Ūkininkas Saulius Valūnas optimizmu ir gera nuotaika gali užkrėsti kiekvieną. Problemas jis moka paversti smulkmenomis, o džiaugsmo randa, regis, kiekviename žingsnyje. Nors javų ir rapsų augintojas kasmet kenčia nuo gamtos išdaigų, tragedijos dėl to nedaro: su gamta nepakovosi, o ir neverta - jei vieni metai būna blogesni, kiti bus geresni.

Šeimos ūkį S. Valūnas įkūrė 1994 m. Iš pradžių pradėjo dirbti tėvo atgautoje žemėje, maždaug 30 ha plote. Dabar jis kartu su broliais dirba 260 ha žemės, kurios didžiąją dalį nuomojasi. Jų laukai driekiasi itin vaizdingose, tačiau kalvotose, todėl nelengvai dirbamose Dzūkijos žemėse. 2010 m. šis augalininkystės ūkis buvo išrinktas Alytaus rajono „Metų ūkiu". Saulius, be kita ko, yra ir rajono artojų varžybų lyderis. 

Vyriška, draugiška ir darbšti Valūnų šeima gerai pažįstama šiame Dzūkijos krašte. Buvęs kolūkio inžinierius-mechanikas Bonifacas Valūnas su žmona Irena didžiuojasi užaugintais keturiais sūnumis, kurie neieškojo lengvesnės duonos, o liko gimtinėje žemę dirbti.

Sulaukė gero kviečių derliaus

Sauliaus Valūno šeimos ūkis visą laiką buvo rentabilus, nereikėjo net didelių paskolų imti. Jis norėtų dar plėsti valdas, bet laisvos žemės nėra aplinkui.

Valūnai maždaug per pusę sėja kviečių ir rapsų, savoms reikmėms truputį miežių. Žieminių rapsų derlius šiemet neužderėjo - viena dalis iššalo, kita dalis iš rudens nesudygo. „Gal nereikėjo rapsų sėti, nes sėja buvo ekstremali - ir šlapia buvo, vėliau dar stiprus lietus juos užplakė. Kaip sakoma, prigėrė", - karčia patirtimi dalijasi Saulius. Tačiau 110 ha vasarinių rapsų derlius, regis, bus neblogas. Rapsų sėklą perka sertifikuotą.

Gerai užderėjo šiemet ir žieminiai kviečiai, kuriais buvo užsėta 120 ha. Šiųmetis vidutinis derlius, S. Valūno teigimu, siekia 6 t/ha. „Vietomis prikūliau ir 8 tonas, bet yra vietų, kur kviečiai užderėjo blogiau, tad vidurkis bus maždaug 6 tonos iš hektaro. Galima sakyti, kad derlius nelabai našiose mūsų žemėse - geras, nors yra buvę metų, kai kuldavome po 7-8 tonas iš hektaro. Tačiau pernai buvo daug blogiau - kūlėme tik po 4-5 tonas", - sako ūkininkas. Jis sėjo lietuviškos Ada ir vokiškos Zenta veislės kviečius. Taip pasirinko todėl, kad lietuviška veislė atsparesnė žiemos šalčiams, vokiška - derlingesnė.

Saulius džiaugiasi ir grūdų kokybe, prieš javapjūtę pliaupę lietūs jai nespėjo pakenkti. Tik vietomis kviečiai išgulė. Jo manymu, taip nutiko todėl, kad tik kartą nupurškė, antrą kartą nupurkšti neleido oro sąlygos. „Bet, kaip sakoma, prasti kviečiai neišgula", - šypsosi žemdirbys.

Grūdų jis kol kas neskubės parduoti, palauks metų pabaigos ir žiūrės, kokios kainos bus. Prieš javapjūtę atnaujino sandėlius, pakeitė ventiliaciją, tad grūdai ramiai galės laukti gerų pirkėjų. Ateityje, jeigu gamtinės sąlygos leis užauginti gerą derlių, Saulius su broliais galvoja įsigyti ir grūdų džiovyklą.

Pasėlių nedraudžia

Rugpjūčio pradžioje, prasidėjus javapjūtei, į laukus išskubėdavo trys broliai Valūnai. Saulius su pernai įsigytu nauju kombainu kūlė kviečius, Virginijus vežiojo grūdus į sandėlį, o Gintaras rūpinosi organizaciniais reikalais. „Mano rūpestis - sėja, o Sauliaus - derliaus nuėmimas", - apie darbų pasidalijimą pasakoja Gintaras. Visi broliai, išskyrus jauniausiąjį Arvydą, ir gyvena greta - Vankiškiuose ir Balkūnuose. 

Valūnų šeimos dirbami laukai nuo namų išsimėtę 10 km spinduliu. Didžiausias plotas - 25 ha, o dauguma laukų sudaro po 10-12 ha, yra ir po 5 ha. Tai apsunkina darbus, nes sunkiai technikai reikia dažnai sukiotis mažame lauke, o tai nėra paprasta, be to, kuro sąnaudos didėja.

Aprodydamas savo valdas ir laukus, ūkininkas dzūkiškai pasakoja, kaip ir ką sėjo, tręšė, kurioje vietoje kviečiai geriau auga, kur rapsai skursta, o kur bebrai melioracijos grioviuose užtvankas stato. Nors į dangų jis ir pasižvalgo, lietus jo labai negąsdina. „Dar nėra buvę, kad dėl oro derlius liktų nenuimtas. Nuimsime ir šiemet", - įgimtas optimizmas neleidžia Sauliui jaudintis nei per žieminių kviečių javapjūtę, nei artėjant laikui doroti vasarinių javų ir rapsų derlių.

