Žemės ūkyje pati svarbiausia gamybos priemonė yra žemė. Jos neįmanoma pakeisti kitomis priemonėmis, ji nekilnojama. Tačiau tam, kad žemė duotų nuolatines pajamas, ji turi būti tinkamai ir racionaliai naudojama. Tada didėja bendrasis visuomeninis produktas, nacionalinės ir ūkininko pajamos. Geriau naudojant žemės išteklius, didėja ir visų gamybinių išteklių ekonominis efektyvumas. Tačiau naudojami žemės plotai žemės ūkio produktų gamyboje kasmet mažėja.

Vienam Lietuvos gyventojui  2010 m. pradžioje teko apie 0,89 ha ariamosios žemės. Todėl, viena vertus, reikia saikingai ir apgalvotai skirti žemę naujoms statyboms, keliams, miestų plėtrai. Antra vertus, labai svarbu branginti žemę kiekviename ūkyje, racionaliai ją naudoti, stengtis iš jos paimti viską, ką ji gali duoti.

Skirtingai nuo kitų gamybos priemonių, žemė (dirvožemis) gali būti naudojama tik ten, kur ji yra susiformavusi. Todėl žemės ūkio produktų gamintojai turi prisitaikyti prie konkrečios vietovės žemės kokybės ir klimato sąlygų. Tai lemia žemės ūkio produktų gamybos pasirinkimą ir ūkio specializacijos specifiką. Žemės ištekliai gamtoje yra riboti, todėl norint gauti daugiau produktų augančio žmonių skaičiaus poreikiams tenkinti, jų gamyba turi būti intensyvinama.

Ypatinga žemės reikšmė augalininkystės ir gyvulininkystės produktų gamyboje. Kad galėtume sėkmingai plėtoti augalininkystės produktų gamybą, turime tausoti ir racionaliai naudoti dirvožemio derlingumo potencialą, nuolat tobulinti žemės ūkio augalų pasėlių struktūrą, gerinti augalininkystės produktų gamybos tikslams skirtų žemių kokybę. Augalininkystės produktai būtini ne tik žmogaus mitybai, pramonei, bet ir gyvulininkystei. Augalininkystėje pagaminti pašarai - gyvulininkystės pagrindas. Be žemės išteklių praktiškai neįmanoma visų žemės ūkio ir maisto produktų gamyba (išskyrus šiltnaminių daržovių, gėlių ir grybų auginimą).

Atskirų žemės sklypų kokybė nevienoda: įdėjus vienodai darbo ir lėšų, gaunami skirtingi rezultatai. Žemės našumas priklauso ne tik nuo viso komplekso gamtinių sąlygų, bet ir nuo įvairių gamybinių veiksnių. Tai kelia naudotojams problemų parenkant ūkio gamybinę kryptį, žemės ūkio augalų pasėlių struktūrą, sėjomainas, augalų veisles, agrotechniką. Parinkdami racionalias pasėlių struktūras ir sėjomainas, veikdami paviršinį žemės sluoksnį įvairiomis agrotechnikos priemonėmis ir medžiagomis, geriname dirvos našumą ir užauginame didesnius žemės ūkio augalų derlius.

Valstybės žemės fondas

Lietuvos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro bendrą valstybės žemės fondą. Pagal teritorijos gamtinius ypatumus ir tradicinę žmonių veiklą Lietuvoje žemė skirstoma į 6 kategorijas, iš kurių svarbiausia yra žemės ūkio paskirties žemė. Ji sudaro didžiausią žemės fondo dalį (60,6 proc.). Per 2003-2010 metus žemės ūkio paskirties žemės plotas šalyje mažėjo. 2010 m., palyginti su 2003-aisiais,  jis sumažėjo 6,6 tūkst. ha, dalį šių žemių apsodinus mišku, padidinus konservacinės ir kitos paskirties žemių plotus. Didžiausią žemės ūkio paskirties žemės dalį sudaro žemės ūkio naudmenos (85,0 proc.), kurios yra tiesiogiai naudojamos žemės ūkio produktų gamyboje. Savo ruožtu žemės ūkio naudmenos pagal naudojimo pobūdį susideda iš atskirų naudmenų, iš kurių svarbiausia yra ariamoji žemė. 2010 m. ariamosios žemės plotas, palyginti su 2003 m., padidėjo 2,2 tūkst. ha ir sudarė 2 877 ha.

