Lietuvos grūdų augintojų asociacijos nariai ne kartą svarstė galimybę burtis į kooperatyvą. Bet vis nuspręsdavo, kad dar ne laikas: tai nusistovi geros grūdų kainos, tai darbymetis prasideda - nėra kada. Žemės ūkio rūmų Augalininkystės skyriaus vedėjas Rimantas LIPSKAS įsitikinęs, kad kooperatyvui kurti visada geras laikas - nereikia turėti iliuzijų, kad ateis tokia diena, kai visi darbai bus nudirbti.

Nuo ko reikėtų pradėti kuri kooperatyvą?

Pirmiausia reikia tarpusavio pasitikėjimo ir gero vadovo. Žemės ūkio rūmų Kooperacijos plėtros koordinavimo centras analizavo ir nustatė, kad geriausias variantas - kai kooperatyvui vadovauja samdomas žmogus. Anksčiau buvo įprasta, kad vadovo funkcijos tenka valdybos pirmininkui arba tiesiog tam, kas turi daugiau laiko. Kadangi pagal kooperacijos įstatus vadovą į darbą priima ir iš jo atleidžia valdybos pirmininkas, sudaromos sąlygos galimam piktnaudžiavimui - kas kels ranką prieš save? Yra pavyzdžių, kai ne vieno gerai veikusio kooperatyvo vadovas ilgainiui pradeda savivaliauti, priimdamas sprendimus nesitaria su kitais nariais, taip prarandamas pasitikėjimas ir ilgainiui kooperatyvas žlunga.

Labai svarbu, kad vadovas ateitų su aiškia vizija, pats generuotų idėjas, nes žemdirbiai tam laiko neturi. Pavyzdžiu galėtų būti sėkmingai vienuoliktus metus veikiantis Latvijos kooperatyvas „Latraps". Jo vadovas Edgaras Ruža 2000 m. aktyviai ėmėsi veiklos, sukūrė įstatus, numatė tikslus, subūrė 12 žemdirbių. Dabar narių skaičius išaugo iki 624. Kooperatyvas ne tik parduoda javus ir rapsus, bet ir pats įsiveža trąšas, prekiauja technika, turi elevatorius, rapsų aliejaus spaudyklą. Su vakariečiais, turinčiais šimtametes kooperavimosi tradicijas, mums gal ir sunkiau lygintis, tačiau latviai yra puikus pavyzdys, kad ir lietuviai pajėgūs panašiai tvarkytis.

Kas labiausiai trukdo plėtotis kooperacijai mūsų šalyje?

Matyt, kol kas grūdų augintojai dar per gerai gyvena. Kai rinka parklupdė pieno gamintojus, jie iš karto susikooperavo. Akivaizdu, kad žemdirbių susivienijimų labai vengia agroverslo kompanijos ir kiek įmanoma stengiasi juos išdraskyti. Vargu ar pavyktų viešoje erdvėje (pavyzdžiui, internete) rasti nurodytas trąšų, pesticidų, sėklos kainas. Ši informacija neviešinama, nes taip kompanijoms patogiau: kiekvienam žemdirbiui įteigiama, kad jis esąs vienintelis ir nepakartojamas klientas, todėl jam neva daromos didžiulės nuolaidos. Tačiau kai ūkininkai pasikalba tarpusavyje, išsiaiškina, kad kitam buvo pasiūlyta dar geresnė kaina.

Kai susikuria kooperatyvas, žaidimas tęsiasi toliau: firmos, suprasdamos, kad kooperatyvas tampa jų konkurentu, atskiriems ūkininkams pradeda parduoti geresnėmis sąlygomis negu kooperatyvui - ne vienas kooperatyvas dėl tokių žaidimų yra sužlugęs. Paprastai kooperatyvui iširus, tame regione dvejus ar trejus metus niekas nesiryžta burtis į naują kooperatyvą - stabdo skaudi patirtis. Nereikia atmesti ir sovietinių laikų kolūkinės tvarkos neigiamo anspaudo žmonių sąmonėje, kai kas taip ir sako - tai ką, vėl kolūkį kuriame?

Įstatymiškai apibrėžta, kad ne mažiau kaip 85 proc. apyvartos kooperatyvas turi vykdyti su savo nariais, o šie turi pasirašyti sutartį, kad visą užaugintą kooperatyvo superkamą ar perdirbamą produkciją parduos per kooperatyvą. Daugelį tokios sąlygos ir įsipareigojimai gąsdina.

Ar galima teigti, kad kooperatyvą sustiprintų bendros investicijos?

Bendras didelis turtas - ir rizika, ir kartu garantas kooperatyvui išlikti. Vieno rimčiausių Lietuvoje veikiančių kooperatyvo „Joniškio aruodas" nariai įdėjo daug savo lėšų galingo elevatoriaus statybai. Vos susikūrus statyti 30 tūkst. tonų talpos elevatorių - rizikingas sprendimas. Net ir senokai veiklą įsukusios kompanijos dažniausiai apsiriboja 20 tūkst. tonų sandėliais. Juolab, kad „Joniškio grūdų" elevatoriaus veiklos pradžia sutapo su grūdų kainų kritimu. Buvo sunku, tačiau dabar viskas susitvarkė ir kooperatyvas veikia be trikdžių.

