Pasaulyje „nykstant" valstybių sienoms, plečiantis tarptautinei prekybai bei augant konkurencijai, kuriasi naujos arba plečiasi esamos prekybos sąjungos. 1991-aisiais įkurta Brazilijos, Argentinos, Urugvajaus ir Paragvajaus bendroji rinka - Mercosur, kuri užima daugiau kaip pusę Lotynų Amerikos rinkos ir diktuoja prekybos sąlygas regione. Prie šios sąjungos mėgina prisijungti Venesuela ir dar penkios šalys, turinčios asocijuotų narių statusą (Peru, Bolivija, Čilė, Ekvadoras ir Kolumbija), kuris suteikia palankesnes prekybos sąlygas.

Mercosur (isp. Mercado Común del Sur - Pietų Bendroji Rinka) nuo pat įkūrimo aktyviai bendrauja su ES, siekdama glaudesnių socialinių, kultūrinių, prekybinių santykių. Dialogas 1999 metais peraugo į aukščiausio lygio tarptautines derybas dėl laisvos prekybos zonos sukūrimo. ES tapo pagrindine Mercosur prekybos partnere, todėl pastaroji siekė su ja sudaryti didžiausią prekybinę sąjungą pasaulyje ir taip sustiprinti savo pozicijas pasaulio rinkose, sėkmingai konkuruoti su sparčiai besivystančiomis Kinija ir Indija.

Mercosur sąjunga yra pakankamai didelė gyventojų skaičiumi ir geografiniu požiūriu, tačiau ekonomine prasme stipriai atsilieka nuo ES-27 ar kitų išsivysčiusių šalių. Mercosur, turinti 254,8 mln. gyventojų, sukuria 5 kartus mažesnį BVP (2,9 mlrd. JAV dolerių) negu ES-27 (492,3 mln. gyventojų, 14 910 mlrd. JAV dolerių BVP). Tačiau pastaraisiais metais Mercosur šalių BVP augimas sudarė 9,5 proc., o ES-27 - vos 1,8 procento. Minėtų Lotynų Amerikos šalių sąjungoje, žemės ūkio sektoriuje užimta beveik 15 proc. gyventojų ir sukuriama 13 proc. BVP. Maisto gamybos indeksas, kuris identifikuoja pagamintos produkcijos pokytį, nuo 2001 iki 2010 metų išaugo 41 proc., arba 4,5 proc. kasmet.

Žemės ūkio ir maisto produktų gamybos struktūroje Mercosur šalyse dominuoja sojų pupelės, jautiena, ryžiai, aliejai, pašarai, pieno produktai ir kukurūzai. Didžiausios Mercosur šalys narės Argentina ir Brazilija turi didelius pasėlių plotus bei gyvulių bandas. Tačiau šių šalių vyriausybės ilgą laiką neturėjo galimybės užtikrinti ilgalaikės ir pastovios paramos žemės ūkiui. Šiuo metu situacija iš esmės pasikeitė. Brazilijos vyriausybė sugebėjo pritraukti privačius investuotojus, reguliuoja intervencines kainas, teikia paramą ūkininkams ir yra numačiusi palankias galimybes ūkininkams gauti federalines paskolas (skolintis iš privačių investuotojų su valstybės laidavimu). Argentinos valdžia iki šiol vykdo priešingą nei Brazilija politiką ir neremia žemės ūkio, o papildomai jį apmokestina (ūkininkai moka socialinio draudimo, pajamų ir kitus mokesčius). Nors abiejų šalių žemės ūkio politika labai skiriasi, jos pasiekė puikių rezultatų. Brazilija turi didžiausią prekinę galvijų bandą pasaulyje ir yra antra pagal dydį jautienos gamintoja po JAV. Trys ketvirtadaliai produkcijos pagaminama specializuotuose ūkiuose, pusė ūkių turi daugiau kaip po 500 galvijų. Beveik visi galvijai auginami ekstensyviai, šeriami žole.