Pastaruoju metu labiausiai pakito privačios žemės plotai. 2003 m. pradžioje privati žemė užėmė 2 mln. 280,9 tūkst. ha, arba 57,6 proc. šalies žemės ūkio paskirties žemės. Privačios žemės plotas išaugo 795,7 tūkst. ha, arba 77,8 proc. Privačios žemės didėjimą lėmė tai, kad piliečiams buvo atstatomos nuosavybės teisės į turėtą žemę, sugrąžinant ją buvusiems savininkams arba jų paveldėtojams. Vykdant žemės reformą, žemė buvo privatizuojama ją grąžinant savininkams buvusioje arba kitoje vietoje neatlygintinai arba leidžiama ją pirkti iš valstybės.

Iki 2003 m. pagrindiniai šalies privačios žemės ūkio paskirties žemės naudotojai buvo fiziniai asmenys. 2003 m. sausio 28 d. pakeitus Konstitucijos 7 str. pataisą lydinčius įstatymus, nustatančius žemės įsigijimo sąlygas tiek užsieniečiams, tiek ir šalies juridiniams asmenims, žemės ūkio bendrovės tapo lygiateisiais subjektais su fiziniais asmenimis ir pradėjo įsigyti žemę privačios nuosavybės teise. Jeigu 2003 m. pradžioje privačios žemės naudotojai buvo tik fiziniai asmenys ir sodininkų bendrijos, tai 2005 m. privačios žemės savininkais jau buvo ir juridiniai asmenys, jie valdė 16,4 tūkst. ha. 2010 m. pradžioje fizinių asmenų žemės ūkio paskirties žemės plotas, palyginti su 2003 m., padidėjo 660 tūkst. ha, arba 95,1 proc., o juridinių asmenų privati žemės ūkio paskirties žemė sudarė 122,7 tūkst. ha, arba 4,0 proc. šalies žemės ūkio paskirties žemės.

Žemę Lietuvoje naudoja įvairūs naudotojai. Dalis žemės savininkų žemės nedirba ir ją išnuomoja. Pagal Statistikos departamento 2010 m. atliktą žemės ūkio surašymą, pagrindiniai žemės ūkio paskirties žemės naudotojai yra ūkininkų ir gyventojų asmeniniai ūkiai. Ūkininkų ir gyventojų asmeninių ūkių naudojamas žemės plotas per 2003-2010 metus išaugo 4,1 proc. ir 2010 m. šie ūkiai naudojo 2 mln. 616,6 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės, o žemės ūkio bendrovės ir įmonės - tik 381,1 tūkst. ha. Per analizuojamą laikotarpį ūkininkų ūkių skaičius sumažėjo 26,6 proc., vidutinis jo plotas padidėjo nuo 8,2 ha iki 12,0 ha. Lietuvoje vis dar vyrauja smulkūs ūkiai - toks ūkio dydis yra ženkliai mažesnis negu kitose Europos šalyse.

Ūkininkų ūkiai

Ūkininkų ūkių skaičius, Žemės ūkio surašymo ir Ūkininkų ūkių registro duomenimis, nesutampa, nes didelė ūkininkaujančiųjų dalis dėl tam tikrų priežasčių nėra įregistravę savo ūkio Ūkininkų ūkių registre. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro pateiktais duomenimis, 2010 m. sausio 1 d. Ūkininkų ūkių registre buvo įregistruota 107,0 tūkst. ūkininkų ūkių, arba 2,7 karto daugiau nei 2003 metais. Ūkininkų ūkiai plėtoja žemės ūkio veiklą ne tik nuosavybės teise priklausančioje žemėje, bet ir išnuomotoje. 2003 m. vidutinė respondentinių ūkininkų ūkių valdomos žemės struktūra buvo tokia: nuosavybės teise priklausanti žemė - 57,1 proc.; išsinuomota iš fizinių asmenų ir valstybės - 42,9 proc., o 2009 m. - atitinkamai 60,5 ir 39,5 proc.

