Ūkininkai, rengdami demonstracijas, protestus ar mitingus, siekia pakeisti esamą padėtį, pasipriešinti vykdomai politikai, solidarizuotis, apginti savo teises. Dažnai ūkininkų ir kitų visuomenės grupių aktyvus pasipriešinimas vertinamas kaip socialiniai neramumai, kadangi kelia pavojų patogiai politikai, saugiai hierarchijai, drumsčia elito „ramybę". Ūkininkų pasipriešinimas žiniasklaidoje nušviečiamas įvairiai: ir kaip brutalūs, negarbingi veiksmai, ir kaip veiksmai, kuriais siekiama socialinio teisingumo.

Iki 9-ojo dešimtmečio pasaulyje vykę ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų socialiniai pasipriešinimai tyrinėtojų buvo apibūdinami kaip šimtų išsibarsčiusių grupių ir organizacijų veiksmai, kurios gyvavo labai trumpai, stokojo komunikacijos, bendros organizacijos ir vadovavimo. Nuo 9-ojo dešimtmečio kaimo protestuotojų grupėms būdinga didesnė integracija, jos ėmė vienytis, atsirado naujos organizacijos (JAV - Kaimo koalicija, Britanijoje - Kaimo aljansas). Būrimąsi į grupes skatino noras išspręsti įvairias problemas, pavyzdžiui, sustabdyti degalų branginimą ar grūdų supirkimo kainų kritimą. Kai kurioms grupėms pavyko užmegzti dialogą su vyriausybe.

Seniai gyvuojančios ūkininkų organizacijos išsiskiria hierarchija, jos savo vadovą renka, turi daug pasyvių narių. Naujai (maždaug nuo 2000 metų) susikūrusioms grupėms būdingas didesnis aktyvumas, gebėjimas mobilizuoti savo narius ir rėmėjus. Kai kurios grupės, pvz., Britanijos kaimo aljansas, plačiai išnaudoja elektroninio pašto ir spausdintų naujienlaiškių galimybes, pasitelkia vietinius aktyvistus, kad įtrauktų narius į regionines ir nacionalines demonstracijas, kampanijas, socialinius renginius.

Nuo seniau veikiančios grupės naujus narius verbuoja materialinių interesų ar bendros problemos pagrindu. Tuo tarpu naujos grupės (Anglijos kaimo apsaugos taryba, Kaimo koalicija, Kaimo veiksmo tinklas, Kaimo ateitis ir kt.) siekia spręsti visą kaimo problemų kompleksą, ginti kaimo savitumą. Naujos grupės menkai suinteresuotos įsitraukti į politikos formavimo procesą, retai kuri iš jų turi formalizuotą veiklos planą, tačiau yra pasiryžusios ginti savo interesus veiksmais, kurie atkreiptų visuomenės dėmesį, ir siekia apriboti valdžios kišimąsi į kaimo reikalus. Senosios organizacijos susijusios glaudžiais ryšiais su politinėmis partijomis (pvz., Britanijos konservatorių partija ar Australijos nacionaline partija), o naujosios grupės mažai domisi rinkimais ir partijomis. Tokia jų pozicija atspindi visuomenės nusivylimą valdžia, netikėjimą, jog ji sugebės sėkmingai spręsti kaimo reikalus.

Naujosios grupės, organizuodamos demonstracijas ir kitus aktyvius pasipriešinimo renginius, ne tiek siekia paveikti būsimus valdžios sprendimus, kiek priešintis jiems. Ūkininkų ir kitų kaimo sluoksnių interesus ginančių grupių protestai vis dažniau patraukia žiniasklaidos dėmesį, atsiranda pirmuosiuose puslapiuose. Štai 2000 metų rugsėjį Britanijoje vykę protestai prieš mokesčių didinimą degalams Britanijos naujienose dominavo visą savaitę. Žiniasklaidos priemonių naudojama kalba, vaizdiniai, asociacijos padeda atkreipti dėmesį į kaimo rūpesčius, ištuštėjimo grėsmę, nubrėžia takoskyrą tarp kaimo ir miesto gerovės. Tai atsispindi spaudos, radijo ir televizijos naujienose, diskusijų laidose. Žiniasklaida padeda išryškinti kaimo lyderius, kurių pasisakymai savo ruožtu gali kelti grėsmę politikams.

