Šis „Mano ūkio" numeris - ypatingas, 200-asis! Savo kelią pradėjęs šaltą 1995 m. žiemą, žurnalas jau išgyveno 17 pavasarių, 17 vasarų ir ką tik įžengė į 17-ąjį rudenį. Stengdamiesi atspindėti tai, kas svarbu žemę dirbančiam žmogui, nuolat publikavome naujausius mokslinius tyrimus, specialistų rekomendacijas, žemės ūkio verslo naujienas, dalijimąsi ūkininkavimo patirtimi - visa tai puslapis po puslapio pildė informacijos aruodą. Ar įmanoma apibrėžti jo dydį? Erdviškai - taip: 200 žurnalo numerių sudėti prireiktų bent jau metro ilgio lentynos. Tačiau kaip išmatuoti žinių reikšmę, svarbą ir įtaką žemdirbiškajai visuomenei? Žvelgdami į sustiprėjusius, visas ekonomines krizes atlaikiusius, europinį lygį pasiekusius ir pralenkusius mūsų šalies ūkius, širdyje dalelę nuopelnų drįstame priskirti ir sau - žurnalo MANO ŪKIS redakcijai.

Gera atrasti namus, kuriuose kruopščiai saugomi (ir kartkartėmis pavartomi!) visi du šimtai „Mano ūkio" numerių. Šiaulių rajono ūkininkės Audronės Asauskaitės-Kerienės namai - vieni iš tokių. Mažo formato pirmųjų metų žurnalai dar jos tėčio rūpestingai įrišti į metinius komplektus kietais viršeliais, kiti dėžėse tvarkingai sudėti krūvelėmis. „Mano ūkio" ranka nekyla išmesti - o jei kada nors prireiks vieno ar kito straipsnio?" - aiškina jauna ūkininkė.

Prenumeruoti „Mano ūkį" pradėjo jos tėtis, Romaldas Asauskas. Įsigijęs sodybą su vienu hektaru žemės, vėliau prijungęs uošvio atgautą žemę, jis iš Šiaulių važinėdavo į Džiuikius ir po truputį kūrė ūkį. Šiek tiek ūgtelėjusi jaunesnioji dukra Audronė tapo didžiausia tėčio pagalbininkė. Versti prie ūkio darbų nereikėjo - ji pati veržte veržėsi. Penkiolikos metų išmoko kulti kombainu - tai iki šiol pats mėgstamiausias Audronės darbas. Nors mama Irena Asauskienė, Šiaulių konservatorijos direktorė, tikriausiai labiau norėjo matyti savo mergaitę muzikuojančią, bet Audronę žemės darbai traukė tarsi magnetas. Tiesa, duoklę muzikai ji atidavė - ketverius metus mokėsi groti mušamaisiais instrumentais, bet paskui į jos gyvenimą įsiveržė meilė žirgams ir jojimo sportui, tad laiko muzikai nebeliko.

Mintyse atsukusi laiko ratą atgalios, Audronė mano galinti ir save laikyti ūkio kūrimo iniciatore. „Šitą sodybą tiesiog išsizyziau. Vis girdėdavau draugus kalbant, kad savaitgaliui važiuos pas senelius į kaimą. Mūsų seneliai miestiečiai, o man taip viliojančiai skambėdavo tas važiavimas į kaimą. Zyziau ir zyziau, kol tėtis nupirko štai šią sodybą, o tada jau ir aš išdidžiai savaitgaliais važiuodavau į kaimą", - su šypsena prisimena jauna ūkininkė.

Savarankiškai ūkininkauja nuo dvidešimties metų

Kai prieš penkerius metus tėtis mirė, mama paklausė dukrų: „Ką darome su ūkiu? Jei kuri norite, pasilikite ūkininkauti". Vyresnioji Aušra - medikė, toli nuo žemės ūkio, tad Audronė, tuomet dvidešimtmetė, ryžosi imti ūkio vairą į savo rankas. Juolab kad tos rankos jau buvo prie ūkio darbų pripratusios. „Į ūkį gal nebūčiau ėjusi, jei nebūtų tėtis arti, kulti išmokęs. Gal nebūtų buvę tiek entuziazmo", - apsisprendimo momentą prisimena Audronė. Tuomet mergina studijavo ekonomiką Vytauto Didžiojo universitete, po baigimo išsilaikė išlyginamuosius dalykus ir įstojo į Lietuvos žemės ūkio universiteto Agronomijos fakultetą. „Magistrą gynėmės kartu", - šypsodamasi Audronė glosto šviesiaplaukę sūnaus Tautvydo galvą.

