Prieš dešimtmetį vienas pirmųjų Lietuvoje patikėjęs šilauogių auginimo perspektyvomis Šilalės rajono uogų augintojas Vladas Letukas noriai dalijasi patirtimi ir sukauptomis žiniomis. Nuogirdų apie keistas uogas, iš kurių Kanadoje šeimos be vargo pragyvena, paskatintas imtis šios veiklos ir pirmųjų žinių sėmęsis iš storos angliškos knygos šilališkis esamiems ir būsimiems šilauogių augintojams pataria aklai netikėti viskuo, ką tenka skaityti apie šilauogių auginimą ir priežiūrą. „Prisiskaitę bet ko, dažnai bėdų prisidaro, ypač tręšdami", - informacijos gausą skeptiškai vertina uogų augintojas. Iškilusius klausimus jis sprendžia ne tik su Lietuvos mokslininkais, jei reikia, pagalbos kreipiasi ir į Varšuvos universiteto specialistus.

V. Letuko ūkyje Žviliuose šilauogės tarpsta penkių hektarų plote. Šalia esantis miškas saugo uogynus nuo stiprių vėjų ir žiemos šalčių - augintojas prisipažįsta, kad per visus auginimo metus šilauogių dar nė karto nebuvo šalnos pakandę. Tik šios žiemos sniego gausa ir netikėtas atlydys nemažai žalos pridarė. Nuo medžių krentantis sniegas stipriai aplaužė šilauogių šakas, tad teko jų pavasarį daug išvežti, be to, ir šiųmetis derlius sumažėjo daugiau kaip dešimtadaliu.

Šilauogių augintojas džiaugiasi, kad miško pašonė padeda išspręsti ir dar vieną problemą - miške gyvenantys paukštvanagiai gaudo mažus paukštelius, tad šie nespėja šilauogių nulesti. Nuo didesnių miško gyventojų uogynus saugo tvoros, nes, pavyzdžiui, zuikiai pirma šilauoges griebia, o tik tada prie obelų kimba.

Pažangiausios technologijos

Išnaikinęs paskutinius aviečių plotus (nuo aviečių auginimo matematiko išsilavinimą turinčio V. Letuko žemės ūkio veikla ir prasidėjo) pernai rudenį įveisė naujas šilauogių plantacijas. Jis laimėjo Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros paskelbtą konkursą projektui įgyvendinti, tad su VDU Kauno botanikos sodo Pomologijos mokslo sektoriaus mokslininkų pagalba įrengė du parodomuosius šilauogių bandymų laukelius. Projekto „Naujausių mokslo žinių ir pažangiausių technologijų taikymas įrengiant sodinių šilauogių plantacijas ir ūkininkaujant jose" vadovas dr. (HP) Remigijus Daubaras tvirtina, kad šis projektas - puiki galimybė pademonstruoti pažangiausias šilauogių auginimo ir priežiūros technologijas: sodinimo, laistymo, tręšimo, šalnų prevencijos, genėjimo ir pan. „Be to, dalis šilauogių bandoma auginti ekologiškai - jos bus tręšiamos ne azoto trąšomis, o mulčiuojamos tarpvagiuose auginamais baltaisiais dobilais", - mokslinių tyrimų kryptį atskleidžia mokslininkas. Jo žiniomis, šilauoges auginti ekologiškai pasaulyje nėra itin populiaru, nes tai labai imlus darbui ir technologiškai sudėtingas procesas. 

Kadangi šilauogės - itin drėgmės trūkumui jautrūs augalai, ypač uogų nokimo metu, tad plantacijose laistymo įranga būtina. V. Letuko naujai įveistuose šilauogynuose pagal amerikiečių technologiją įdiegta dvivamzdė lašelinė laistymo sistema. Ūkio savininko skaičiavimu, tokia sistema ekonomiškesnė, nes vanduo laša dvigubai greičiau ir energijos sąnaudos mažesnės. „Pirmuose laukuose, kuriuose įrengta vieno vamzdžio laistymo sistema, hektarą šilauogių laistome 5 val., naujuose - dvigubai trumpiau", - naujos įrangos privalumus dėsto V. Letukas. Šią laistymo sistemą galima panaudoti ir skystoms trąšoms įterpti, tad šia galimybe augintojas ketina pasinaudoti pavasarį ir per laistymo sistemą šilauoges patręšti amonio sulfatu.

