Piktžolės yra natūrali pasėlio (kitaip tariant, žemės ūkio augalų bendrijos) dalis; pasėlis neturi būti be piktžolių visą laiką, tereikia pasėlio piktžolėtumą kontroliuoti. Ekologiniame pasėlyje piktžolių tikrai bus, bet labai svarbus yra jų kiekis (skaičius ir masė). Nedidelės, žemaūgės, išauginančios mažai biomasės piktžolės esmingai nesumažina derliaus; pavienės, kad ir didesnės, piktžolės neužstelbia žemės ūkio augalų.

Piktžolių kontrolę sudaro šios priemonės:

• apsauginės;
• stelbimo;
• naikinimo.

Nuo kapituliacijos gelbsti ilgalaikė strategija

Daugelyje užsienio mokslinės literatūros šaltinių rašoma apie ilgalaikę piktžolių kontrolės strategiją. Ji sudaroma įtraukiant kitas, pas mus nelabai populiarias piktžolių kontrolės priemones - apsaugines, stelbimo. Lietuvoje ūkininkai linkę akcentuoti tik piktžolių naikinimo priemones, nors jos sudaro tik dalį piktžolių kontrolės sistemos. Be to, piktžolių kontrolės priemonės, kurias galime taikyti ekologiškai ūkininkaujant, veikia lėtai ir mažiau efektyviai.

Kad laukuose vyrautų ne piktžolės, o žemės ūkio augalai, reikia ne tik naikinti jau augančias piktžoles, bet ir siekti, kad piktžolių sėklos nepatektų į dirvą, apvalyti dirvą nuo piktžolių vegetatyvinių dauginimosi organų. Piktžolių kontrolė nebus sėkminga, jei dirvoje esančias piktžolių sėklų atsargas kasmet papildysime naujomis.

Labai svarbu apvalyti dirvą nuo piktžolių sėklų ir piktžolių vegetatyvinio dauginimosi pradų. Jei dirva gausiai užteršta piktžolių sėklomis, net intensyviai ūkininkaujant sunku tikėtis sėkmingai susitvarkyti su piktžolėmis - jos dygsta per visą augalų vegetaciją, išlieka daigios dirvoje kelerius, keliolika ir net keliasdešimt metų. Atliekant įvairaus intensyvumo žemdirbystės sistemų liekamojo poveikio tyrimus Aleksandro Stulginskio universiteto (tuometinio LŽŪU) bandymų stotyje, nustatyta, kad piktžolių pradais mažiau užterštame lauke, net nenaudojant piktžolių naikinimo priemonių, pasėlių piktžolėtumas išlieka esmingai mažesnis net trejus metus. Dirvų kultūrinimu reikėtų užsiimti ir prieš pradedant ekologiškai ūkininkauti, ir jau ūkininkaujant, palaipsniui kasmet pagerinant ir išvalant bent po vieną lauką.

Seniai žinota, tik be reikalo primiršta

Prevencinės priemonės, padedančios mažinti piktžolių kiekį pasėliuose, seniai žinomos. Kai kurios jų anksčiau buvo taikomos, o dabar primirštos.

• Sėklos valymas. Sėdami blogai išvalytą sėklą, į dirvą grąžiname nemažą dalį piktžolių sėklų. Kolūkių laikais taikyta privaloma sėklų kokybės kontrolė prisidėjo prie laukų piktžolėtumo mažinimo. Buvo nustatyta, kad, nuimant javus kietosios brandos tarpsniu, iki pusės pasėlyje subrendusių piktžolių sėklų patenka į kombaino bunkerį. Dabar tobulesni kombainai pašalina daugiau piktžolių sėklų, tačiau vis dar nemažai jų lieka.

• Nenaudojamų žemių, sunykusių pasėlių plotų, pakelių šienavimas. Jei piktžolės ,,keliauja" iš netvarkingų kaimynų laukų, sunkiau užkirsti joms kelią, bet savo laukuose sėklas subrandinusių piktžolių salelių buvimas ekologiniame ūkyje nepateisinamas ne tik dėl GAAP reikalavimų. Nebent taip rūpinamės savo laukų biologine įvairove, kad išmokos nerūpi.