Ūkininkų ūkių registre 2010 m. įregistruoti ūkininkų ūkiai naudojo 1 mln. 40,8 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės, vidutinis vieno ūkininko ūkio dydis buvo 9,7 ha žemės ūkio naudmenų. Didžiausią ūkininkų ūkių dalį sudarė nedideli iki 10 ha žemės ūkio naudmenų valdantys ūkininkų ūkiai, ir jų skaičius kasmet auga. Šie ūkiai 2010 m. pradžioje sudarė daugiau nei pusę (61,4 proc.) bendro registruotų ūkininkų ūkių skaičiaus. Vidutinio dydžio ūkininkų ūkiai, turintys 10-50 ha žemės ūkio naudmenų, sudarė apie 32 proc., o dideli ūkiai, turintys daugiau kaip 50 ha - tik 7,0 proc. bendro ūkininkų ūkių, įregistruotų Ūkininkų ūkių registre, skaičiaus.

Šalyje vyrauja ne tik smulkūs ūkininkų ūkiai, bet ir nėra tinkamai suformuotos jų žemėnaudos. Iki šių dienų šalies žemę administruojančios institucijos nevykdė vieno iš pagrindinių kaimo teritorijų pertvarkymo uždavinių, kuris buvo numatytas dar 1990 m.: pertvarkant žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės ir naudojimo santykius, sukurti racionalias ir gyvybingas ūkines struktūras. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje atkuriant nuosavybes teises pagrindinis dėmesys buvo skiriamas žemės grąžinimui, o ne konkurencingų ūkių suformavimui. Remiantis Nacionalinės žemės tarnybos duomenimis, žemės reformos metu sugrąžinti nuosavybėn žemės sklypai yra gana smulkūs - 2010 m. sausio 1 d. vienam žemės savininkui vidutiniškai tenka tik 5,2 ha žemės ūkio paskirties žemės, o vieno įregistruoto žemės ūkio paskirties žemės sklypo vidutinis dydis siekia vos 2,9 ha. Kaimo teritorijose egzistuoja žemėvaldos susiskaidymas, dažnai vienas savininkas arba nuomininkas žemę dirba keliuose mažuose, netaisyklingos formos bei nutolusiuose vienas nuo kito sklypuose, kas yra labai nepatogu ir neefektyvu. Būtina žemės sklypų konsolidacija.

Žemės išteklių naudojimas

Žemės ūkio naudmenų ploto išsaugojimas ir tinkamas jų naudojimas yra privalomi kiekvienam žemės savininkui ir naudotojui. Žemės įstatymo 21 straipsnyje nurodyta, kad kiekvienas žemės naudotojas privalo žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, būdą ir pobūdį; laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų; racionaliai naudoti ir tausoti žemę. Dėl to labai svarbu kiekviename ūkyje išsamiai nagrinėti, kaip naudojama žemės ūkio paskirties žemė. Tokia analizė padeda išsiaiškinti žemės išteklių sudėties ir struktūros gerinimo, ūkinėje veikloje nenaudojamų žemių įsisavinimo, efektyvesnio žemės ūkio naudmenų naudojimo galimybes.

Žemės naudojimo rodikliai skirstomi į tris grupes:

1 grupė - faktoriniai rodikliai. Jie rodo žemės ūkio naudmenų kokybę, struktūrą, ariamosios žemės panaudojimą, augalininkystės šakos intensyvinimą. Kuo geresni žemės naudojimo faktoriniai rodikliai, tuo aukštesnė žemdirbystės kultūra, tuo didesnės prielaidos gauti didesnius žemės ūkio augalų derlingumus;

2 grupė - rezultatiniai rodikliai. Šie rodikliai rodo augalininkystės šakų, kartu ir žemės, naudojimo efektą. Svarbiausi šios grupės rodikliai yra žemės ūkio augalų derlingumas;

3 grupė - ekonominio efektyvumo rodikliai. Atliekant ekonominę analizę, skaičiuojama bendrosios augalininkystės produkcijos vertė, augalininkystės gamybinio pelno suma, tenkanti 1 ha žemės ūkio naudmenų, augalininkystės gamybos išlaidų našumas, savikaina, pelningumas.