ES ir Lotynų Amerikos šalių derybos

Pastaraisiais metais netyla diskusijos dėl atsinaujinusių derybų liberalizuojant prekybą tarp ES ir Mercosur. Numanomi šalių interesai, viešai neįvardytos derybinės pozicijos dar labiau kaitina aistras. Dažniausias kartojamas argumentas apie tai, kad nesąžininga konkurencija ES-27 ūkininkų atžvilgiu atsiranda dėl to, kad žemės ūkio ir maisto produktų kokybės standartai abejose sąjungose skiriasi. Mercosur gamintojai nėra įpareigoti rūpintis darbuotojų saugumu darbe, gyvulių gerove ir pan.

Derybomis, vykusiomis 1999-2004 m., siekta diferencijuoti importo muitus pagal atskiras produktų grupes. Tačiau derybos žlugo, kadangi abi sąjungos reikalavo dar daugiau nuolaidų negu buvo siūloma. Nepavyko susitarti ir dėl „jautrių" produktų sąrašo, kuris, anot ES analitikų, padėtų išsaugoti pažeidžiamus ES žemės ūkio subsektorius, tokius kaip mėsinė gyvulininkystė. Kai kurių produktų importas (pvz., tabako) nedarytų didelės įtakos ES-27 rinkai, nes tokių produktų gamyba ES vyksta nedideliu mastu, kai tuo tarpu jautienos sektorius susidurtų su rimtais iššūkiais. ES suinteresuota sutarti su Mercosur, kadangi tai atvertų ES-27 verslininkams galimybę investuoti į pramonės ir paslaugų sektorius, didinti ne žemės ūkio produktų eksportą į Mercosur šalis.

Šiuo metu dažniausiai įvardijamos trys galimos derybų tarp ES ir Mercosur baigtys: susitarimas nebus pasiektas; užsienio prekyba tarp sąjungų bus iš dalies liberalizuota; užsienio prekyba bus visiškai liberalizuota. Abi šalys sutarė neskelbti derybų gairių, kad nebūtų dirbtinai keliama panika, bet informacijos stoka skatina nepagrįstas spėliones. COPA-COGECA, atstovaujanti ES ūkininkams, jau ne kartą viešai išreiškė pasipiktinimą derybomis. Organizacija, gindama ES-27 ūkininkų interesus, atliko tyrimus, kuriuose įvardinti būsimi nuostoliai, kurie atsirastų liberalizavus prekybą. Jeigu prekyba būtų visiškai liberalizuota, anot COPA-COGECA tyrimų, ES prarastų 28 mln. darbo vietų, o jautienos sektorius patirtų 25 mlrd. eurų nuostolį.

ES - Mercosur prekyba

Remiantis Europos Komisijos 2010 m. duomenimis, visų ES šalių narių viso eksporto į Mercosur šalis vertė sudarė 40,1 mlrd. eurų, t. y. 3 proc. viso ES eksporto. Tačiau ši dalis Mercosur šalių importo struktūroje sudarė 20 proc. visos importuojamos vertės. Panaši tendencija vyrauja ir Mercosur šalių eksporto struktūroje. Eksporto dalis iš Mercosur šalių į ES sudarė 44 mlrd. eurų, t. y. 3 proc. viso Mercosur šalių eksporto. Iš Mercosur eksportuojamų prekių didžiausią dalį sudarė žemės ūkio ir maisto produktai, kurių eksportas į ES sudarė net 25 proc. visų į ES įvežamų žemės ūkio ir maisto produktų.

Mercosur žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į ES-27 nuo 2004 m. palaipsniui didėjo kol pasiekė viršūnę 2008 m. (23,3 mlrd. eurų). Mažėjimas 2009 m. yra siejamas su pasauline finansų krize, tačiau 2010 m. importas padidėjo ir pasiekė beveik 20 mlrd. eurų. Per 2004-2010 m. laikotarpį ES importas iš Mercosur šalių išaugo daugiau kaip 5 mlrd. eurų.

Tuo tarpu ES žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Mercosur šalis nuo 2004 iki 2010 metų nuosekliai augo, tačiau pagal apimtis neprilygo Mercosur eksportui į ES ir 2010 m. sudarė vos 1,45 mlrd. eurų. Lyginant su 2004 m. žemės ūkio ir maisto produktų eksportas išaugo 2,5 karto 2010-aisiais. Užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais balansas tarp Mercosur ir ES-27 yra neigiamas ES nenaudai. Mercosur žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į ES-27 yra 13,6 kartų didesnis negu ES-27 eksportas į Mercosur.