Žinoma, yra ir kita medalio pusė: nemenkų pinigų investavimas iš kooperatyvo narių reikalauja tam tikros drausmės, suinteresuotumo išlikti, kad įdėtos lėšos nenueitų vėjais. Na, o jei nariai sumeta vos po šimtą litų, tai tvirto pagrindo bendradarbiauti nėra. Dar vienas svarbus klausimas - iš kur gauti apyvartinių lėšų? Jei yra bendras turtas (pavyzdžiui, elevatoriai), jį jau galima užstatyti bankui ir gauti kreditą. O jei turto nėra? Žinoma, naujai įsikūrę kooperatyvai gali tikėtis valstybės paramos, tačiau kompensuojamos jau patirtos išlaidos. Siekiant europinės paramos, kooperatyvai turi prioritetą - jie iš karto po susikūrimo gali pretenduoti į paramą investiciniams projektams (ūkininkai turi turėti dvejų metų ūkininkavimo patirtį).

Ar kooperuotis turėtų maždaug vienodo stambumo ūkiai, ar tai nesvarbu?

Kokie ūkininkai turėtų jungtis į kooperatyvą - ar stambūs, ar smulkūs, teoriškai neturi jokios reikšmės: visi nariai prisideda prie kooperatyvų apyvartos ir yra reikalingi. Tačiau praktiškai, žinant žmonių ambicijas, prasideda nesutarimai. Stambieji žemdirbiai nori, kad jų nuomonės būtų labiau paisoma, mažieji savo ruožtu pradeda šaukti, kad jų interesai ignoruojami. Prasideda svaidymasis kaltinimais, o tada sklandus kooperatyvo darbas pasidaro neįmanomas.

Pasitikėjimas vienų kitais, skaidrus kooperatyvo vadovybės darbas, orientacija į ilgalaikius tikslus, o ne į vienadienį pelną - be šių dalykų kooperacija neįmanoma. Beje, ne viename šalies rajone yra neoficialių kooperatyvų - kai keli vienas kitą gerai pažįstantys ūkininkai tiesiog laikosi žodinio susitarimo nieko nepirkti ir neparduoti tol, kol nepasitars tarpusavyje. Jei jie dar turi derybininko gyslelę, didesnis pelnas garantuotas.

Kai kurie žemdirbiai yra patenkinti ilgalaikiais ryšiais su viena ar kita agroverslo kompanija ir abejoja, ar išloštų ką nors daugiau, būdami kooperuoti. Kokių argumentų turėtumėte šiam žemdirbių sluoksniui?

Į tai, kad mūsų žemės ūkio sektoriuje dirbančios kompanijos yra labai stiprios, būtina atsižvelgti kuriant kooperatyvus ir numatant jų siūlomų paslaugų paketą. Kitaip tariant, kooperatyvas turi dirbti pagal firmų užkeltą kartelę: žemdirbį reikia globoti, jam teikti visą informaciją, konsultuoti nuo sėjos iki derliaus supirkimo, reikėtų turėti ir savo agronomą (minėtasis „Latraps" turi net kelis agronomus). Kooperatyvas turi orientuotis į visą paslaugų kompleksą, kitaip tariant, duoti ūkininkui viską nuo A iki Z. Būtina surasti pirminius tiekėjus, o parduodant produkciją kiek įmanoma eliminuoti tarpininkus. Lietuvoje veikia du tarptautiniai treideriai - dirbant su jais, galima tiesiogiai išeiti į užsienio rinkas.

Kooperatyvo vadovybė turėtų reguliariai informuoti narius apie kainų pokyčius ir prognozes, nuolat sekti informaciją tarptautinėse biržose. Beje, tą daryti jau įprato ir patys ūkininkai, visi žino ir formulę, kaip apskaičiuoti grūdų supirkimo kainą. Galbūt šios informacijos žinojimas netgi savotiškai stabdo kooperavimąsi - žemdirbiai nemato būdų išlošti daugiau. Tačiau reikia suvokti, kad kooperatyvo nariams liktų pinigai, kuriuos jie dabar sumoka už logistiką ir organizavimą, plius gautų premijas už produkcijos kokybę ir kt.

Kooperatyvui keliami tokie pat reikalavimai, kaip ir kitoms įmonėms: išsilaikyti ir dirbti pelningai. Susikooperavę ūkininkai turi pajusti finansinę naudą - tai ir yra pagrindinis stimulas bendrai veiklai. Tas faktas, kad daugelyje stiprios ekonomikos šalių žemdirbiai yra kooperuoti (ypač stiprūs kooperatyvai Skandinavijos šalyse), turėtų įrodyti, kad kooperuotis yra naudinga. Kooperacijos plėtros koordinavimo centro duomenimis, Lietuvoje šiuo metu priskaičiuojama apie 200 veikiančių žemės ūkio kooperatyvų.

J. Zaleckienė

Mano ūkis, 2011/09