23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2011/09
Su meile kuriamas ekologinis ūkis
  • J. Zaleckienė
  • Mano ūkis

Kalvotose Anykščių apylinkėse glaudžiasi nedidukas Liepdegėnų kaimas, kuriame ekologinį ūkį šešti metai plėtoja Judita ir Pranas Patumsiai. Perėmę ūkį iš Prano tėvų, Liudmilos ir Valentino Patumsių, jauni ūkininkai nepabūgo užgriuvusios darbų naštos ir atsakomybės, nors pradžia buvo tikrai nelengva - tekdavo keltis ketvirtą ryto, melžti devynias karves ir vaikyti snaudulį žvarboje laukiant pienovežio.

„Pirmais metais darbas užpjovė iki ašarų, dar per jaunas buvau taip sunkiai dirbti", - atvirai sako Pranas. Tikriausiai tie be galo ankstyvi rytmečiai ir griežtas laiko matavimas nuo vieno melžimo iki kito ir buvo pagrindinis stimulas pereiti nuo pieno ūkio prie mėsinių galvijų auginimo. Nusipirkę limuzinų veislės bulių, Patumsiai bandą praėjo mišrinti, ir dabar pievose ganosi 66 mišrūnai. Buliukus augina iki dvejų metų (paprastai jie pasiekia 600-800 kg svorį) ir realizuoja mėsai. Telyčaites palieka bandai plėsti.

Pusiau laukinis gyvenimas - galvijams į naudą

Pranas - diplomuotas gyvulininkystės technologijos specialistas, Veterinarijos akademijoje baigęs ir bakalauro, ir magistro studijas, tad remdamasis savo žiniomis bandoje padarė tvarką. Iš pradžių veršiavimasis būdavo nesinchroniškas, veršeliai gimdavo visiškai skirtingu laiku. Dabar visos karvės veršiuojasi vienu metu - pavasarį. Anksčiau, kol galvijus laikė ankštame tvarte, kas penktas veršelis gimdavo negyvas, kas antrą prisieidavo traukti su virvėmis. Dabar galvijai visus metus laisvai ganosi pievose, o nuo vasaros kaitrų, rudens liūčių ar žiemos šalčių prieglobsčio ieško didžiuliame klojime, į kurį patys laisvai sueina ir kada panorėję išeina. „Kuo daugiau karvės vaikšto, tuo lengviau veršiuojasi - dabar dėl to praktiškai jokių problemų neturime", - sako Pranas. Atsivesti veršeliai būna prie motinos, tik atėjus žiemai jau paaugęs prieauglis atskiriamas.

Galvijus parduoda bendrovei „Utenos mėsa". Iš pradžių bandė dirbti su kitais supirkėjais, bet Praną ir Juditą pašiurpino labai grubus pakrovimas: gyvulį žiauriai atplaka, kruviną įsivaro į mašiną. „Utenos mėsa" moka dirbti - atvažiavę paimti gyvulio neskuba, ramiai į mašiną įgena. Jau ir taip skaudu savo užaugintą gyvulį mėsai parduoti, o kai dar pamatai, kaip su juo elgiamasi... Tada jau geriau daržoves auginti", - su žiauriu elgesiu nelinkęs taikstytis Pranas. Jam pritaria ir žmona, iki šiol su ašaromis akyse prisimenanti pirmojo išauginto limuzino pardavimą. „Atplaktam gyvuliui iš šnervių krešuliais pradėjo veržtis kraujas. Norėjosi stabdyti viską ir visai neparduoti, bet gyvulys atrodė toks nukankintas, kad baiminomės, ar išgyvens, - sako Judita. - Gyvulio plakimas man iš viso nesuprantamas dalykas. Juk nuo to priklauso ir skerdenos kokybė."

Laukuose dar laikomos ir kiaulės. Šios taip pat gyvena laisvai, palaidos dideliame plote, joms iškasta kūdra. Iki šiol ūkininkai parduodavo mažus paršiukus, tačiau dabar planuoja kiaules auginti mėsai. Mat vis dažniau sulaukia skambučių iš mieste gyvenančių pažįstamų - kas pusę kiaulės norėtų nusipirkti, kas ir visą įsigytų. Akivaizdu, kad ekologiškos kiaulienos poreikis auga.

Juditos prižiūrimą bandą sunku suskaičiuoti

Galvijai ir kiaulės - daugiau Prano rūpestis, o Judita prižiūri sunkiai suskaičiuojamą „bandą" - Kalifornijos sliekus. Prieš du dešimtmečius, kraustydamiesi gyventi iš Kauno į Liepdegėnus, Prano tėvai čia atsivežė ir kibirėlį Kalifornijos sliekų. Kai į Liepdegėnus atitekėjusi Judita aptiko čia esant daugybę sliekų, jai šovė mintis pasiūlyti juos žvejybos reikmenų parduotuvėms.

„Susipakavau sliekus į kelias dėžutes ir apvažiavau Vilniaus, Panevėžio parduotuves. Keliose vietose susidomėjo - realizacijai tekdavo paruošti maždaug po 200 dėžučių kas savaitę", - pasakoja Judita. Prekyba įsibėgėjo taip sparčiai, kad per pirmąją vasarą beveik visi sliekai buvo išsemti. Tada moteris nusprendė į parduotuves savo „augintinių" netiekti, parduoti juos tiesiai iš ūkio pavieniams klientams. 40 kg sliekų pasės pardavinėdavo po 70 Lt, o dabar už maždaug 25 litrų talpos kibirą (apie 20 kg) sliekų prašo 50 litų. Poreikis kol kas didesnis, negu Judita turi pasiūlą, yra tokių klientų, kurie nori iš karto pirkti visą toną sliekų!