Pradėjus ūkininkauti savarankiškai, Audronės gyvenime vienas po kito pasipylė svarbūs įvykiai: 2007 m. balandį susipažino su būsimu vyru, 2008 m. birželį Mindaugas išėjo iš perspektyvaus darbo vienoje stambioje kelių tiesimo įmonėje, kad padėtų Audronei tvarkytis ūkyje, 2009 m. vasarį pora susituokė, 2010 m. gegužę gimė Tautvydas.

„Dirbo čia du darbininkai, bet paskui juos turėdavai iš paskos eiti, - sprendimo dirbti ūkyje motyvus prisimena Mindaugas. - Svarstėme praktiškai: jei samdysi gerą specialistą, ką uždirbsi savo darbe, tą jam turėsi sumokėti". Mindaugui atėjus į ūkį, dėl darbų pasidalijimo nekilo jokių problemų: Audronei labai patikdavo arti, lyginti laukus, kulti, Mindaugui - sėti, purkšti. Puikiai susiderino ir darbo laikas: Audronė nuo šešių vakaro pajunta energijos antplūdį ir gali plušėti iki trečios ar ketvirtos ryto. Mindaugas labai anksti keliasi, nuo penkių ryto jau prie traktoriaus vairo pakeičia žmoną. Tad per darbymečius traktorius nedirbdamas stovi gal tik porą trejetą valandų per parą.  

 Kerai iki šiol prisimena, kaip serviso meistrai, atvažiavę keisti tepalų traktoriui, suskaičiavo motovalandas ir sunerimę, kad kažkas negerai su skaitikliu, pasiūlė jį pakeisti nauju. „Klausiu - dėl ko? O jie sako - žinote, taip išeina, kad jūsų vidurkis yra 20 darbo valandų per parą. Nuraminau meistrus, kad viskas gerai, mes tiek ir dirbame", - juokiasi Audronė. „Kai pirkome naują traktorių Valtra, kiti ūkininkai patarė: kol galioja garantinis, varykite, kiek galite, kad išlįstų visi galai. Na, tai mes ir davėme po 20 valandų per parą", - žmonai antrina Mindaugas.

Nuosavos žemės dabar Kerai turi 80, o iš viso dirba 200 ha. Augina žieminius ir vasarinius javus bei rapsus. Ūkį gal ir norėtų didinti, bet tada ir kito lygio techniką reikėtų įsigyti. Ūkininkų manymu, maksimali riba būtų 250-280 ha. Kerų ūkyje įgyvendinti trys projektai: jaunojo ūkininko ūkio įsikūrimo ir du ūkio modernizavimo. „Žinoma, jei nebūtų europinės paramos, neturėtume nei naujo kombaino, nei traktoriaus. Bet iš kitos pusės, gal ir technikos kainos nebūtų tiek užkeltos?" - svarsto Audronė.

Audronė ir Mindaugas yra LŪS nariai ir buvo vieni iš iniciatorių atgaivinant Šiaulių r. LŪS skyriaus veiklą. Jų manymu, ūkininkus vienijanti ir jų interesus ginanti organizacija yra labai reikalinga. Pavyzdžiui, gal pavyktų išspręsti Audronei (ir kitoms vaikelius pagimdžiusioms ūkininkėms) skaudų klausimą dėl motinystės išmokų.

„Pusantrų metų „Sodrai" mokėjome maksimalias įmokas. Bet paaiškėjo, kad, pritaikius koeficientą, ūkininko litas prilygintas 28 centams. Tad kol Tautvydui suėjo metai, už vaiką kas mėnesį gaudavau 400 Lt dydžio išmoką. Kadangi mano ūkis nenustojo vykdyti veiklos (o jos stabdyti negalėjau dėl projektų), turėdavau kas mėnesį sumokėti 300 Lt mokesčių, man likdavo 100 Lt. Dabar, kai sūnui jau eina antri metai, nė tiek nelieka - ką gaunu, viską sumoku atgal", - nuoskaudos nė nebando slėpti jauna moteris ir, greitai mintyse suskaičiavusi, ironizuoja - teoriškai už tuos 100 Lt reikėtų samdyti agronomą, buhalterį ir ekonomistą - būtent tiek specialistų reikia ūkio veiklai koordinuoti šeimininkei atostogaujant.

Kooperatyvas - stiprus užnugaris

Jaunų ūkininkų pora yra aktyvūs Šiaulių rajono jaunųjų ūkininkų klubo nariai. Anksčiau, kol dar patirties mažiau turėjo, kolegiški kitų ūkininkų patarimai ne kartą išgelbėjo iš keblių situacijų. Dabar klubas labiau reikalingas laisvalaikiui smagiai praleisti - kartu švenčia šventes, išsirengia į keliones, aplanko žemės ūkio krypties parodas.