Pagrindinis faktorinis žemės išteklių naudojimo rodiklis yra žemės ūkio naudmenų struktūra. Didžiausią žemės ūkio naudmenų dalį ūkininkų ūkiuose sudaro ariamoji žemė. Tai našiausia žemės ūkio naudmenų rūšis. Tačiau ūkininkų ūkiuose ši žemės ūkio naudmenų rūšis panaudojama blogiau nei žemės ūkio bendrovėse. Remiantis Visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, ūkininkų ūkiuose ariamoji žemė žemės ūkio naudmenų struktūroje 2003 m. sudarė 55,7 proc., o 2010-aisiais  - 74,7 proc., o žemės ūkio bendrovėse - atitinkamai 91,3 ir 92,5 proc. Žemės ūkio naudmenų naudojimas ūkininkų ūkiuose gerėja: per analizuojamą laikotarpį ariamosios žemės plotas padidėjo 45 proc., o pievų ir ganyklų plotas sumažėjo net 49 proc., tačiau pievų ir ganyklų dalis ūkininkų ūkiuose yra žymiai didesnė nei žemės ūkio bendrovėse. Jeigu ūkininkų ūkiuose pievos ir ganyklos žemės ūkio naudmenų struktūroje sudaro 24,5-43,4 proc., tai žemės ūkio bendrovėse - tik 6,8-7,7 procento.

Ariamoji žemė yra pati vertingiausia augalininkystės produktams gaminti, todėl labai svarbu įvertinti jos išnaudojimo laipsnį. Ariamosios žemės panaudojimo lygį parodo žemės ūkio augalų pasėlių plotas, t. y. kiek iš viso yra išarta žemės. Ariamoji žemė visų kategorijų šalies ūkiuose kasmet geriau panaudojama. Remiantis visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, ūkininkų ūkiuose 2003 m. pasėliai sudarė 89,3 proc. ariamosios, o 2010 m. - 94,2 proc. Tai rodo, kad dėl kai kurių priežasčių tam tikra ariamosios žemės dalis lieka kaip juodasis pūdymas arba kaip nenaudojama žemė - dirvonas. Dėl to kiekvieno ūkininko, žemės savininko, ūkio vadovo, agronomo pareiga - siekti, kad visa ariamoji žemė būtų užimama pasėliais ir nedirvonuotų.

Žemės ūkio augalų pasėlių struktūra priklauso nuo ūkio gamtinių sąlygų, dirvožemių, augalininkystės produktų paklausos, kainų, gyvulininkystės krypties ir šakų sudėties, laikomų gyvulių skaičiaus bei žinių ir patirties. Žemės ūkio augalų pasėlių struktūra ūkininkų ūkiuose analizuojamais metais nebuvo pastovi, kasmet ji kito, siekiant kuo didesnio pelno. Didžiausi pokyčiai įvyko su gilias tradicijas turinčiais linais. Iš 5 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad dėl mažų supirkimo kainų ir nedidelės paramos linų pasėlių plotas sumažėjo daugiau kaip 20 kartų. Jeigu 2003 m. linais buvo apsėta 7,4 tūkst. ha, tai 2009-aisiais - tik 300 hektarų. Septynis kartus sumažėjo pašarinių šakniavaisių, du kartus - bulvių ir daržovių plotai. Cukrinių runkelių plotai sumažėjo, kai ES Tarybos reglamentu buvo sumažinta cukraus gamybos kvota. Jeigu 2003 m. cukrinių runkelių pasėliai ūkininkų ūkiuose užėmė 15,9 tūkst. ha, tai 2009-aisiais - 11,6 tūkst. ha.

Vietoj aukščiau minėtų žemės ūkio augalų, ūkininkai pradėjo daugiau sėti rapsų ir ankštinių augalų. Žieminių rapsų plotas išaugo 14 kartų, vasarinių  - 1,6, ankštinių augalų - 2,5 karto. Didelė Lietuvos ūkininkų dalis pertvarkė nenašias natūralias pievas ir ganyklas į ariamąją žemę ir joje šieno gamybai bei gyvulių ganymui pradėjo sėti daugiametes žoles. Jų plotas analizuojamais 2003-2009 metais padidėjo 2,5 karto. Be to, auganti grūdų paklausa pasaulio, ES ir Lietuvos rinkose turėjo įtakos ir javų pasėlių plotams Lietuvoje. 2009 m. ūkininkų ūkiuose javais buvo apsėta 192 tūkst. ha didesnis plotas nei 2003 metais.

