Į motinos tėvynę Lietuvą iš Vokietijos prieš keletą metų atvežusi nedidelę skudų veislės avių bandą Rutha van Calcar (Rūta van Kalkar) tikėjo, kad daro gerą darbą. Mat ji rado informacijos, kad šių grynakraujų avių kilmės šalis - Lietuva. Tačiau mūsų šalies specialistai atsisako tai pripažinti, teigdami, kad neturi pakankamai įrodymų.

Vokietijoje gimusi lietuvės ir vokiečio dukra Rūta savo protėvių žemę pirmą kartą pamatė vaikystėje, kai mama ją atsivežė į Lietuvą ir gimtąjį Molėtų kraštą. Tada ir įsižiebė meilė Lietuvos gamtai. Pamatė gyvus viščiukus, paršiukus, grybus - tai, ką iki tol buvo mačiusi tik vaikiškose knygelėse. Rūtai tai buvo kaip stebuklas.

Studijų laikais ji ištekėjo už garsios giminės olandų aristokrato. Gyvenimas klostėsi taip, kad moteris galėjo leisti sau įgyvendinti svajones. Taip prieš penkerius metus Rūta įsikūrė mamos tėviškėje, Lėlių kaime. 11 ha sklype ant aukšto kalno pasistatė didelį namą, aplinką tvarkė taip, kad žmogus į ją kištųsi kuo mažiau, atsivežė savo šunis, dar pasiėmė iš prieglaudos ir priėmė visas kates, užklydusias pačias ar vietos gyventojų jai įmestas per tvorą. Dabar Rūtos žemėje vienas kitą gainioja penki šunys, išdidžiai vaikštinėja 13 kačių, ganosi du žirgai. Čia savo vietą atrado ir nedidelė skudų veislės avių banda. Kitaip jos dar vadinamos baltiškomis škudėmis.

Šios retos veislės avys, kurioms su tokiu įkarščiu Rūta norėjo suteikti lietuvišką kilmę, turbūt labiausiai ir apkartino artimesnę moters pažintį su motinos tėvyne. Ji stebisi, kodėl Lietuva atstumia pagalbą, kai ji nori sugrąžinti Lietuvai tai, kas jai priklauso ir kuo šalis galėtų didžiuotis.

Avių kilmės nepripažįsta

Tai - ne mano, o avies istorija. Tokiais žodžiais Rūta pradėjo savo pasakojimą. Gyvendama Olandijoje ji  rado informacijos, kad 45 skudų veislės avys karo metu gyveno Miuncheno zoologijos sode, kai buvo rastos viename iš Rytų važiavusiame traukinyje. Iš kur jos ten atsirado, moteris neišsiaiškino, tačiau to meto specialistai nustatė, kad tai - lietuviškos skudų veislės avys.

Susidomėjusi ji pradėjo gilintis į avių kilmę. Susirado garsiausio Olandijos avių žinovo Žako Ingleno (Jackues Engelen) knygą apie avis „Avys Olandijoje" („Schapen in Nederland"). Ten teigiama, kad ši veislė egzistuoja 4000 metų, o jos gimtinė - Baltijos šalys. Prieš karą, 1930 m., šių avių dar buvo suskaičiuojama iki 70 tūkst. Rūta susirado specialius skudų augintojams skirtus kursus, kuriuose susipažino su šios veislės ypatybėmis, mokėsi jas kirpti, prižiūrėti vilną, aiškinosi, kokia turi būti plauko sudėtis, kaip išsaugoti rūšį ir pan. Pramokusi elementariausių avių auginimo taisyklių, dešimt šios veislės avių ir vieną aviną Rūta atsivežė į Lėlių kaimą.

„Man buvo labai įdomu. Bet atvežusi šias avis į Lietuvą susidūriau su problema - šalis nenori jų pripažinti kaip lietuviškos veislės avių", - atsiduso moteris.

Dabar šios avys labiausiai paplitusios Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Olandijoje ir Belgijoje. Rūtos teigimu, jų vilna geresnė nei merinosų, mėsa - delikatesinė, nes neturi lajaus. Jos idealiai tinka kraštovaizdžio priežiūrai - niekada nenuės pievoje esančioje paukščio lizdelio, apeis aplink, ne taip, kaip šienapjovė.

„Aplink mano sodybą - kalvotas reljefas. Su technika šienauti žolę nepatogu, be to, triukšmas, šiukšlės, o aš stengiuosi viską daryti ekologiškai ir nenoriu gadinti gamtos, kuri man yra labai svarbi. Avys gali puikiausiai pavaduoti šienapjovę", - įsijautusi kalba Rūta van Calcar, pridūrusi, kad pažįsta vieną ūkininką Vokietijoje, kurio 100 ha pievą puikiausiai sutvarko 100 skudų veislės avių.

Dabar jos teritorijoje ganosi septynios avys, tačiau laukiama prieauglio ir Rūta tikisi, kad banda po truputį atsigaus. Vienu metu ji turėjo 40 avių bandą. Bet ją išretino kažkokia liga, paveikusi avių imuninę sistemą, užpuolė erkutės. Veterinarai, pasak moters, nesuprato, kas joms yra.