„Norint auginti šilauoges, šalia būtinas vandens šaltinis - tvenkinys, upelis ar gręžinys, tik pastarojo vandenį dar kelias paras reikės laikyti rezervuare, kad kalkės nusėstų. Būtina atminti, kad šilauogės nemėgsta kalkių, pelenų, mėšlo ir aprišimo žiemai - taip jos tiesiog supūtų", - patarimų negaili uogų augintojas. Jis uogynus laisto netoliese tekančio Žadalio upelio vandeniu.

Dar viena naujovė Lietuvos ūkiuose - apsaugos nuo šalnų įranga. Pavasarį šilauogėms žydint, kai šalnų tikimybė didžiausia, purškiant iš viršaus žiedai apsaugomi nuo minusinių temperatūrų. Kas septyni metrai ant kuoliukų sumontuotais purkštukais galima šilauoges ir laistyti, be to, tai patogus ir pesticidų paskleidimo būdas.

Naujose 0,5 ir 1,0 ha ploto plantacijose pasodinti V. Letuko sertifikuotame daigyne išauginti trijų veislių šilauogių dvimečiai sodinukai, nes, šilauogių augintojo ir daigyno savininko pastebėjimu, mūsų klimato sąlygomis iš 35 veislių pasiteisino tik trys: Patriot, Northland ir Bluegold. „Šilauogės turi pakankamai anksti žydėti, kad prinoktų uogos, bet kartu gana vėlai, kad nenušaltų žiedai, - veislių ypatumus vardija V. Letukas. - Be to, uogas skinant neturi susidaryti žaizdos ir svarbiausia uogos turi nebijoti vandens, nes kai kurių veislių šilauogės nukrenta, jei skynimo metu lyja." Šiuo metu jo ūkyje išbandoma dar apie 20 veislių.

Brangi, bet ilgalaikė investicija

Nors šilauogių plantacijos įrengimas technologiškai brangi investicija, šilališkio skaičiavimu siekianti apie 160 tūkst. Lt/ha, tačiau taupyti neverta, juk uogos bus skinamos mažiausiai 25 metus, o pats krūmas gali gyventi net iki 50 metų (po 25 m. jį nupjovus, jis vėl atželia ir dera).

V. Letuko ūkyje šilauogės susodintos eilėmis 1,1-1,2 m atstumu, hektarui imant 2 000 sodinukų. Sodinant tankiau, prižiūrėti sudėtingiau, be to, gali įvairios ligos apnikti, o šilauogių priežiūrai Lietuvoje yra registruota labai mažai preparatų. Lenkijoje, kur šie augalai auginami gerokai ilgiau ir yra populiaresni nei Lietuvoje, apsaugos nuo ligų priemonių pasirinkimas didesnis. „Jei abi valstybės yra Europos Sąjungos narės, tai kodėl negalime naudotis kitoje valstybėje registruotais augalų apsaugos produktais, - stebisi šilauogių ūkio šeimininkas. - Gerai tik, kad šilauogėms mažai jų tereikia - per metus 5 ha prižiūrėti sunaudojame apie 5 kg pesticidų."

Žvelgdamas į beveik prieš dešimtmetį įveistą šilauogyną, V. Letukas pripažįsta, kad dėl tada padarytų klaidų daugybė problemų kyla. Taupė žemę, tad paliko per siaurus tarpvagius, kuriuos sunku dabar prižiūrėti, o ir uogas nepatogu skinti.

Sezono metu ūkyje pluša keturi darbuotojai, dviem iš jų darbo randama ištisus metus - žiemą tvoras pataiso, medžius apgeni ir pan. „Labai geri, sąžiningi ir atsakingi žmonės, tad nesinori jų paleisti", - savo darbuotojams gerų žodžių negaili ūkio šeimininkas. Anot jo, darbuotojų kontroliuoti ar stebėti nereikia, kiekvienas laiku ir tvarkingai atlieka savo darbus ir pareigas.