Palyginus ūkininkų ūkių ir žemės ūkio bendrovių žemės ūkio augalų pasėlių struktūras, tenka pripažinti, kad žemės ūkio bendrovėse pasėlių struktūra yra labiau orientuota į prekinę žemdirbystę. 2009 m. javai ūkininkų ūkiuose sudarė 55,4 proc., o žemės ūkio bendrovėse - 63,6 proc., žieminiai rapsai - atitinkamai 4,4 ir 11, vasariniai rapsai - 4,2 ir 5,3, cukriniai runkeliai - 0,7 ir 1,1 procento.

Labai svarbus žemės išteklių naudojimo rezultatinis rodiklis - žemės ūkio augalų derlingumas. Tai svarbus augalininkystės plėtojimo rodiklis, atspindintis ūkininko pastangas, išlaidas ir darbą, parodantis gaunamą tam tikro žemės ūkio augalo kiekį iš ploto vieneto. Išnagrinėjus 2003-2009 m. žemės ūkio augalų derlingumus ūkininkų ūkiuose tenka konstatuoti, kad jų pokytis atskirais metais nebuvo labai ryškus. Labai nepalankūs klimatinėmis sąlygomis buvo 2006 metai - visų augalų (išskyrus cukrinius runkelius) derlingumas buvo mažiausias.

Vidutinis 2003-2009 m. visų žemės ūkio augalų (išskyrus cukrinius runkelius) derlingumas Lietuvos ūkininkų ūkiuose buvo mažesnis, nei žemės ūkio bendrovėse. Vidutinis analizuojamų metų javų derlingumas ūkininkų ūkiuose buvo 2,8 t/ha, o žemės ūkio bendrovėse - 3,8 t/ha, ankštinių augalų - atitinkamai 1,5 ir 1,8, žieminių rapsų - 2,2 ir 2,7, vasarinių rapsų - 1,5 ir 1,7, cukrinių runkelių - 41,9 ir 40,0, bulvių - 12,1 ir 16,5 t/ha. Tam įtakos turėjo tiksliau vykdomi agrotechnikos reikalavimai, didesnis įterpiamų mineralinių trąšų kiekis, tiksli ir savalaikė augalų apsauga bei augalų priežiūra. Jeigu 2003 m. respondentinių ūkininkų ūkių išlaidos mineralinėms trąšoms sudarė 169 Lt/ha, o visos augalininkystės kintamosios išlaidos - 397 Lt/ha, tai žemės ūkio bendrovių - atitinkamai 229 ir 521 Lt/ha. 2009 m. išlaidos mineralinėms trąšoms ūkininkų ūkiuose sudarė 227 Lt/ha, o visos augalininkystės kintamosios išlaidos - 473 Lt/ha, tuo tarpu žemės ūkio bendrovėse - atitinkamai 471 ir 806 Lt/ha.

Apie žemės ūkio naudmenų naudojimo intensyvumą taip pat galima spręsti pagal deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto santykį su visu statistiniu žemės ūkio naudmenų plotu. Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenimis, deklaruoto ir statistinio žemės ūkio naudmenų ploto santykis 2009 m. buvo 0,786, o 2010 m. - 0,799. Tai rodo, kad žemės ūkio veiklos subjektai panaudoja ne visas turimas žemės ūkio naudmenas. Šiuo metu šalyje yra beveik 1 mln. ha apleistos žemės. Tai sudaro net 28 proc. šalies žemės ūkio naudmenų. Apleistą žemę sudaro:

• nesuteikta naudotis ir neišnuomota valstybinė žemė, kuri 2010 m. sausio 1 d. sudarė apie 177 tūkst. ha;
• nedeklaruojamos žemės ūkio naudmenos. Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) duomenimis, 2010 m. sausio 1 d. šalyje buvo 3 mln. 463,6 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų, tačiau pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) duomenis, deklaruotas žemės ūkio naudmenų plotas 2010 m. sudarė 2 mln. 686,1 tūkst. ha. Skirtumas tarp šalyje esamų ir deklaruojamų žemės ūkio naudmenų yra 777,5 tūkst. ha;
• nenaudojama žemė, kurią nustato NMA, vykdydama planines patikras. Tai deklaruoti žemės ūkio naudmenų plotai, tačiau šių naudmenų savininkai nesilaiko nustatytų geros agrarinės ir aplinkosaugos reikalavimų tiesioginėms išmokoms gauti. 2010 m. patikros metu buvo nustatytas beveik 29 tūkst. ha apleistos žemės plotas.