• Tinkamas tręšimas mėšlu. Jei tręšiame laukus šviežiu mėšlu (tikiuosi, taip tręšiančių nėra), tai piktžolėti pasėliai neišvengiami. Būtina tinkamai laikyti mėšlą, kad jame esančios per gyvulių virškinimo traktą perėjusios (nemaža dalis - likusios daigios) sėklos perkaistų ir prarastų daigumą. Prof. Steponas Čiuberkis nustatė, kad patręšus 40 t ha^-1 mėšlo norma, į vieną hektarą gali sugrįžti apie 18 mln. piktžolių sėklų.

• Paankstinta javapjūtė ir silosavimas. Paankstintas kūlimas gera išeitis tada, kai pasėlis labai piktžolėtas. Jei matyti, kad grūdų derlius bus labai menkas, galima rinktis paankstintą javapjūtę ir javų, nupjautų pieninės ar vaškinės brandos tarpsniu, silosavimą. Žinoma, jei ūkyje gyvulių nėra, tai silosas nereikalingas. Tačiau piktžolių kontrolės požiūriu tai būtų gera priemonė, o ir gyvulių ekologiniame ūkyje turėtų būti. Silosuoti verta ir kitus piktžolėtus pašarams skirtus augalus, nes didžioji dalis piktžolių sėklų silose pasidaro negyvybingos.

• Karantininių piktžolių sėklų kontrolė. Svarbu įsitinkinti, kad iš užsienio įvežta augalinė produkcija neužteršta karantininių piktžolių sėklomis, nes šioms priskiriamos parazitinės ir nuodingos piktžolės. Mūsų laukuose jos nėra plačiai paplitusios, bent jau kol kas.

• Pelų išvežimas iš lauko. Šiuolaikiniai kombainai laukuose palieka dalį pelų, o juose lieka daug smulkių piktžolių sėklų. Surinkti ir išvežti pelus iš laukų - viena iš prevencinių piktžolėtumo kontrolės priemonių, kuri taikoma ypač retai, nors teko girdėti, kad ji vėl prisimenama.

Taigi visos šios priemonės tikrai seniai žinomos, anksčiau sėkmingai taikytos, tad jų negalima atmesti ar paneigti. Net ir taikant apsaugines priemones, piktžolių sėklų ir vegetatyvinių dauginimosi organų dirvoje vis tiek bus. Aktualesnės ir veiksmingesnės yra stelbimo priemonės. Jų esmė - suformuoti vešlų žemės ūkio augalų pasėlį, kuris pats sugebėtų stelbti piktžoles. Tai ir yra piktžolių kontrolės esmė.

Kaip suformuoti vešlų pasėlį

Ekologiniame ūkyje suformuoti vešlų pasėlį nėra lengva. Palaikyti nemažėjantį dirvos derlingumą, aprūpinti augalus maisto medžiagomis, nenaudojant sintetinių mineralinių trąšų, neturint organinių trąšų (mėšlo, kompostų, žaliosios trąšos), auginant nepakankamai ankštinių (kitaip - pupinių) augalų, nesilaikant sėjomainos ir neturint gerų priešsėlių, vešlių pasėlių nebus. Ekologinio žemės ūkio taisyklėse nurodyti minimalūs žemės ūkio augalų pasėlių tankumai yra labai maži. Nieko keisto, kad šis reikalavimas nepadėjo suvaldyti piktžolių plitimo ekologinių ūkių laukuose. Trys bulvės ar 30 žirnių 1 m², 120 vnt. vasarinių varpinių javų (stiebų) tame pačiame 1 m², tikrai nėra tokio tankumo pasėliai, kurie pajėgtų stelbti piktžoles. Ekologiniuose pasėliuose nepakankamai pamaitinti augalai dažnai būna smulkūs, tai dar labiau sumažina jų stelbiamąją galią. Optimalus pasėlių tankis būtų gerokai didesnis - 400-600 produktyvių stiebų 1 m² javų pasėlyje, 5-7 bulvių kerai ir pan.

Teko ekologiniame ūkyje vertinti pasėlio tankumą ir piktžolėtumą - 1 m² buvo privalomų 30 žirnių - menkų, pasislėpusių piktžolėse, o pastarųjų skaičius gerokai viršijo žirnių skaičių - siekė 250 vnt. 1 m² ir daugiau. Kitame ekologiniame ūkyje gerokai tankesnis žirnių pasėlis gerai stelbė piktžoles - laiku į kokybiškai įdirbtą dirvą pasėti, vėliau nuakėti žirniai atrodė puikai ir brandino gerą derlių.