Kalifornijos sliekai išsiskiria vislumu ir ėdrumu - per parą jie suėda beveik du kartus daugiau negu patys sveria, o mėšle jie tiesiog tarpsta: didelė mėšlo krūva per metus dėl sliekų veiklos sumažėja perpus. Ekologiniame gyvulininkystės ūkyje šie sliekai yra tiesiog nepamainomi talkininkai. „Kai sliekai perdirba mėšlą, versdami jį biohumusu, kitaip perskaičiuojamas su mėšlu išskiriamo azoto kiekis, tenkantis turimam ūkio naudmenų plotui, be to, pakanka paprastesnės konstrukcijos mėšlidžių. O biohumusas - puiki trąša, šiemet į juo patręštą žemę sodinome bulves - užaugo didžiulės", - džiaugiasi Judita.

Nuo šių metų Pranas iš miesto į ūkį pasikvietė dirbti brolį Povilą - dviese lengviau prižiūrėti iki 135 ha išsiplėtusį ūkį, kurio didžiausią dalį plotų užima pievos, dar auga rugiai ir vasarojus. Patumsių ūkis, kaip ir dažnas ekologinės gamybos ūkis, kartais net kelis kartus per metus yra tikrinamas ir sertifikavimo įstaigos „Ekoagros", ir Nacionalinės mokėjimo agentūros tikrintojų. Tačiau Prano tai negąsdina - atvirkščiai, jis sako netgi daug naudingų patarimų, ypač iš „Ekoagros" specialistų, išgirstantis, kartais po pusdienį kartu pradiskutuoja, kaip geriau tvarkytis ūkyje. Ūkininkas patenkintas ir naujos redakcijos Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, suteikiančios daugiau laisvės ūkio savininkui - pavyzdžiui, laukų apsauginių juostų plotį savo nuožiūra galima nustatyti.

Rinkdamasis techniką madų nesivaiko

Pranas pats tvarko buhalterinę apskaitą, pats rengia ir investicinius ūkio modernizavimo projektus, iš kurių du jau įgyvendinti, trečiajam ruošiamasi. Žinoma, lengviau būtų samdytis specialistą, nereikėtų iki nakties prie popierių palinkus sėdėti, tačiau kol kas jauni ūkininkai sau to neleidžia dėl lėšų stygiaus. Pagal pirmąjį projektą įsigijo traktorių, pagal antrąjį - presą, grėblį, šienapjovę, mulčiuotuvas, vyniotuvą, pagal trečiąjį numatyta pirkti žemės dirbimo technikos: plūgą, sėjamąją, kultivatorių, skutiką, volą, taip pat pašarų dalytuvą.

Didžiąją dalį ūkyje dirbančios technikos ūkininkas įsigijo iš kompanijos „East West Agro". Beveik visus darbus ūkyje jis nudirba su austrišku traktoriumi Lindner. „Lietuviai labai į madą linksta, koks nors brendas išpopuliarėja ir visi tik jo nori. Bet juk gatvėmis ne vien tik Audi ar Wolksvagen važinėja, taip ir traktorių rinkoje yra iš ko rinktis", - savo pasirinkimą aiškina Pranas. Traktorius Lindner jo ūkyje dirba jau dvejus metus ir jokių gedimų nepasitaikė. 80 AG traktorius patempia visus turimus agregatus (žoliapjovę, grėblį, vyniotuvą), tik ritinių presas traukiamas su galingesniu traktoriumi. „Grėblį ar vyniotuvą tempti su dideliu galingu traktoriumi yra paprasčiausiai neekonomiška. O šis traktoriukas labai manevringas, lengvai apsisuka ne tik lauke, bet ir tvarte, o kai iš jo persėdu į didesnį, tai važiuoti nebemoku", - juokiasi Pranas.

Vasarą pagrindinis darbas - pasiruošti pašaro žiemai. Visos ūkio pievos pjaunamos 3 m darbinio pločio šienapjove Fella. Daugiausia ruošiama šieno, kuris presuojamas į ritinius. Šienainio gamina nedaug - pastebėjo, kad šeriant šienainiu, karvės sunkiau veršiuojasi, nes veršiukas užauga labai stambus. „Melžiamoms karvėms šienainis gerai, o šeriant juo mūsiškes, viskas eina veršiukui", - aiškina Pranas.

Svajonės keičiasi ir po truputį realizuojasi

Juditai pastaruoju metu ūkio darbams laiko turi nedaug - šeima augina du judrius mažylius: pusketvirtų metų Emą ir antrus metus einantį Dovydą. Dukrytės gimimo proga Pranas žmonai padovanojo mažąjį arkliuką ponį, o po sūnaus gimimo Judita tikisi didesnės dovanos - žirgo. Ji lanko jodinėjimo pamokas ir svajoja, kaip skries laukais su savu ristūnu. „O Pranas svajoja apie pirtį... Taip ir gyvename svajonėmis", - šypsosi moteris.

Iki vestuvių jų svajonės buvo kitos - Pranas buvo neseniai grįžęs iš JAV, Judita studijavo Vilniuje kultūros vadybą, abu ruošėsi važiuoti gyventi ir dirbti į užsienį. Tačiau tėvukams pasiūlius perimti ūkį, jaunuoliai sutiko, ir dabar net neįsivaizduoja, kaip galėtų būti kitaip. „Gal truputį vaikų gaila, kad įstūmėme juos į tokį sunkų darbą. Bet aš pati greitai pajutau, kad mieste nebemokėčiau gyventi, o dabar matau, kad ir jie taip pat jaučiasi", - sako Liudmila Patumsienė, pati su vyru 1991 m. palikę darbus Kaune ir pradėję kurti savo šeimos ūkį Liepdegėnuose.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2011/09