Iš keturių Mercosur šalių užsienio prekybos santykiai geriausiai yra išvystyti su Brazilija, iš kurios importuojama 59 proc. visos Mercosur žemės ūkio ir maisto produkcijos. Antroje vietoje yra Argentina, kuriai tenka trečdalis visų Mercosur šalių vežamos į ES-27 žemės ūkio ir maisto produkcijos. Paragvajaus ir Urugvajaus žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į ES-27 bendrame Mercosur sąjungos kontekste sudarė atitinkamai 5 ir 3 procentus.

Mercosur šalių žemės ūkio ir maisto produktų į ES-27 eksporto struktūroje, 2010 m. duomenimis, dominavo maisto pramonės liekanos ir atliekos (32 proc. arba 6,28 mlrd. eurų), antroje vietoje - aliejinių augalų sėklos ir vaisiai kartu su gyvūniniais ir augaliniais riebalais bei aliejais (18 proc. arba 3,63 mlrd. eurų). Trečioje vietoje - mėsa ir valgomieji subproduktai bei gaminiai iš mėsos ir žuvų (13 proc.).

Mercosur sąjunga, eksportuodama didelius žemės ūkio ir maisto produkcijos kiekius į ES, neaplenkia ir Lietuvos, nors didžioji dalis Mercosur žemės ūkio ir maisto produktų eksporto tenka senosioms ES-15 šalims narėms. Lietuvos ir Mercosur prekybiniai santykiai žemės ūkio ir maisto produktais vyksta vangiai. Juos galima apibūdinti kaip vienpusius - Mercosur eksportuoja į Lietuvą, o atgalinio ryšio beveik nėra.

Lietuva daugiausia iš Argentinos importavo maisto pramonės liekanų ir atliekų, paruoštų pašarų gyvūnams, kurių vertė 2010 metais buvo 16,2 mln. litų, antroje vietoje buvo žuvys ir vėžiagyviai, moliuskai ir kiti vandens bestuburiai (13,2 mln. Lt), o trečioje - gyvūniniai arba augaliniai riebalai (11,8 mln. Lt). Brazilija daugiausia eksportavo į Lietuvą tabako ir perdirbto tabako pakaitalų, kurių vertė 36,8 mln. litų, antroje vietoje liko gyvulinės kilmės produktai (7,5 mln. Lt), trečioje - įvairūs maisto produktai (6,5 mln. litų).

Lietuvos ir Urugvajaus bei Paragvajaus užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais apimtys simbolinės. Iš Urugvajaus į Lietuvą daugiausiai buvo atvežta žuvų ir vėžiagyvių, moliuskų ir kitų vandens bestuburių, valgomųjų vaisių ir riešutų, grūdų. Lietuva prekybinių santykių su Paragvajumi praktiškai nepalaiko, Paragvajaus žemės ūkio ir maisto produktų eksporto apimtys į Lietuvą yra labai mažos.

Dar vienas labai svarbus aspektas analizuojant Mercosur žemės ūkio ir maisto produktų eksportą yra šios sąjungos eksportas į Lietuvos žemės ir maisto ūkiui svarbią Rusijos rinką. Lietuvos agrarinės ekonomikos atliktas tyrimas parodė, kad Mercosur žemės ūkio ir maisto produktų eksporto apimtys į Rusiją nuosekliai auga ir, 2010 metų duomenimis, pasiekė beveik 5,3 mlrd. JAV dolerių. Pažymėtina, kad du trečdaliai visos Mercosur į Rusiją išvežamos žemės ūkio ir maisto produkcijos keliauja iš Brazilijos. Daugiausia tai mėsa ir valgomieji mėsos subproduktai bei cukrus. Jų dalis Brazilijos žemės ūkio ir maisto produktų eksporte apėmė 88 proc. Ši tendencija grėsminga Lietuvai, kurios mėsos pramonė sieja dideles viltis su Rusijos rinka.

