Andželai Daliai Ėmužytei reikėjo milžiniškos kantrybės, pasišventimo, užsispyrimo, jau nekalbant apie pinigus ir žinias, sukurti tokį ožkininkystės ūkį, koks jis yra dabar. Tačiau ir šių savybių vargu, ar būtų užtekę, jeigu ji nebūtų šventai tikėjusi tuo, ką daro. Moteris turėjo tikslą ir tai buvo jos varomoji jėga.

„Vadinkite mane Dalia", - pasiteiravus, kuriuo iš dviejų vardų į ją kreiptis, atsako 2010-ųjų pažangiausio gyvulininkystės ūkio savininkė D. Ėmužytė.

Ekologinis Griciūnų ožkų ūkis buvo įkurtas prieš 14 metų, kai Dalia atgavo senelių žemes ir iš Kelmės atsikėlė jas arčiau Vilniaus - į Širvintų rajoną. Pradėjusi auginti 10 ožkų, dabar moteris jų savo ūkyje turi 500. Prieš dvejus metus, pasinaudojusi ES parama, ji atidarė ir sūrinę. D. Ėmužytės spaudžiami ožkų pieno sūriai žinomi visoje Lietuvoje, o ekskursijos į jos ūkį rengiamos svečiams iš šalių, kurios turi gilias sūrių gaminimo tradicijas.

Pradinį kapitalą uždirbo Vokietijoje

Griciūnų ožkų ūkis atvykusius pirmiausia pasitinka gražia, gėlynais ir medžiais apsodinta aplinka, kurios svarbiausias akcentas - aplink didžiulį tvenkinį su sala besiganančios ožkos. Vaizdas pakeri.   Viskas nuo pradžios iki pabaigos - sutvarkytas kraštovaizdis, namų aplinka, kaip ir pati ožkų ūkio vizija, - gimė Dalios galvoje. Daug kas jos ir mamos Pelagijos rankomis sukurta per palyginti trumpą laiką.

Vilniuje gimusi ir daug metų sostinėje išgyvenusi D. Ėmužytė ūkininkauti pradėjo tuomet, kai šeima atgavo senelių žemes. Prieš 16 metų autobusu iš sostinės atvažiavusi apžiūrėti žemės, kurią sutiko paimti vietoje susigrąžintos Kelmės rajone, ji rado tik plyną lauką. Vilniaus pedagoginiame universitete įgijusi biologijos ir žemės ūkio pagrindų specialybę, Dalia suprato, kad nederlingoje žemėje įmanoma vystyti tik gyvulininkystę. Apsisprendimą auginti ožkas, o ne avis, lėmė  aritmetiniai skaičiavimai - su ožkomis darbo daug, tačiau pajamas iš pieno ir sūrių gali gauti ištisus metus.

Kurį laiką Dalia dar negalėjo imtis jokių veiksmų, nes neturėjo pinigų, bet užsidegė čia įsikurti taip karštai, kad net planavo įsirengti žeminę, kurioje galėtų iš pradžių gyventi. „Net pačiai sunku suprasti, iš kur toks didžiulis noras buvo būtent čia kurti savo gyvenimą", - svarsto moteris. Numatė veiksmų planą. Pirmasis žingsnis buvo darbas Vokietijos gyvulių ūkiuose. Ten įgijo žinių, pamatė, kaip, taikant modernias technologijas, galima ūkyje efektyviai dirbti, užsidirbo šiek tiek pinigų ir sugrįžo kurti savo ūkio.

„Aš nuo mažens buvau gamtos vaikas, kuris sekiodavo paskui kiekvieną vabalėlį ir šuniuką", -miesto iškeitimą į kaimą paaiškina Dalia. - Turbūt tai paveldėjau iš senelių: močiutė buvo stipri ūkininkė."  Taigi studijų laikais  buvusiai  žaliųjų judėjimo aktyvistei kurti ekologinį ūkį  atrodė savaime suprantamas dalykas.