Antri metai Kerai priklauso kooperatyvui „Joniškio aruodas" ir tuo labai džiaugiasi. „Pernai, kai dėl liūčių patyrėme 150 tūkst. Lt nuostolį, tik kooperatyvas mus ir ištraukė: atkėlė skolas už trąšas ir pesticidus, nereikėjo eiti į banką prašytis paskolos. Kai pagalvoji, dėl tokių nuostolių galima ir iš proto išeiti...", - nelinksmą pernai metų javapjūtę prisimena Audronė. Liūtys tuomet buvo visiškai suniokojusios laukus: rapsų apačios nupuvo, stiebai sukrito, o javų varpos tiesiog buvo sugrūstos į žemę. Kvietukų grūdai spėjo suželti, kol įvažiavome į lauką - žodžiu, beveik visas derlius nuėjo perniek. Vos ne vos pavyko surinkti tokį grūdų kiekį, koks iš anksto buvo užfiksuotas pagal išankstines sutartis.

Beje, pernykštės liūtys sunaikino ne tik pasėlius, bet ir Audronės pasitikėjimą jų draudimo sistema. „Draudimas mums išmokėjo tik už išgulimą - po 150 Lt/ha. Lietuvoje pasėlių draudimas krypsta truputį ne į tą pusę. Pati buvau Vokietijoje ir supratau: ten visai kita tvarka, - sako Audronė, ne vienus metus dalyvavusi kuriant draudimo sistemą Lietuvoje. - Suskaičiavau, kad jei tą sumą, kurią sumokėjome už draudimą, kai buvo privaloma draustis, būtume dėję į atskirą sąskaitą, grąža būtų buvusi didesnė."

Įprastais metais kviečių ūkyje kuliama po 5 t/ha, vasarinių rapsų - beveik po 2 t/ha. Ūkyje yra tik nedidelis sandėlis pirminio grūdų išvalymo ir perkrovimo darbams atlikti. Bet išdžiovinti grūdus iki reikiamo drėgnumo Kerai galimybių neturi. Anksčiau tai pas vieną, tai pas kitą ūkininką prašydavosi šios paslaugos, o dabar bėdų neliko - „Joniškio aruodui" gali tiekti derlių tiesiai nuo kombaino, tereikia nugabenti iki elevatorių, iki kurių - 55 km kelio. Nors pagal reikalavimus kooperatyvui reikia pristatyti 80 proc. derliaus, jauni ūkininkai nesuka galvos ir pristato viską, ką užaugina, sako, nė minčių nekyla ieškoti ko nors geriau. Ir trąšas, ir augalų apsaugos produktus perka tik per kooperatyvą.

„Malonu, kai dirbi sau - ką pasidarai, tą turi. Žinai, kad jei šiandien darbus pabaigei, rytoj galėsi ilsėtis", - ūkininkavimo privalumus vienbalsiai vardija Audronė ir Mindaugas. Ir priduria, kad labai pravartu šalia ūkininkavimo turėti ir kitą verslą, nes žemdirbystėje visada išlieka didelis rizikos faktorius - vienais metais gali būti labai didelis pelnas, o kitais - labai dideli nuostoliai.

Beveik visą jaunos šeimos laisvalaikį užpildo sūnus. Tėvai Tautvydą vadina bitinuku - jis visą laiką nesustodamas dūzgia po kiemą. Pavasarį pasiėmęs mažą kastuvėlį kasa žemę, vasarą agurkus ir pomidorus šiltnamyje skina, obuolių krituolius rūpestingai surenka, nuneša skanėstų žirgams, o katinus taip užglosto, kad šie slepiasi, vos tik vaiko balsą išgirdę. Kai į kombainą ar traktorių tėtis įsikelia, tai atgal iškrapštyti berniuką būna nelengva... Matyt, Tautvydas, kaip ir jo mama, nuo mažens jaučia trauką žemės darbams - gal užaugęs su tokiu pat entuziazmu imsis ūkininkauti. „Ir „Mano ūkį" jau noriai varto, tik nelabai leidžiame, nes po jo nelabai kas ir lieka, iki skutelių žurnalą suskaito", - šypsosi Audronė ir Mindaugas, žvelgdami į mažylį. Gera jiems visiems trims gyventi senoje sodyboje, plačių laukų ramumos apsuptame Džiuikių kaime.

Jurga ZALECKIENĖ

Mano ūkis, 2011/09