Ar mūsų šalies klimatas tinkamas trešnėms auginti? Po pastarųjų šaltų žiemų šis klausimas tapo aktualus ne vienam sodininkui, pasisodinusiam trešnių sodinukų. Jauni medeliai nukentėjo labiausiai, ir daugelis sodininkų prarado ne tik įdėtus pinigus, bet ir viltį užsiauginti šių puikaus skonio vaisių.

Trešnės mūsų krašte auginamos jau senokai, ir nemažai sodininkų mėgėjų džiaugiasi savo soduose užaugintu derliumi. Jie žino ir tai, kad būna visaip: kartais trešnių kraitė pilnesnė, kartais apytuštė... Norisi šiek tiek plačiau pasvarstyti apie trešnių auginimo perspektyvas. Ar trešnės tik mėgėjiški augalai, ar galima iš jų dar ir uždirbti? Prieš imdamiesi bet kokios veiklos savęs klausiame, kas bus, kokių rezultatų sulauksime. Natūralu, kad ketindami pradėti verslą, skaičiuojame, ar atsipirks mūsų investicijos, ar uždirbsime. Blogiau, kai susižavime kitų darbo rezultatais, bet neįsivaizduojame, kokia kaina ir kokiomis aplinkybėmis jie pasiekti. Taigi, į kokius klausimus reikėtų atsakyti trešnių augintojams?

Ar Lietuvos klimatas tinkamas trešnėms?

Trešnėms auginti tinkamiausi kraštai, kur vasaros nekarštos, o žiemos nešaltos. Lietuvoje pasitaikančių šaltų žiemų metu trešnės nukenčia (klimato atšilimo teorija nuo to neapsaugo). Ištvermingumas žiemą priklauso nuo daugelio veiksnių, tad sunku nusakyti tikslią žemiausią temperatūrą, kurią gali ištverti vaismedžiai. Labiausiai pažeidžiamos lepesnių veislių trešnės ir jauni bei prastesnės būklės vaismedžiai. Manoma, kad didesni negu -24 °C šalčiai trešnėms yra pavojingi. Trešnėms didžiausias pavojus kyla, kai po ilgesnių atlydžių atšąla. Tuomet vaismedžiams gali pakenkti ir nedideli šalčiai. Vegetacijos metu didesni negu 30 °C karščiai taip pat žalingi.

Geografiniu požiūriu Lietuvoje trešnėms tinkamiausi yra Pajūrio ir Žemaičių aukštumų rajonai. Čia žiemos šiek tiek švelnesnės, o vasaros vėsesnės negu likusioje šalies dalyje. Trešnių derlius taip pat labai priklauso nuo orų žydėjimo metu. Mūsų krašte palyginti dažnos -2--5 °C šalnos gali sumažinti arba visiškai sunaikinti derlių. Apibendrinant galima pasakyti, kad klimato sąlygos auginti trešnes, ypač lepesnių veislių, Lietuvoje nėra labai palankios.

Kur parinkti vietą trešnynui?

Jei nuspręsime veisti trešnyną, jam reikėtų parinkti pakilaus reljefo su nedideliu nuolydžiu lauką. Tokiame lauke būna vaismedžiams palankesnis mikroklimatas (šiek tiek aukštesnė temperatūra žiemos ar šalnų metu), geriau cirkuliuoja oras, lengviau pasiekti, kad dirvos paviršiuje nesikauptų vanduo. Dirvožemio požiūriu tinkamiausi yra lengvesni priemoliai ir priesmėliai ant priemolių. Svarbu, kad būtų geras dirvožemio drėgmės režimas ir pakankama aeracija. Dirvožemio reakcija turėtų būti artima neutraliai (pH 6,5-7,0).

Kaip užauginti prekinę produkciją?

Lietuvos obelų augintojai jau įvertino žemaūgių vaismedžių pliusus ir minusus. Privalumų pasirodė yra gerokai daugiau negu trūkumų. Žemaūgiuose soduose galima panaudoti daugiau vaisių kokybę gerinančių technologinių elementų, sparčiau nuskinamas derliaus. Gera vaisių kokybė būtina prekiaujant pertekusioje rinkoje. Sukūrus trešnių augumą ribojančius poskiepius, pradėti veisti ir žemaūgiai trešnynai. Pastaraisiais metais tokių sodų sparčiai daugėja, juose užauginama konkurencingesnė produkcija.

Mums įprasti trešnių vaismedžiai su trešnės arba kvapiosios vyšnios poskiepiais yra labai augūs. Aukštaūgiuose trešnynuose sunku apsaugoti vaisius nuo paukščių, lietaus, derliaus skynimas labai nespartus. Pasaulyje labai populiarūs Gisela, MaxMa, P-HL, Pi-Ku, GM ir Weiroot grupių poskiepiai. Bene didžiausio pripažinimo susilaukė Vokietijoje sukurtas poskiepis Gisela 5, didinantis vaismedžių produktyvumą. Tačiau jei vegetacijos metu vyrauja sausi ir karšti orai, vaismedžiai gali pradėti skursti, vaisiai užauga mažesni. Auginant trešnes su Gisela 5 poskiepiu, reikėtų įsirengti laistymo sistemą. LAMMC Sodininkystės ir daržininkystės institute atliktų tyrimų duomenimis, geri rezultatai gauti panaudojus Gisela 4 poskiepį. Jis yra šiek tiek augesnis už Gisela 5, ne toks kaprizingas, didina derlių. Pastebėtas poskiepio trūkumas - negausios šaknų atžalos. Ši poskiepio savybė gali apsunkinti pomedžių priežiūrą, nes sumažėja tinkamų naudoti herbicidų pasirinkimas.