Giria augintinių veislę

Dalia 80 ha ūkyje augina ir veisia čekų baltąsias ožkas. Jos yra nelepios, produktyvios, o pienas ir mėsa - labai kokybiški, pasižymi geru skoniu. Savarankiškai  sukaupusi nemažai žinių apie ožkų sveikatą ir priežiūrą, Dalia bendradarbiauja su LVA profesoriumi Sauliumi Petkevičiumi. Esant reikalui, konsultuojasi  ir su jo doktorante, kuri atvažiuoja į ūkį, padaro reikalingus tyrimus ir suteikia visas rekomendacijas, kad būtų užbėgta už akių ligoms.

Sukurti 500 ožkų ūkį D. Ėmužytei prireikė 10 metų. „Sveika, veislinė gyvulių banda turėtų būti laikoma nacionaliniu turtu, kurį valstybė turėtų remti. Ožkų ūkių Lietuvoje apskritai yra labai mažai, - tikina ūkininkė. - Jeigu mūsų būtų daugiau, būtų galima kooperuotis ir siūlyti produkciją užsienio rinkai, be to, mano ceche yra didžiulės perdirbimo galimybės. Tačiau lietuviai kažkodėl nesiryžta ožkų auginti."

Ožkos beveik visą žiemą išleidžiamos į lauką. Specialiai papilama lauke grūdų, skanių šakų - taip jos net per šalčius išviliojamos iš tvarto. Ožiukai lengvai ištveria ir didžiausius speigus, o ožkos, greitai paėdusios, sprunka atgal, nes šąla jų tešmenys. „Ožkoms ir ožiukams svarbu pajudėti - jie tada sveikesni būna", - paaiškina Dalia.

Ekologinis ožkų pašaras žiemai - šienas ir šienainis - gaminamas ūkyje. Vasarą ožkos ganosi didžiulėse pievose, kur žolės joms - per akis.

Iš 500 ožkų bandos 160 yra melžiamos. Iš vienos ožkos primelžiama 5-6 l pieno. Per dieną, pasak Dalios, labai norint galima gauti iki 600 l pieno. Didžioji pieno dalis sunaudojama sūriams spausti.

Prieš keletą metų buvo sugedusi melžimo aparatūra, tad ožkas ūkininkė dvi savaites melžė rankomis, kol būtinoji įranga buvo atvežta iš užsienio. Tai buvo juodas periodas, kai Dalia dėl nutirpusių rankų ir miegoti negalėjo. Įveikė ir šiuos sunkumus, bet rūpestis dėl melžėjos liko - trečius metus jos neranda. Viena moteris padirbo 13 dienų ir, anot Dalios, užbaliavojusi dingo. Nėra kaime norinčių dirbti. Ūkyje ji tvarkosi su 83 metų mama ir dviem darbininkais - šėriku ir traktorininku, kurie ir žolę nušienauja, ir kitus būtinus darbus nudirba. Ūkininkauti padeda ir 15-metis Dalios sūnus Edmundas. Pirmą kartą į dar būsimą ūkį ambicingoji mama sūnų atsivežė vos sulaukusį mėnesio.

Nori kokybės, o ne plėtros

Prieš dvejus metus, pasinaudojusi ES parama, ožkų ūkyje pagaliau pradėjo veikti ir sūrinė. Tada Dalia ir atsitiesė, nes iki tol vos galą su galu sudurdavo. Ir dabar pati stebisi, iš kur turėjo kantrybės sulaukti geresnių laikų. Vargo vakariene vadina laikotarpį, kai, gavusi veterinarų leidimą, gamino sūrius savo virtuvėje. Žingsnis po žingsnio pasistatė rūsį, nusipirko nedidelį katiliuką ir ten perkėlė sūrių gamybą.

Taip pamažu atėjo laikas įsirengti europietiškus standartus atitinkančią sūrinę, kuri su visa įranga kainavo daugiau kaip pusę milijono litų. Kadangi jos prašymas ES paramai gauti iš pradžių nebuvo patenkintas, ji pasiėmė paskolą iš banko, už kurią mokėjo milžiniškas palūkanas. „Tik pradėjus dirbti dabartiniam žemės ūkio ministrui, mano projektas buvo palaimintas ir aš gavau ES paramą, už kurią galėjau grąžinti paskolą bankui", - vargo kelius prisimena Dalia.