Strategijos ir taktikos

Kaimo grupių judėjimo strategijose ir taktikose išsiskiria du pagrindiniai elementai: politinis dalyvavimas (balsavimas rinkimuose, protestai prie parlamento) ir viešas protestas. Judėjimai yra formalūs ir neformalūs, pasireiškiantys protesto išreiškimu elektroninėmis priemonėmis (elektroniniu būdu pasirašant peticijas, balsuojant už tam tikrą teiginį) ar pasisakant žiniasklaidos priemonėse. Kai kurie atvirų protestų rengėjai tampa valstybės patarėjais, politinių partijų nariais, naujesnių judėjimų nariai imasi radikalesnių veiksmų.

Veiksmų pobūdis priklauso nuo laikmečio ir šalies. Atviri protestai dažnesni tose šalyse, kurioms nuo seno būdingas pasipriešinimas (Ispanija, Prancūzija). JAV vyrauja nekonfrontacinė taktika, įprastas lobizmas, parama politinėms partijoms, laiškų rašymo kampanijos, peticijų platinimas. Australijoje, Didžiojoje Britanijoje (šalyse, kuriose veikia vadinamosios kaimo partijos) atviri protestai gana silpni. Tačiau vieši sambūriai, suėjimai gana populiarūs, ypač Prancūzijoje, JAV. Protestų formos skiriasi priklausomai nuo to, kokių tikslų siekiama, pvz., siekiama sustiprinti narių solidarumą ar patraukti žiniasklaidos dėmesį. Nemažai socialinio pasipriešinimo judėjimų naudoja vadinamąsias griaunamąsias formas - demonstracijas ir kt. Tuo pačiu metu protestai susiję ir su paramos pritraukimu. Kartais naudinga tiesiog nušviesti kokį nors įvykį žiniasklaidoje, ir jis sulaukia plataus atgarsio bei palaikymo visuomenėje. Pasipriešinimo judėjimams reikalingos žinios, patirtis ir kiti ištekliai. Ūkininkų judėjimams pastaruoju metu būdingas naujoviškumas, ieškoma eksperimentinių, inovatyvių pasipriešinimo strategijų. Mokomasi taktikų ir iš senų organizacijų patirties, derinant ją su naujomis formomis.

Ūkininkų organizacijų ar kitų grupių rengiamus protestus dažnai skatina grupelės aktyvistų iniciatyva. 1997-1998 metų žiemą Velso ūkininkų piketas Holihedo uosto perkėloje išsiskyrė dideliu impulsyvumu. Puolę į neviltį dėl krintančių žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų, ūkininkai pajuto troškimą visiems kartu eiti į uostą, kad „paauklėtų" sunkvežimių vairuotojus, gabenančius į šalį iš užsienio pigią jautieną. Šis Šiaurės Velso ūkininkų veiksmas paskatino panašius veiksmus ir kitose vietovėse, lėmė spontaniškas demonstracijas miestų centruose, greta produkcijos paskirstymo sandėlių, prekybos centrų, perdirbimo įmonių, patraukė žiniasklaidos dėmesį ir paskatino ūkininkus strategiškai galvoti apie protestus ir skėtinės organizacijos „Farmers for Action" formavimąsi. Protestai turėjo gana nuoseklią taktiką: fiziniu veiksmu, tačiau taikia forma, atkreipė dėmesį į prastą ūkininkų padėtį, niekam nepridarydami žalos. Ilgainiui žiniasklaidos dėmesys, o kartu ir valdžios reakcija taikiems protestams sumažėjo, todėl protestų dalyviai ėmė kopijuoti prancūzus, imdamiesi karingesnių veiksmų. Šiaurės Velso ūkininkai 2000-ųjų rugsėjį dar kartą impulsyviai susirinko blokuoti „Shell" degalų saugyklą (protestavo prieš augančius degalų mokesčius). Jų veiksmus atkartojo kitų šalies vietovių ūkininkai.