Argentinos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto apimtys į Rusiją kuklesnės, palyginti su Brazilija, ir siekia apie 788,4 mln. JAV dolerių. Iš Argentinos, kaip ir Urugvajaus bei Paragvajaus, į Rusiją keliauja mėsa ir mėsos subproduktai, kas liudija apie visų keturių Mercosur sąjungos šalių narių turimą potencialą. Iš Argentinos į Rusiją taip pat keliauja vaisiai ir cukrus. Tačiau mus labiausiai rūpi tai, kad Argentina, vienintelė iš Mercosur šalių, eksportuoja į Rusiją pieno produktus, daugiausia sūrius ir varškę, taip didindama konkurenciją lietuviškiems sūriams ir varškei Rusijos rinkoje.

Kokia bus žemės ūkio sektoriaus ateitis?

Jei ES-27 ir Mercosur derybos baigtųsi visišku užsienio prekybos liberalizavimu, tai būtų didelė grėsmė ES senbuvėms. ES ūkininkams būtų sudėtinga konkuruoti su pigesne produkcija, kuri atitinka visus sanitarinius standartus, tačiau kokybe nusileidžia ES-27 produkcijai. Didėjanti konkurencija ES vidaus rinkoje skatintų produkcijos perteklių rinkoje, lemtų mažėjančias realizacijos kainas ir panašiai.

Išlaikius status quo, prekyba nebūtų liberalizuojama ir nė viena rinkos ribojimo priemonių nebūtų keičiama. Tačiau tokiu būdu ES-27 kitų sektorių eksportuotojai prarastų galimybę eksportuoti technologijas, prabangos prekes ir kt. į Mercosur šalis. Prekybos neliberalizavimas teoriniu ir praktiniu požiūriu yra žalingas ekonomikai, todėl yra siūlomas dalinis liberalizavimas, kuris yra labiausiai tikėtinas.

Dalinė liberalizacija reiškia, kad visiems produktams būtų priskirtas pereinamasis laikotarpis ir užsienio prekyba būtų ribojama kvotomis ir/arba tarifais, rinkos specialiosiomis apsaugos priemonėmis. Kvotos bei tarifai būtų dažnai keičiami įvertinant du kriterijus - produkto paklausą ES-27 šalyse bei produkto pasiūlą ES-27 šalyse. Numačius produkto deficitą importo ribojimo mechanizmas yra sureguliuojamas taip, kad importas padengtų deficitą. Tokiu būdu įvykus pasiūlos šokams būtų galima išvengti kainų svyravimų, kovoti su didelėmis kainomis, aprūpinti gyventojus maisto produktais. ES-27 ūkininkai galėtų importuotą produkciją pereksportuoti į NVS šalis ar Aziją, perdirbti į ES įvežamus žaliavinius produktus ir taip didinti jų pridėtinę vertę, panaudoti esamus maisto pramonės pajėgumus. Tačiau produkcijos realizavimui vėlgi rinktis trečiąsias šalis, siekiant išvengti produkcijos pertekliaus rinkoje.

Dalinė liberalizacija reikštų, kad prekyba būtų liberalizuojama kiekvienam produktui nustatant individualius kriterijus, ES būtų siekiama, patvirtinti „jautrių" produktų sąrašą, į kurį įeitų jautiena, kiauliena, pienas ir cukrus. ES-27 taip pat siekia, kad „jautrių" produktų sąrašas nebūtų baigtinis ir esant poreikiui būtų galima jį papildyti.

Lietuvos žemės ir maisto ūkiui Mercosur užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais augimas reikštų konkurencijos didėjimą. Tikėtina, kad palengvinus įėjimo į ES rinką sąlygas Mercosur dar labiau koncentruotų savo eksportą ES rinkoje. Tokiu atveju mažėtų Mercosur šalių žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Rusiją bei kitas NVS šalis, o tai reikštų naujas galimybes Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksportuotojams. Tačiau nevertėtų pamiršti, kad jei Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų eksporto koncentracija Rusijos rinkoje dar labiau didės, augs politinė, ekonominė eksportuotojų veiklos rizika.

J. Droždz, P. Reinartas

Mano ūkis, 2011/09