Suprantama, tinkamo tankumo pasėlio formavimas priklauso ne tik nuo ūkininko - reikia pakankamai drėgmės sėkloms dygti (jos trūkumo iš dalies išvengti padeda ankstyva sėja, jei augalas nėra reiklus šilumai). Pasėlio tankumui pakenkti gali ir kenkėjai - pradiniais augimo tarpsniais jie gali sunaikinti dalį augalų. Kenkėjų naikinimo priemonių arsenalas ūkininkaujant ekologiškai vėlgi nėra didelis, todėl tenka atsigręžti į jau minėtas priemones - sėjomainą, augalų aprūpinimą maisto medžiagomis, kokybiškai ir laiku įdirbtą žemę.

Laikytis sėjomainos - nemadinga?

Galima suprasti, kai intensyviai ūkininkaujantys ūkininkai seminaruose ima reikšti nepasitenkinimą pradėjus kalbėti apie sėjomainos reikšmę. Bet ekologiniame ūkyje tai yra priemonė, sušvelninanti visas opiausias problemas. Sėjomaina taikoma ne tik tam, kad nenualintume dirvos, bet ir kad išvengtume piktžolių, ligų ir kenkėjų plitimo. Prieš daugelį metų profesorius Petras Vasinauskas pavadino sėjomainą ,,tręšimu be trąšų, augalų apsauga be apsaugos priemonių". Kaitaliodami augalus, mažiname piktžolių, kurių nemaža dalis prisitaikiusios augti konkrečių augalų pasėliuose, plitimą. Kaitaliodami žieminius rugius su žieminiais kviečiais, nesumažinsime žieminių ar žiemojančių, javų pasėliuose augančių piktžolių plitimo - tuščiųjų avižų, dirvinių smilguolių ir kt.

Augindami po žieminių rapsų vasarinius ar atvirkščiai, sudarysime dar geresnes sąlygas ne tik kai kurioms piktžolėms, bet ir ligoms bei kenkėjams plisti. Auginant kaupiamuosius augalus, purenant tarpueilius sunaikinama nemažai piktžolių ir apvalomi laukai. Geriausias priešsėlis praktiškai visiems augalams - vienametės žolės - taip pat tapo nemadingos ir nereikalingos. Svarbiausias pasėlių struktūrą lemiantis veiksnys šiais laikais yra rinka - auginama tai, ką galima sėkmingai parduoti, ką nesudėtinga ir pigu auginti.

Ekologiniuose ūkiuose augalų pasirinkimą nulemia net ne rinka, o išmokos dydis. Nesvarbu, ar tam tinkamos dirvos, ar bus įmanoma laikytis sėjomainos, ar turime pakankamai technikos, reikalingos laiku atlikti žemės dirbimo, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo darbus. Dabar galiojančiose Ekologinio žemės ūkio taisyklėse sėjomainos supratimas yra labai supaprastintas, bet kaitalioti augalus ekologiniame ūkyje - būtina.

Anksčiau, kai Lietuvoje buvo auginama nemažai daugiamečių žolių gyvulių pašarui (šiuo metu didelė dalis ekologinių ūkių - tik augalininkystės krypties), daugiamečių žolių pasėliai, tvarkingai šienaujami ar nuganomi, ne tik padėdavo mažinti piktžoles, bet ir praturtindavo dirvą azotu, organinėmis medžiagomis, kurių dalis virsta humusu, gerinančiu dirvožemio savybes. Dabar daugiamečių žolių nedaug kam reikia dėl minėtos priežasties - nelaikoma gyvulių. Daug mokslinių tyrimų duomenų rodo didelę dobilų reikšmę tiek piktžolėtumui, tiek dirvos savybėms, kuo remiantis primygtinai rekomenduojama auginti dobilus vienus metus, šią labai vertingą žaliąją trąšą užariant. ASU Bandymų stotyje atlikti tyrimai parodė, kad geriausias tarpinis pasėlis - dobilai.

Deja, už dobilus nemokama išmoka, jei ūkyje nėra gyvulių, todėl juos auginančių ekologiškai ūkininkaujančių ūkininkų Lietuvoje rastume nedaug. Jei ūkyje nelaikoma gyvulių, galbūt galima parduoti žolę kaimynui? Čekijos mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad daugiamečių žolių šienavimas 3 kartus per vasarą esmingai sumažina dirvinių usnių skaičių kitų metų pasėliuose. Azoto trūkumą dirvoje ekologiniame ūkyje galima mažinti auginant ankštinius (pupinius) augalus.