Kokias veisles pasirinkti?

Veislių pasirinkimo klausimas visuomet sukelia daug diskusijų. Nėra idealių veislių, kurios padėtų išspręsti visus auginimo ar pardavimo metu kylančius keblumus. Dauguma geriausiųjų, užsienyje sukurtų trešnių veislių, kurių vaisiai stambūs, skanūs ir transportabilūs, Lietuvoje šaltų žiemų metu gali pašalti arba visai iššalti. Tradiciniuose trešnių auginimo kraštuose vyrauja švelnios žiemos, tad selekcininkai daug dėmesio ištvermingumui neskiria.

Galima pasidžiaugti, kad turime gerų lietuviškų veislių, kurios labiau pritaikytos mūsų klimato sąlygoms. Docento Algirdo Lukoševičiaus sukurtos trešnių veislės Jurgita, Mindaugė galėtų būti auginamos ir versliniuose trešnynuose. Netrukus turėtume sulaukti ir prof. Vidmanto Stanio sukurtų stambiavaisių trešnių veislių. Galima rinktis ir atsparesnes, svetur sukurtas veisles.

Versliniuose soduose auginamų trešnių vaisiai turėtų sverti bent 6 gramus, būti pusiau kremzliškos arba kremzliškos konsistencijos ir tamsios spalvos. Pirkėjai visada noriau perka stambesnes trešnes, o minkštimo konsistencija ir vaisių spalva turi įtakos jų transportabilumui ir prekinei išvaizdai. Šviesios spalvos vaisių (geltonų ir šviesiai raudonų), nors ir su koteliais nuskintų, išvaizda greitai prastėja - išryškėja visi įspaudimai.

Reikia nepamiršti, kad dauguma trešnių veislių yra kryžmadulkės. Norint sulaukti derliaus, reikia auginti bent dvi, o dar geriau tris keturias trešnių veisles. Savidulkių trešnių veislių (Stela, Lapins, Sunburst ir kt.) versliniams sodams veisti nepatartina. Dauguma jų žiemą yra nepakankamai ištvermingos. Trešnių veislės skiriasi pagal sunokimo laiką: ankstyvosios (Rivan) prisirpsta birželio pirmoje pusėje, vėlyvosios (Hedelfinger, Franc Josif, Regina) baigia nokti liepos pabaigoje. Tad trešnių mėgėjus šviežiais vaisiais aprūpinti būtų galima beveik du mėnesius.

Kokie didžiausi pavojai laukia trešnių augintojų?

Be šaltų žiemų ir šalnų žydėjimo metu trešnių augintojams žalos gali pridaryti du iš pirmo žvilgsnio nekalti dalykai - lietus ir paukščiai (dažniausiai varnėnai). Kad užaugtų stambūs vaisiai, dirvoje turi būti pakankamai drėgna, tačiau lietus vaisiams nokstant yra pražūtingas. Po gausesnio lietaus, ypač esant šiltam orui, vaisiai sutrūkinėja.

Vokietijos mokslininkai nurodo, kad dėl vaisių sutrūkimo galima prarasti iki 90 proc. derliaus. Labiau trūkinėja vaisiai, kurių minkštimas yra pusiau kremzliškos arba kremzliškos konsistencijos (tokių veislių vaisiai yra transportabilesni, juos labiau mėgsta vartotojai). Paukščių daroma žala gali būti didelė. Jie labiau mėgsta tamsiai raudonas trešnes.

Be jau aptartų pavojų, trešnių augintojai susidurs ir su tradicinėmis ligomis bei kenkėjais. Nuo jų esamos cheminės augalų apsaugos priemonės yra pakankamai efektyvios. Svarbu laiku atpažinti žaladarius ir pritaikyti tinkamas.

Kokios investicijos padėtų išvengti galimų derliaus nuostolių?

Veiksmingiausiai trešnių trūkinėjimo išvengti padeda specialios priedangos nuo lietaus. Jas žymiai patogiau įrengti žemaūgiuose trešnynuose, kur vaismedžių aukštis siekia 3-3,5 m. Vokietijoje apskaičiuota, kad 4x2 m atstumais įveistame sode tokios priedangos atsiperka maždaug per 10 metų. Produktyvus trešnyno su Gisela 5 poskiepiu amžius numatomas apie 15 metų, derlingumas brandžiame sode turėtų būti apie 12 t/ha. Priedangas nuo kritulių galima sukonstruoti patiems arba įsigyti pagamintas specializuotose įmonėse. Gamyklinės konstrukcijos kainuotų apie 100 tūkst. litų vienam hektarui.

Priedangų nuo lietaus sistema paprastai gali būti derinama su tinklais apsaugai nuo paukščių. Tinklai hektarui trešnyno uždengti gali kainuoti 15-25 tūkst. litų. Tinklus galima dengti ir tiesiog ant vaismedžių. Svarbu parinkti tinkamus matmenis: vaismedžiai turi būti uždengti iki pat žemės, kad paukščiai nepalįstų po tinklais. Kai kurios gamyklinės priedangos nuo kritulių padengia visą sodo plotą. Apsaugai nuo paukščių tinklus pakanka uždėti pakraščiuose palei priedangų perimetrą. Nuo sparnuočių galima gintis ir kitomis priemonėmis (garsinėmis patrankomis, išgąsdintų paukščių balsus skleidžiančiais garso įrašais, plėšriųjų paukščių išvaizdos aitvarais), tačiau kokybiškos tinklo priedangos apsaugo geriausiai.

J. Lanauskas

Mano ūkis, 2011/10