Britų organizacijos „Farmers for Action" ir „Countryside Alliance" savo akcijose panaudojo idėjas, pasiskolintas iš kitų protestuotojų ir judėjimo grupių, tačiau įkomponavo į jas įgimtą kaimo bendruomenės konservatyvumą. Ūkininkų protestai buvo kompromisiniai, jie nesiekė suardyti valdžios struktūrų. Kai degalų saugyklų blokados Britanijoje išprovokavo nacionalinę krizę, „Farmers for Action" lyderiai aiškino, kad jie tenorėjo atkreipti dėmesį į sunkią padėtį. Jie teigė, kad atskleidė savo problemas ir pasitraukė. Tai buvo verslo dalyvių, o ne kraujo ištroškusių chuliganų, vandalų ar anarchistų, ne kairiųjų, dešiniųjų ar centristų akcija. „Countryside Alliance" taip pat aiškino, kad elgiasi taikiai, gina demokratiją ir liberalumą. Žiniasklaida netgi pabrėžė, jog po kaimo gyventojų protestų Haid Parkas beveik nebuvo prišiukšlintas, užteko valandos teritorijai sutvarkyti.

Protestų formos

Pavieniai ūkininkai, jų organizacijos, kiti kaimo gyventojai skirtingai suvokia kaimiškumą, todėl ir protestų objektas bei formos gali skirtis. Mokslininkai, atlikę apklausas, kaimiškumo supratimą suskirstė į tris grupes. Reaktyviajam kaimiškumui būdingas kaimo gyventojų mobilizavimasis ginti tradicines kaimo vertybes, istoriją, gamtą, agrarinį gyvenimo būdą, nepripažįstant miesto invazijos. Progresyvųjį kaimiškumą apibūdina veiksmai, nukreipti prieš modernią ūkininkavimo praktiką, modernią žemės ūkio politiką, žemės ūkio prekybos globalizaciją. Šios sampratos šalininkai priešinasi naujų kelių tiesimui, palaiko artimą gamtai gyvenimo būdą, savo poreikius tenkinančią kaimo bendruomenę. Aspiracinis kaimiškumas - tai pastangos, nukreiptos prieš kaimiškos idilės griovimą. Priešinamasi viskam, kas griauna susikurtą kaimo iliuziją (pvz., tam tikrose vietovėse uždraudžiama medžioti arba važinėti traktoriais po 21 val. vakaro). Kaimo gyventojus dažnai palaiko aplinkosauginės organizacijos ir atskiri asmenys.

Ūkininkų protestų mastas auga: per metus įvyksta apie 100 protesto akcijų visame pasaulyje. Prie ūkininkų jungiasi kitos interesų grupės: kaimo jaunimas, kaimo moterys, žemės ūkio darbininkai. Interesams ginti rengiamos demonstracijos, gatvės spektakliai, vaizdo prezentacijos, atviri protestai, konferencijos, meno parodos, vietos maisto produktų mugės, publikacijos. Viena naujesnių protesto formų - šokis. Šokio protestas 2010 metais surengtas Indijoje. Šios šalies Belario regione iš įvairių kaimų suvažiavę ūkininkai prie valdžios būstinės surengė šokio protestą, nukreiptą prieš valdžios neryžtingumą įteisinant didesnes kompensacijas už išperkamą žemę. Protesto dalyviai savo šokiais ir muzikos instrumentų garsais patraukė minios, valdžios ir policijos dėmesį.

Šokio protestas įvyko ir Indijos Iderabado mieste, ūkininkai tokiu būdu protestavo prieš valdžios leidimą užsieniečiams įsigyti derlingas žemes. Protestuotojų manymu, šalies ūkininkams priklauso išskirtinės teisės į žemę, todėl neteisinga ją pardavinėti užsieniečiams.

Airijos pieno tiekėjų asociacija 2009 metais surengė akciją, kurios metu ūkininkai, protestuodami prieš žemas pieno supirkimo kainas, Dublino centre, priešais vyriausybės pastatą, melžė penkias karves. 2009 m. Čekijos sostinėje tūkstančiai protestuojančių ūkininkų (tarp jų - lietuviai), ant šaligatvių pylė pieną ir grūdus, priešindamiesi ES žemės ūkio subsidijų politikai. Apie 8 tūkst. protestuotojų (kai kurie - vedini gyvuliais) rinkosi aikštėje piktindamiesi nevienodomis išmokomis.

