Ar reikia lietuviškų vejų žolių veislių? Ar atsiras norinčių jas dauginti ir užsiimti sėklininkyste? Atsakymas į pirmąjį klausimą - vienareikšmis TAIP. O kaip atsakyti į antrąjį?

Šiuo metu jaučiamas didelis susidomėjimas lietuviškomis vejų žolių veislėmis. Priežastis ta, kad užsieniniuose vejų žolių mišiniuose beveik 50 proc. sėklų mišinio sudaro daugiametės svidrės, kurios (juolab atvežtinės) nėra atsparios žiemos šalčiams. Nesant sniego dangos, svidrės iššąla temperatūrai nukritus iki -14 °C. Atsėti išgedusius vejų plotus nėra labai pigu. Visai kas kita lietuviškos veislės - jos yra sukurtos būtent tokioms sąlygoms. Be to, lietuviškos vejų žolės dekoratyvumu prilygsta garsiausioms užsienietiškoms  veislėms.

Kokios priežastys lemia, kad lietuviškos vejų žolių veislės plačiau nedauginamos? Pirmiausia, išaugus javų, rapsų bei kitų žemės ūkio augalų supirkimo kainoms, auginti vejų žoles sėklai tapo ekonomiškai nepelninga. Be to, vejų žoles auginantys ūkininkai neturi geros derliaus nuėmimo technikos. Naudojant javų nuėmimui skirtus kombainus, susidaro dideli derliaus nuostoliai. Ateityje, atsigaunant šalies ūkiui, plėtojantis agroturizmui ir kylant gyventojų pragyvenimo lygiui, vejų žolių poreikis turėtų didėti. Šiuo metu Lietuvoje yra sukurta vejų žolių veislių, tinkamų kraštovaizdžio ar specialios paskirties vejoms įrengti, parkams apželdinti.

Veislės, sukurtos dekoratyviniams želdiniams ir specialios paskirties vejoms, turi būti žemaūgės, sudaryti tankią velėną, turėti intensyvią lapų spalvą, būti atsparios dažnam bei žemam pjovimui. Nepageidaujamos savybės - spartus augimas ir gausus žolės derlius.

Dekoratyviosios vejos skirstomos į parterines, buitines, sodo ir parko, žydinčias pievutes. Kiekvienam dekoratyviųjų vejų tipui taikomi tam tikri reikalavimai. Parterinės vejos intensyviai prižiūrimos: tręšiamos, laistomos, aeruojamos. Visos ne varpinės žolės parterinėje vejoje yra laikomos piktžolėmis. Šio tipo vejoms įrengti parenkamos labai dekoratyvios intensyvaus tipo veislės. Čia galima sėti ir vienos rūšies žoles. Buitinėms vejoms keliami daug mažesni reikalavimai. Bet koks žolynas, pradėjus jį reguliariai žemai pjauti, taps buitine veja. Šios vejos dažniausiai nelaistomos ir mažai tręšiamos, o joms įrengti parenkamos atsparios sausroms, gerai augančios nederlinguose dirvožemiuose veislės.

Daug aukštesni reikalavimai keliami sportinėms vejoms. Svarbiausia šių vejų savybė - didelis atsparumas mindymui ir greitas atsistatymas po pažeidimo. Vienokie žolių mišiniai sėjami futbolo stadionuose, visiškai kitokie - golfo laukuose. Vakarų Europoje sukurtos veislės neatlaiko mūsų palyginti atšiauraus klimato sąlygų. Tikėtis, kad Lietuvoje bus tokios pat kokybės stadionų vejų danga, kaip šilto ar jūrinio klimato šalyse, nerealu. Atsparumui pagerinti, į stadionams įrengti naudojamus mišinius reikėtų pabandyti įdėti ir lietuviškų vejų žolių veislių. Tiesa, tokie bandymai su lietuviškomis veislėmis dar nedaryti.

Specialios paskirties vejoms įrengti nebūtinos ypatingai dekoratyvios ir brangios vejų žolių veislės. Svarbu, kad jos tiktų siloso ar šienainio tranšėjoms, pakelėms, griovių šlaitams, nenaudojamiems žemės plotams ir kitoms teritorijoms apželdinti, lėtai augtų, būtų nereiklios dirvožemiui ir klimato sąlygoms, išsiskirtų atsparumu sausroms bei mindymui.

Lietuvoje parduodami žydinčių pievelių sėklų mišiniai visiškai nepasiteisino. Jie yra trumpaamžiai ir nedekoratyvūs. Reikėtų sukurti Lietuvos klimato sąlygomis gerai augančius ir dekoratyvius žolių mišinius. Tokioms pievelėms labai tiktų žemaūgės varpinės žolės: kvapiosios gardūnytės, paprastosios kietavarpės, kiškio ašarėlės, paprastosios ir šerialapės smilgos. Deja, šios žolės Lietuvoje kol kas neselekcionuojamos ir nedauginamos. Žydinčioms pievelėms tinka ir siauralapių eraičinų genties rūšys: avinis, šiurkštusis, smėlyninis, volginis ir kt. eraičinai.