Pats rūpinasi uogų tyrimais

Derlingais metais šilauogės skinamos nuo liepos vidurio iki rugsėjo pradžios. Ant vieno krūmelio vidutiniškai sunoksta daugiau kaip 3 kg šilauogių, tad iš hektaro paprastai priskinama apie 6 t uogų. Kai kuriems klientams leidžiama ir patiems uogų pasiskinti, svarbiausia, kad mokėtų skinti - nenudraskytų, nenulaužytų šakų, žalių uogų neskintų ir nemėtytų. „Skauda širdį, kad teko šiemet šilauogų kainą kelti, - sako V. Letukas, už kilogramą šilauogių šiemet prašęs 14-15 Lt, - bet kitaip išsiversti neįmanoma, nes ir darbus reikia tuos pačius atlikti, ir atlyginimus darbuotojams mokėti, nors uogų ir gerokai mažiau."

Pagrindiniai šilauogių pirkėjai - vietiniai gyventojai, dažnai užsuka ir į Vilnių ar Klaipėdą traukiantys keleiviai, nes nuo autostrados iki Žvilių tik 8 kilometrai. Realizacijos sutartys sudaromos ir su Vilniaus prekyba, domisi uogomis estai, latviai ir suomiai. Džiaugiasi šilauogių augintojas, kad pavyko šiemet taikiai su suomiais, kurie žadėjo visą uogų derlių supirkti, susitarti - atvykę patys pamatė, kad derlius prastas.

Kiekvieną sezoną V. Letukas veža šilauoges į laboratoriją tirti, tad visi klientai uogų dėžutės etiketėje mato tyrimų rezultatus. Be to, augintojas prideda ir garantinį raštą, kad augalams prižiūrėti nebuvo naudotos medžiagos, turinčios sunkiųjų metalų. Trąšų likučių šilauogėse taip pat nėra, nes šie augalai itin jautrūs trąšų pertekliui. Pavyzdžiui, per didelis azoto kiekis ne derlių padidina ir krūmą didesnį užaugina, bet atvirkščiai - augalą pražudo. Tad šilauoges tręšiant, reikia labai tiksliai dozuoti: jaunam krūmeliui užtenka 15 g, suaugusiam - apie 50 gramų trąšų. Šaknų sistemai sustiprinti ypač tinka durpių mulčias.

Daigyne reikia daug kantrybės ir kruopštumo

Sodinamąja medžiaga V. Letukas aprūpina ne tik vietinius gyventojus, į jį kreipiasi ir nemažai ūkininkų, šilauogių plantacijas rengiančių ES paramos lėšomis, mat viena iš sąlygų - daigeliai turi būti iš sertifikuoto ūkio. Kiekvienam sezonui apie 10-12 tūkst. daigelių paruošiantis šilališkis pripažįsta, kad šilauoges dauginti nėra lengva - iš pasodintų 10 auginių paprastai tik 3 prigyja. Kol auginiai išleidžia šaknis, jie laikomi specialiai įrengtame šiltnamyje, kuriame būtini šildymo kabeliai, rūko sistema. Šiltnamio sienos išklojamos audiniu - kad apsaugotų auginius nuo tiesioginių saulės spindulių ir vandens lašų.

Nepaisant poilsio ar švenčių dienų, darbų daigyne suvėlinti ar atidėlioti negalima - jį užsodinti reikia per tris keturias paras, o tam reikia daug kantrybės, kruopštumo ir rankų darbo. Vėliau reguliariai būtina rūką paleisti: karštą dieną kas 20 minučių, vėsią - kas pusvalandį. „Žinoma, būtų galima įsirengti automatinę rūko paleidimo sistemą, bet jeigu ji nesuveiks?",- garsiai svarsto daigyno savininkas.

Rudenį šiltnamis nuimamas ir įsišakniję daigeliai paliekami lauke. „Šilauogių krūmas nuo šilumos supūva, tad nereikia jo nei aprišti, nei kuo nors apdėti. Jei prieš pasningant pašąla, tiek krūmas, tiek daigelis užmiega ir -30-35 ^oC laipsnių temperatūra jiems nebaisi", - šilauogių žiemojimo ypatumus atskleidžia V.  Letukas. Kokybiškam daigui paruošti reikia dvejų metų.

„Kiekviena veikla neapsaugota nuo rizikos: šiemet uogų nebuvo, kitąmet gali daigų nebūti, neaišku, ką žiema iškrės. Tačiau didelių bėdų neturime, o tai, ką darau, man patinka", - sako Vladas Letukas, prieš gerą dešimtmetį senelių žemėje atradęs širdžiai mielą veiklą.

Gitana Kemežienė

Mano ūkis, 2011/09