Augalininkystės bendrosios produkcijos vertė - svarbiausias žemės ūkio naudmenų naudojimo ekonominio efekto rodiklis, rodantis pagamintų augalininkystės produktų kiekio vertę per tam tikrą laikotarpį, t. y. ūkinius metus. Lietuvos ūkininkų ūkiuose plėtojama mišri žemės ūkio produktų gamyba, todėl augalininkystės bendrosios produkcijos vertė 2003-2009 metais sudarė 55,6-61,2 proc. šių ūkių bendrosios žemės ūkio produkcijos struktūroje. Tuo tarpu tais pačiais metais šiuose ūkiuose pagamintos augalininkystės bendrosios produkcijos vertė visuose šalies ūkiuose sudarė 81,6-87,4 proc.

 Lietuvos ūkininkų ūkiai yra pagrindiniai augalininkystės produktų gamintojai šalyje. Kaip matyti iš 5 lentelėje pateiktų duomenų, ši veikla ūkininkų ūkiuose intensyvinama, tačiau jos lygis yra mažesnis nei žemės ūkio bendrovėse. Vidutiniškai per analizuojamus 2003-2009 metus 1 ha žemės ūkio naudmenų augalininkystės bendrosios produkcijos vertė ūkininkų ūkiuose sudarė 1 130 Lt, o žemės ūkio bendrovėse ­ beveik 1,4 karto daugiau, t. y. 1 540 Lt. Be to augalininkystės produktų gamybos augimo tempai ūkininkų ūkiuose yra lėtesni. Ūkininkų ūkiuose augalininkystės bendrosios produkcijos vertė 1 ha žemės ūkio naudmenų per 2003-2009 metus išaugo 6,5 proc., o žemės ūkio bendrovėse - 30,5 procento.

Žemės ūkio naudmenų naudojimo ūkininkų ūkiuose ekonominis efektyvumas per analizuojamą laikotarpį sumažėjo. Jeigu kintamųjų išlaidų našumas 2003 m. buvo 2,95 Lt, tai 2009-aisiais - 2,14 Lt. Taip pat daugiau kaip du kartus sumažėjo ir bendrasis pelnas. 2009 m. 1 ha žemės ūkio naudmenų buvo gauta tik 146 Lt bendrojo pelno. Tam įtakos turėjo ne tik padidėjusios kintamosios išlaidos, bet ir sumažėjusios pagrindinių augalininkystės produktų (grūdų, cukrinių runkelių) supirkimo kainos.

Žemės ūkio naudmenų naudojimo rezultatai labai priklauso nuo plėtojamo ūkininkavimo tipo. Atlikus tyrimą nustatyta, kad našiausiai žemės ūkio naudmenos naudojamos daržininkystės, sodininkystės tipo ūkiuose. Vidutiniais 2003-2009 m. duomenimis, augalininkystės bendrosios produkcijos vertė 1 ha žemės ūkio naudmenų respondentiniuose daržininkystės, sodininkystės ūkininkų ūkiuose sudarė 4 644 Lt, augalininkystės - 1 771 Lt, mišriuose, vyraujant augalininkystei - 1 548 Lt, javų, rapsų ūkiuose  - 1 245 Lt, mišriuose augalininkystės ir kiaulininkystės - 1 061 Lt, mišriuose augalininkystės ir žolėdžių gyvulių ūkiuose - 801 Lt. Mažiausias žemės ūkio naudmenų našumas buvo pienininkystės tipo ir ekologinės gamybos ūkiuose. Šiuose ūkiuose augalininkystės bendrosios produkcijos vertė 1 ha žemės ūkio naudmenų sudarė atitinkamai - 656 ir 678 Lt.

Nepaisant to, kad kintamųjų išlaidų našumas ir veiklos pelningumas sumažėjo, galima teigti, kad žemės ūkio naudmenų naudojimas ūkininkų ūkiuose gerėja: didėja vidutinis vieno ūkininko ūkio dydis, didėja žemės ūkio naudmenų dalis bendrame ūkio žemės plote, daugėja suartų žemės ūkio naudmenų, gerėja žemės ūkio augalų pasėlių struktūra, didėja augalininkystės bendrosios produkcijos gamyba 1 ha žemės ūkio naudmenų. Tačiau šie rezultatai ūkininkų ūkiuose yra mažesni nei žemės ūkio bendrovėse.

Z. Kazakevičius

Mano ūkis, 2011/10