Lietuvoje kryptingas selekcinis darbas su populiariausiomis vejų žolių rūšimis - pievine migle (Poa pratensis), raudonuoju eraičinu (F. rubra) ir paprastąja smilga (Agrostis capillaris Huds.) - buvo pradėtas tik 1982 m.- Lietuvos žemdirbystės institute. Vejų selekcijos pradininkas - Juozas Mockaitis.

Pastarąjį dešimtmetį greta įprastų dažnai auginamų vejose žolių rūšių: pievinės miglės, raudonojo eraičino ir baltosios smilgos veislių pradedama dirbti ir su grakščiąja kelerija (Koeleria macrantha (Ledeb.) Schult.), gojine ir plokščiąja miglėmis (Poa nemoralis L. ir Poa compressa), šiurkščiuoju bei siauralapiu eraičinais (Festuca trachyphylla, F. tenuifolia) ir kt. Šių rūšių veislės suteikia vejoms naujų savybių ir spalvų.

Koks lietuviškų vejų žolių veislių pasirinkimas?

Iki 2011 metų ES kataloge įregistruotos 6 lietuviškos vejų žolių veislės. Šiuo metu dar 4 veislės tiriamos.

Raudonasis eraičinas (Festuca rubra) yra svarbiausias vejų mišinių komponentas. Jis atsparus ligoms, geriau ir greičiau negu miglė sudygsta. LAMMC Žemdirbystės institute sukurtos dvi šios rūšies vejų įrengimui skirtos veislės - Gludas ir Varius. Abi veislės skirtos universaliems mišiniams sudaryti. Geriausia jas naudoti mišiniams, skirtiems parterinėms ir buitinėms vejoms įrengti, jos gerai prisitaiko prie įvairių augimo sąlygų. Išaugina palyginti ilgus šakniastiebius, todėl greitai padengia išretėjusias vejos vietas. Veislė Gludas į Bendrąjį ES katalogą įrašyta 2008 metais. Varius yra nauja raudonųjų eraičinų veislė, nuo Gludo ji skiriasi šviesesniais lapais ir labiau tinka mišiniams su veislėmis, turinčiomis šviesesnius lapus, pavyzdžiui, su smilgų veisle Verknė.

Pievinės miglės (Poa pratensis) veislių iš visų vejų žolių jų yra sukurta daugiausia. Veislės Klotė ir Galvė į ES katalogą įrašytos 2008 m., veislė Aluona - 2010-aisiais.

Pievinių miglių veislės Klotė ir Galvė skirtos universalios paskirties vejų žolių mišiniams sudaryti. Galvę galima vejose sėti ir gryną. Nors šių miglių lapai gana platūs, tačiau tamsiai žalios spalvos, formuoja tankų žolyną. Mažiau dekoratyvi tampa vasarą, kai pradeda leisti žiedynus ir rugpjūčio mėnesio pabaigoje, kai lapus pažeidžia rūdys. Klotės lapai siauresni, tačiau ne taip intensyviai žali. Ji gerai tinka parterinių vejų žolių mišiniams.

Nauja veislė Aluona neprilygo standartinei veislei Conni (Danija) vejos tankumu, spalvos intensyvumu, gebėjimu stelbti piktžoles, bendru dekoratyvumu, tačiau pralenkė ją geresniu lauko daigumu bei atsparumu sausrai. Aluona turi vidutinio pločio lapus, ilgai žaliuoja rudenį. Labai tinka sausroms atspariems mišiniams su aviniais eraičinais ir plokščiosiomis miglėmis sudaryti. Tokie mišiniai naudojami buitinėms vejoms įrengti ir kaimo turizmo sodyboms apželdinti.

Baltoji smilga (Agrostis stolonifera) - itin tinkama drėgnesnėms vietoms apželdinti. Baltosios smilgos veislė Verknė pasižymi tankiu siauralapiu žalios spalvos žolynu. Labiau tinka auginti drėgnesnėse vietose, pakenčia dalinį pavėsį, bet jautri sausrai. Tai geriausiai drėgnose vietose auganti lietuviškų vejų žolių veislė. Neblogai auga ir vidutinio drėgnumo dirvožemiuose. Sausrų metu reikia laistyti. Pavasarį atželia palyginti lėtai, tačiau vėliau greitai sutankėja ir būna dekoratyvi iki pat didesnių šalnų. Esant palankioms drėgmės sąlygoms, labai greitai užželia išretėjusius plotus, nes leidžia ilgus antžeminius šliaužiančiuosius stiebus. Nerekomenduojama sėti mišinių su šia veisle netoli gėlynų, nes šliaužiantieji stiebai greitai perauga į juos. Smilgų sėklos labai smulkios, todėl vienam arui apsėti pakanka 0,6 kg sėklų. Mišiniuose, skirtuose drėgnesnėms vietoms apželdinti, baltosios smilgos gali sudaryti apie 50 procentų mišinio.