Svarbu planuoti kiekvieną darbą

Svarbi ekologinio ūkininkavimo problema ta, kad ekologinį ūkį dažnas supranta kaip ūkį, kur beveik nieko nereikia daryti - cheminių augalų apsaugos priemonių naudojimas draudžiamas, augalų ištraukų vargu ar įmanoma pasiruošti dideliam ūkiui, todėl augalų apsauga paliekama Dievo ar likimo valiai. Tačiau ekologiniame ūkyje reikia kiekvieną darbą planuoti ir atlikti galvojant apie jo poveikį ne tik žemės ūkio augalams, bet ir žaladariams. Be agronomijos žinių apsieiti neįmanoma, gal todėl tarp geriausių ekologinių ūkių savininkų paprastai nemaža dalis yra žmonių, studijavusių agronomiją.

Dar prieš derliaus nuėmimą ūkininkas turėtų įvertinti ne tik bendrą lauko piktžolėtumą, bet ir piktžolių rūšinę sudėtį, mat nuo vyraujančių piktžolių priklauso žemės dirbimas (tikiu, kad tikras ūkininkas, o ne vadinamasis „sofos", taip ir daro). Pagal lauko piktžolėtumą reikia pasirinkti pagrindinio (rudeninio) žemės dirbimo intensyvumą, laiką ir būdus. Aišku, jei laukas piktžolėtas, bet ūkininkas galvoja, kad leisti pinigų ražienoms skusti neverta, niekas neprivers jo to daryti. Prieš sėją dirbant žemę taip pat atsižvelgiama į piktžolėtumą: prieš vėlyvų augalų sėją galima kultivuoti ar akėti lauką keletą kartų, vis sunaikinant dygstančias piktžoles. Daugelį žemės ūkio augalų pasėlių po sėjos ar sudygimo galima akėti - prof. Petro Lazausko ir kitų mokslininkų atlikti tyrimai parodė, kad neturint specialių pasėlių akėčių pradiniais augimo tarpsniais pasėlius galima akėti įprastinėmis lengvomis akėčiomis, esmingai sumažinant trumpaamžių piktžolių kiekį. Pasėliui blogai peržiemojus - atsėti, šienauti piktžoles išgedusiose vietose, pakelėse. Naudoti leidžiamas ekologiniuose ūkiuose priemones pasėliams purkšti, kurios ne tik skatina žemės ūkio augalų augimą, bet ir atbaido kenkėjus.

Žinios - ne tik iš mokslininkų, bet ir iš kolegų ūkininkų

Ekologiškai ūkininkaujantiems žemdirbiams skirtuose seminaruose dauguma klausytojų būna tie, kurie turi žinių ir sėkmingai ūkininkauja (panašiai kaip mokykloje, kur į tėvų susirinkimus ateina gerai besimokančių ir besielgiančių mokinių tėvai). Įvedant privalomus mokymus siekiama suteikti žinių visiems. Dirbantieji pedagoginį darbą žino, kad žinių nesuteiksi tam, kam jos atrodo nereikalingos. Tačiau pradėjus domėtis, žinių poreikis atsiranda. Mokymų kokybė neturėtų būti problema mūsų šalyje, kur yra nemažai mokslininkų, atliekančių mokslinius tyrimus ekologinės žemdirbystės, piktžolių kontrolės, įvairaus intensyvumo žemės dirbimo srityse. Institucijos, rengiančios mokymus, nesunkiai gali gauti informaciją apie tai mokslo ir mokymo įstaigose.

Gal ne visada mokslininkai turi galimybę pasidalyti savo sukauptomis žiniomis, gal tos žinios neįtikina ar atrodo senos ar ,,nepatogios" taikyti? Be mokslininkų, Lietuvoje yra šaunių ūkininkų, ekologinių ūkių savininkų, kurie tikrai turi patyrimo - jų žodis gal būtų įtaigesnis pradedantiems ekologiškai ūkininkauti? Valentino Genio, Elenos Grajauskienės, Edmundo Jastramsko ir nemažai kitų žemdirbių, sukaupusių sėkmingo ekologinio ūkininkavimo patirties, visada įdomu paklausyti ir mokslininkams, ir ūkininkams.

R. Pupalienė

Mano ūkis, 2011/10