Šiemet ji 60 tūkst. Lt investavo į sūrių brandinimo ir šaldymo patalpas. Tikėjosi gauti ES paramą ir šiems dalykams, tačiau jai buvo atsakyta, kad pinigų nebėra. „Pinigų niekada nebuvo ir jų nėra. Kai tik truputį uždirbi, iškart tuos pinigus įdedi atgal į ūkį, nes visada yra skylių, kurias reikia užkaišioti", - aiškina ūkininkė.

Plėstis ji nebenori, tačiau siekia kokybės  pagal paprastą modelį: pati auginu pati perdirbu, pati parduodu. Ši schema jau veikia, joje trūksta tik vienos grandies - skerdyklos. Tikisi ją turėti, nes ožkiena pastaraisiais metais labai populiarėja.

Sūrių gamyba Daliai teikia didžiausią malonumą, nes čia ji leidžia pasireikšti savo kūrybiškumui. Kai kuriuos receptus sužinojo iš mamos (ji ir parodė, kaip sūris gaminamas), kai kuriuos - dar iš močiutės:  ji mokėjo daryti fermentinį sūrį, o tai, pasak Dalios, jau aukštasis pilotažas. Labiausiai Dalia mėgsta kurti naujus receptus. Visiškai netikėtai gimė „Vegetariškas lašinys" - rūkytas sūris, be kurio D. Ėmužytės sūrių asortimentas jau nebeįsivaizduojamas.

Šiuo metu ji gamina 36 rūšių sūrius, prekiauja jais pagal užsakymus ir ūkininkų turgeliuose Vilniuje bei Kaune. Dalia gali didžiuotis, kad jos sūrius su pasimėgavimu valgė italai, prancūzai, šveicarai, o pastarieji dar net paliko didelių arbatpinigių. „Man tai buvo labai didelis įvertinimas", - šypsosi moteris.

„Mūsų produkcija yra brangi, ne kiekvienas ją įperka. Ir nors pirkėjų mums netrūksta, laukiame geresnių laikų, krizės pabaigos, kad ir vidutinis vartotojas galėtų nusipirkti ožkos sūrio", - atvirai sako ūkininkė.

Dar viena didelė Dalios svajonė - svečių namai su specifine virtuve. Ne visi sūriai tinka iškart pjaustyti ir valgyti, nes jie dedami į patiekalus. Todėl ji turi daug aiškinti, kaip sūrius tinkamai naudoti. Svečių namai būtų ta vieta, kur lankytojai galėtų daugiau sužinoti apie sūrius, paragauti ožkienos ir čia pat visko įsigyti.

Savo pasirinkimo nesigaili

Būna dienų, kai ūkio šeimininkei tas pats per tą patį darbas gerokai atsibosta. Ožkas Dalia turi melžti kiekvieną rytą ir vakarą nepaisant to, ar ji pavargusi, ar nemiegojusi ir prastai jaučiasi. Ji neturi išeiginių dienų ir šventinių savaitgalių.

Dalios darbo diena trunka 18 valandų. Atrodytų, žiemą ūkyje darbo mažiau, nes ožkos pieno mažiau duoda. Tačiau tuomet jos pradeda vesti jauniklius, ir Dalia nuolat turi būti tvarte, nes jiems reikia daug priežiūros. Darbai kaime niekada nesibaigia.

Ūkininkė atvirauja, kad ūkyje yra tokių darbų, kuriuos sukandus dantis, per prievartą turi padaryti. „Tačiau žinau, kad už mane jų niekas nepadarys, todėl įspiriu sau į užpakalį ir einu į pirmyn. Bet jeigu man nepatiktų toks gyvenimas, aš taip negyvenčiau. Pati pasirinkau savo dalią. Juk visos Dalios gyvena ne dėl savęs, o dėl kažko kito", - toks požiūris padeda įveikti visus sunkumus.

Ji skuba gyventi ir skuba padaryti tai, ką yra užsibrėžusi. Kai šiemet buvo sustreikavusi sveikata, Dalia Aukščiausiajam sako pateikusi neatremiamus argumentus: „Aš dar turiu pagyventi, kad visas skolas atiduočiau, negaliu jų palikti sūnui."

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2011/09