2010 metų pavasarį 1 000 javų augintojų traktoriais vyko protestuoti į Prancūzijos sostinę Paryžių dėl prastėjančios ūkininkų gyvenimo kokybės, o po mėnesio Paryžiuje ūkininkai atkreipė į savo problemas dėmesį originalesniu būdu. Jie į sostinę atvyko su visa žemės ūkio technika, suvežė žemės ūkio augalus, gyvulius, siūlė praeiviams regioninius patiekalus. Ūkininkai iš visos Prancūzijos susibūrė Paryžiuje norėdami pademonstruoti miestiečiams ir valdžiai, kokį kelią nueina maistas prieš atsidurdamas lėkštėje, pareklamuoti ūkininkų verslą. Šis renginys, finansuotas privačių rėmėjų lėšomis, truko 2 dienas, sutelkė gyvulių, grūdų augintojus, vairuotojus, renginių planuotojus ir kitas grupes, kurios įprastomis sąlygomis kartu nedirba.

Ūkininkų, kitų kaimo gyventojų organizuojami festivaliai, sueigos, žygiai (ypač į miestą) padeda atkreipti miestiečių dėmesį į kaimo problemas ir kartu išryškina skirtybes tarp miesto ir kaimo. Remiantis idėja „kaimas ateina į miestą" buvo organizuotos demonstracijos Londone, Briuselyje, Paryžiuje, Vašingtone. Ūkininkai į miestus vežė augalus, gabeno galvijus ir leido jiems riaumoti priešais valdžios rūmus.

Tradicinėmis gana agresyviomis ūkininkų protestų formomis išlieka kelių, prekybos centrų, perdirbimo ir kitų įmonių blokavimas. Graikijos ūkininkai, protestuodami prieš socialistų vyriausybės vykdomą politiką, 2010 metų sausį traktoriais blokavo kelius 25 vietose. Dėl to pasienyje tarp Graikijos ir Bulgarijos įstrigo šimtai bulgarų vilkikų. Graikijos vyriausybė atmetė ūkininkų reikalavimus dėl didesnės paramos, kadangi ji nebuvo įmanoma dėl finansinės šalies situacijos. Šie argumentai buvo išsakyti ūkininkų ir žemės ūkio ministrės susitikime televizijoje. Graikija turėjo virš 300 mlrd. skolų, todėl iš krizės bando išbristi taikydama griežtą taupymo politiką.

Praėjusių metų vasarį Belgijos kiaulių augintojų sąjunga „Veva" ir nepriklausoma žemės ūkio organizacija ABS blokavo vieną skerdyklą. Šį žingsnį paskatino ūkininkų įsitikinimas, jog skerdykla augintojų negerbia, daro neigiamą įtaką kiaulienos kainoms, nepakankamai atsižvelgia į kainų kilimą Vokietijoje. Tą patį mėnesį ir Prancūzijos kiaulių augintojai išreiškė pasipiktinimą dėl pernelyg mažų kiaulienos supirkimo kainų ir sustabdė skerdienos tiekimą perdirbėjams.

Balandį piktindamiesi galvijų skerdimu teritorijose, kuriose buvo nustatyti snukio ir nagų ligos atvejai, Nyderlandų ūkininkai, blokavo Kotveikerbuko kaimą ir dar apie 5 didelius ir 15 mažesnių kelių. Blokadoje dalyvavo maždaug 200 ūkininkų. Žemės ūkio ministerija laikinai sustabdė gyvulių skerdimą.

2010-ųjų lapkritį (prieš prasidedant Kalėdinei prekybai) Jungtinės Karalystės ūkininkai, susirinkę pietų Anglijoje, surengė naktinę demonstraciją priešais „Tesco" prekių paskirstymo centrą netoli Sautamptono miesto. Demonstraciją organizavo judėjimas „Farmers for Action", kovojantis prieš prekybos centrų įsigalėjimą. Ūkininkai piktinosi žemomis pieno supirkimo kainomis. Jie traktoriais ir kita žemės ūkio technika 3 valandas blokavo įvažiavimą į sandėlį. Demonstracijoje dalyvavo apie 80 ūkininkų, kurie buvo įspėti, kad jei neatlaisvins įvažiavimo į paskirstymo centrą, bus areštuoti. Savo ruožtu ūkininkai grasino, kad akcija prie „Tesco" - tik pirmas taškas, ir jei pieno supirkimo kaina nepadidės, ir kiti prekybininkai gali tikėtis panašių ūkininkų vizitų.