Pasėlių drausti jis nesusigundė: „Ne kartą kalbino, bet atsisakiau. Kiek žinau, būna problemų, kai reikia gauti išmokas. Ir mūsų laukai ne tokie dideli, kad būtų verta drausti."

Valūnams nereikia darbininkų samdyti, visus darbus spėja atlikti su savo šeimomis. Sauliaus šeimoje auga trys dukros, jos, šypsosi ūkininkas, nelabai rimtos pagalbininkės. Bet 17-metis Gintaro sūnus - jau geras talkininkas. „Jam tik leisk traktorių pavairuoti", - sūnėno pomėgį išduoda Saulius.

Taiko modernias technologijas

Sėja S. Valūnas ir tradiciškai, ir naudoja technologiją be arimo. „Kadangi tuose laukuose anksčiau visą laiką buvo arta, tai beariminė sėja praėjusį sezoną pavyko visai neblogai. Kuro ekonomika buvo akivaizdi, nes vienu važiavimu įdirbi žemę, trąšas išberi, pasėji, ir dar žemė kartu pasivoluoja", - nauja patirtimi dalijosi žemdirbys.

Augalus nuo ligų ir kenkėjų, jeigu netrukdo oro sąlygos, jis paprastai purškia dukart. Anksčiau tais klausimais tardavosi su konsultantais, o dabar jau ir pats nusprendžia, kuo ir kiek purkšti - Saulius yra baigęs Daugų žemės ūkio technikumą ir tris Lietuvos žemės ūkio universiteto kursus, tik per darbus studijas apleido.

Nors labai pabrango trąšos, S. Valūnas laukus tręšia kaip ir anksčiau - 500 kg/ha. „Vis tiek labiau apsimoka daugiau tręšti ir gauti geresnį derlių, nei mažiau išleisti trąšoms derliaus sąskaita", - įsitikinęs jis.

Ūkininkas atvirai sako, kad stipriai padidėjusios grūdų kainos leido žemdirbiams galvas aukščiau pakelti, nepaisant to, kad brango ir trąšos, ir kuras. Jo teigimu, sąnaudos tiek nepadidėjo, kiek grūdų kaina, o jam dar pasisekė ir todėl, kad trąšų iš anksto buvo daugiau nusipirkęs.

Didžiausias S. Valūno pirkinys - pernai su ES parama įsigytas New Holland kombainas. „Kažkada pamatydavome įdomesnį kombainą užsienyje, kaip stebuklas atrodydavo, o kai dabar  ir pats nusipirkau už pusę milijono, tai sunku net patikėti, kad ir aš galiu tokį turėti, - juokiasi žemdirbys ir čia pat rimtai priduria: - Geras kombainas labai reikalingas - ir darbas sparčiau vyksta, ir grūdų nuostoliai mažesni." Nuo mažens prie žemės ūkio darbų įpratęs Saulius iki šiol prisimena dieną, kai, būdamas septintokas, pirmą kartą gavo leidimą pavairuoti kombainą.

ES parama jis naudojosi tris kartus, ir visus - technikai pirkti. Pirmiausia pirko traktorių, tada - sėjamąją, kombainą, trąšų barstytuvą, purkštuvą.

Vienintelis dalykas, kurio Saulius pasigenda ūkininkaudamas - stabilumas. „Pasėji javus, bet nežinai, po kiek parduosi - po 800 ar po 600 litų už toną. Pernai rapsams iš anksto sudarėme sutartis, po 900 litų už toną, o vėliau jų kainos pakilo iki 1 400 litų. Tad uždirbau 20 tūkst. mažiau nei galėjau. Grūdams išankstinių sutarčių neturėjau, tai pardaviau gera kaina - po 800-900 litų", - kalba žemdirbys.

Auga pačių pasodintas pušynas

Saulius ir Gintaras Valūnai dar turi ir valdiškus darbus - abu kas ketvirtą parą budi Alytaus gaisrinėje, dirba ir jų žmonos. „Mes - dirbantys ūkininkai. Jeigu jau kada žlugs visas derlius, tai iš atlyginimų duonos nusipirksime", - šypsosi ir nemato pagrindo nerimauti Saulius.

Nors ūkyje darbas darbą veja, jis su šeima stengiasi ir atostogų išvažiuoti ir, kai tik būna galimybė, išvyksta į užsienio ūkius pasižvalgyti, žemės ūkio parodas aplanko.

Jo sodybą Vankiškiuose puošia vietos meistrų medžio dirbiniai, paties Sauliaus pastatyta ir įrengta pirtelė, nedidelis tvenkinys. Netoliese žaliuoja ir Valūnų šeimos sodintas pušynas - nederlingoje pusantro hektaro ploto žemėje šeima savomis jėgomis ir lėšomis prieš 13 metų pasodino 4 tūkst. pušaičių. „Kazlėkų jau pasirenkame šiame pušyne", - džiaugiasi gražiu mišku jo savininkas.

Yra į ką pažiūrėti ir gražiai prižiūrėtoje senųjų Valūnų sodyboje Balkūnuose, kurioje visada plevėsuoja iškelta Lietuvos trispalvė. Kiemas - lyg muziejus: čia stovi daug ir senos, ir naujos sūnų naudojamos technikos. Sodybos puošmena - išdidus povas, o didžiausias išskirtinumas - Irenos Valūnienės kepami šakočiai.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2011/09