Avinio eraičino (Festuca ovina) viena iš pačių gražiausių ir perspektyviausių veislių yra Lėnas. Šią veislę tinka sėti parterinėse vejose ir mišinyje, ir vieną. Gerai tinka ir sodų tarpueiliams apsėti. Soduose pakanka pjauti tris kartus per metus. Veislė Lėnas - viena iš nedaugelio veislių, tinkanti apželdinti kaimo turizmo sodybas, įrengtas miškuose (ypač pušynuose). Taip pat ši veislė naudojama žydinčių pievelių mišiniams sudaryti kaip viena iš svarbiausių žolių. Šių eraičinų lapai siauri, tamsai žalios spalvos, formuoja labai tankią velėną. Lėnas gerai pakenčia sausrą, nereiklus dirvožemiui ir atsparus mūsų klimato sąlygoms. Taip pat atsparus ligoms, gerai stelbia piktžoles. Tiesa, mišiniuose su kitomis mūsų žolių veislėmis, turinčiomis šviesesnę lapų spalvą, nelabai dera, mat eraičinų Lėnas lapai vasarą įgauna melsvą atspalvį ir veja tampa nevientisa.

Šiurkščiojo eraičino (Festuca trachyphylla) veislė Astravas sukurta neseniai, tik šiais metais atiduota veislių tyrėjams. Pagal kūrėjų tyrimų duomenis, jie gerai auga smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose įrengiamose vejose. Galima auginti grynus arba mišiniuose. Lapai siauri, melsvi, todėl šiuos eraičinus galima sėti vejoje imituojant upelį ar tvenkinį. Spalva ypač išryškėja karščiausiu ir sausiausiu metų laiku. Labai tinka gėlyno apvadams formuoti. Sėjama 0,5-1 m pločio juostomis aplink gėlynus, tuomet nereikia jokių kraštelių, nes Astravo veislės augalai yra tankiakeriai (neleidžia šakniastiebių). Beje, panašiai galima panaudoti ir Lėno veislę. Astravas labai atsparus sausrai, nepakeičiamas mėgstantiems eksperimentuoti, leidžia įgyvendinti su aplinkos tvarkymu susijusias kūrybines idėjas.

Gojinės miglės (Poa nemoralis) veislė Luka DS skirta parkams ir kitoms teritorijoms apželdinti, kur yra dalinis pavėsis arba daug medžių. Gerai auga sausose augimvietėse, nelabai pakenčia dažną šienavimą. Rekomenduojama šienauti 2-3 kartus per metus, nes dekoratyviai atrodo ir išplaukėję augalai. Geriausia sėti vieną ar mišinyje su kitomis vejų žolėmis - paprastąja smilga ar aviniu eraičinu. Ši veislė jau tiriama valstybiniuose veislų tyrimuose, o gamyboje pasirodys kitais metais.

Plokščiosios miglės (Poa compressa) veislė Odrė skirta vejoms įrengti sausose nederlingose dirvose. Galima panaudoti kaimo turizmo sodybų, pakelių, pagriovių, karjerų apželdinimui. Labai atspari sausrai. Anksti pavasarį lapija įgauna tamsiai raudoną atspalvį, todėl išsiskiria iš kitų vejų augalų rūšių. Vasaros metu šis atspalvis išnyksta. Odrė labai nereikli, gali augti ekstensyviai prižiūrimuose žolynuose. Netinka sėti į drėgnose vietose formuojamus žolynus. Gerai tinka apsėti ant aplink medžius suformuotų kauburių, kur medžių laja neužstoja saulės. Tokiose vietose Odrė auga gerai, o kitų rūšių žolių veislės čia dažnai skursta arba išnyksta. Ši veislė jau tiriama valstybiniuose veislų tyrimuose, gamyboje pasirodys kitais metais.

Nors lietuviškų vejų žolių veislių sukurta dar nedaug, tačiau jos originalios, dekoratyvios, gerai prisitaikiusios prie mūsų klimato sąlygų. Atsakant į straipsnio pradžioje iškeltus klausimus manome, kad svarbiausios priežastys, nulėmusios mažą šių veislių paplitimą, yra šios:

• neišplėtota sėklininkystė;
• kol kas lietuviškų vejų žolių veislių pasirinkimas yra per mažas, kad iš jų būtų galima sudaryti visavertį mišinį;
• verslininkams daug paprasčiau parduoti jau išreklamuotus užsienietiškus vejų žolių mišinius, kuriais prekiauja daugelis firmų, negu rūpintis lietuviškų vejų žolių veislių sėklininkyste ir mišinių sudarymu.

V. Stukonis, J. Kanapeckas, N. Lemežienė, E. Vilčinskas

Mano ūkis, 2011/09