Protestų kultūra

Šiuo metu skirtingose Europos šalyse protesto kultūra yra skirtingose raidos stadijose: maišto, protesto arba pereinamojoje. Maišto stadijoje nepasitenkinimas išreiškiamas chaotiškai. Protesto stadijoje nepasitenkinimas reiškiamas apgalvotai, kryptingai, remiantis bendruomeniškumo jausmu, turint tikslą ir viziją kaip spręsti iškilusią problemą. Pereinamajai stadijai būdingi ir maišto, ir protesto ypatumai priklausomai nuo situacijos. Bendruomeninių, masinių streikų srityje pagarsėjusios Prancūzija ir Ispanija. Islandija ar Latvija, taip pat ir Lietuva laikomos pereinamosios stadijos šalimis. Jei Prancūzijoje nuo mažens skiepijamas bendruomeniškumo jausmas, tai Lietuvoje tokio ugdymo stokojama. Nemažai kaimo gyventojų siekia išvažiuoti į užsienį, o ten išvykę kartais mieliau ieško draugų tarp užsieniečių nei tarp tėvynainių. Bendruomeniškumo jausmas reikalingas protesto kultūros plėtotei, kad savo įsitikinimus ir teises visuomenė reikštų racionaliu būdu.

Tikėtina, kad protestus rengiantys ūkininkai pasinaudos visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį patraukiančiomis priemonėmis, pasitelks reklamos, viešųjų ryšių specialistus, kaip tą daro kitos protestuojančios visuomenės grupės. Jos protesto akcijų kūrimą patiki reklamos specialistams, protesto veiksmų strategijas rengiantiems profesionalams, kurie apgalvoja plakatų dizainą, šūkius ir pan. Specialistų režisuojamos protestų akcijos tampa šou spektakliais.

Valdžia pragiedrulių nežada, visuomenėje tebetvyro įtampa, todėl tikėtina, kad originalių protesto formų nemažės. Vis tik nuo protesto akcijų ūkininkus sulaiko įvairios priežastys, tarp jų teisminės atsakomybės baimė. Nors Lietuvoje 2003 metų gegužę streikavę ir traktoriais kelius blokavę žemdirbiai išgavo Vyriausybės pažadą skirti pinigų prarastai pieno kainai kompensuoti (Vyriausybė buvo nustačiusi ribinę pieno supirkimo kainą), tačiau 8 asmenys, apkaltinti riaušių organizavimu ir dalyvavimu jose, sėdo į teisiamųjų suolą. Vieni buvo išteisinti, kitiems paskirtos lygtinės bausmės. Ūkininkai teismų procesuose išgyveno grasinimus ir įtampą. Po teisminių įvykių dalis šalies ūkininkų prarado iniciatyvą, vienybę ir pasiryžimą ginti savo interesus.

Ūkininkus nuo protestų sulaiko ir kuriamas neigiamas protestuotojo portretas. Tokiam protestuotojų įvaizdžiui pasitarnauja kai kurie faktai, kai žmonės protestuoja iš inercijos, neįsisąmoninę bendro tikslo. Kai tikslas suvokiamas, protestas tampa jėga. Protestams stinga ir kultūros, tačiau įgiję patrauklią kultūringą formą jie iš chaotiško maišto virsta pilietiniais veiksmais, keičiančiais nepageidaujamą situaciją.

Todėl būtina ugdyti asmens priklausymo bendruomenei, visuomenei jausmą. Tai reikia daryti ugdymo įstaigose, žiniasklaidoje, socialinėse reklamose. Tuomet ir protestai skatins visuomenės pažangą ir savistabą, bus dėmesį atkreipianti, o ne griaunanti jėga.

D. Kšivickienė,

Mano ūkis, 2011/09