„Kol į Lietuvą atvykdavau tik retkarčiais, avių negalėjau apginti, nes žmonės, kuriems buvo patikėta jų priežiūra, nebuvo sąžiningi. Jie nesuprato, kad ne man bloga daro, o gyvūnui", - Rūtai nebuvo lengva įprasti prie lietuviškos kasdienybės.

Ji avis kerpa pati, su žirklėmis, - to išmoko kursuose. Tačiau sakė išmetanti ir kailį, ir vilną, nes Lietuvoje niekam jų nereikia. Tik mėsą sunaudoja. Ko pati nesuvalgo, dovanoja, nes parduoti sunku dėl didelės kainos.

Išmokas imti atsisakė

Atsivežusi avių į Lietuvą, R. van Calcar nuėjo į Žemės ūkio ministeriją, klausdama, kaip pripažinti jų veislę. Jai buvo pasiūlyta išmoka pagal KPP 2007-2013 m. programos priemonės „Agrarinės aplinkosaugos išmokos" programą „Nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimas".

Tačiau pinigų moteris atsisakė. „Mano tikslas - ne imti išmokas iš šalies, kuri pati vos kvėpuoja. Man tai atrodo nepadoru ir stengiuosi ne dėl pinigų. Mano tikslas - sugrąžinti skudų veislės avis į jų

kilmės kraštą, kad būtų galima puoselėti šią veislę, kad būtų išsiaiškinta, kaip vilną išlaikyti, kaip išsaugoti jų genofondą. Bet niekas manęs nesuprato ir dar stebėjosi, kad pinigų nenoriu."

Visi geri Rūtos norai atsimušė į sieną. Ji pripažįsta, kad jau pavargo nuo bandymų įteisinti šias avis Lietuvoje. „Man sunku suprasti, kad šalis gali būti tokia abejinga savo paveldui. Kai kas man bandė aiškinti, kad tai nėra lietuviška veislė. O kam vargti tai įrodant, jeigu iš to neturės jokios finansinės naudos? Aš jau supratau, kad Lietuvoje viskas turi remtis į pinigus. Visi ieško mano motyvų ir nesupranta, kad galima ką nors daryti ne dėl pinigų. O aš tik noriu, kad lietuviškos veislės avių turėtų ir Lietuva, noriu išsaugoti jų genofondą, - tikina ji. - Nesuprantu, kodėl skudų veislės avys, pasižyminčios puikiomis vilnos, kailio ir mėsos savybėmis, negalėtų būti Lietuvos pasididžiavimas?"

Nors skudų avys neturi kilmės patvirtinimo Lietuvoje, privatūs žmonės jomis pradėjo domėtis, iš Rūtos nusipirko avių, jos pagalba iš Vokietijos atsivežė avinų. Jau yra įkurta Lietuvos škudžių avių augintojų asociacija. Bet Rūtą tai menkai guodžia: „Kas kaip nori, tas taip augina - ne pagal kilmės reikalavimus."

Jos įsitikinimu, jeigu veislė būtų pripažinta, avis liktų tokia, kokia buvo prieš šimtus ir tūkstančius metų, būtų išsaugotas jos genofondas, nes šios avys nebuvo kryžminamos ir išliko grynakraujėmis. Jas auginantys žmonės būtų priversti paisyti veislei keliamų reikalavimų, auginti jas pagal tam tikrą tvarką.

Internete galima rasti informacijos, kad Olandijos ir Šveicarijos skudų augintojai šias avis kildina iš Lietuvos ir Baltijos šalių, netgi teigia, kad jų vardas kilęs nuo Skuodo pavadinimo. Vokietijos skudų augintojai jas kildina iš Rytų Prūsijos.

Lietuviškai mokėsi iš naujo

Rūtos šalys - Olandija, Vokietija, Lietuva. „Kur pagalvę pasidedu, ten mano šalis ir yra", - juokiasi moteris. Dabar jau ilgėliau užsibuvo Lėliuose ir svarsto, kad galėtų čia likti visam laikui. Lietuvoje ji įsikūrė su šeimos palaiminimu. Dukros studijuoja Anglijoje, bet į Lietuvą atvyksta mielu noru. Patinka čia pasisvečiuoti ir Henrikui van Calcarui, nors neseniai moteris viešai prisipažino, kad šiuo metu jos santuoka išgyvena krizę.

„Gyvenu kurorte. Turiu mišką, galiu jame vaikščioti ir jodinėti, galiu plaukioti baseine. Lietuva - tokia graži šalis, turi tiek daug gamtos turtų, bet juos mažai kas mato arba patys žmonės gadina, - kalba Rūta. - Liūdėti neturiu kada. Kartais net svajoju, kad man būtų nuobodu, kad man nieko nereikėtų daryti, kad galėčiau ramiai knygą paskaityti. Bet veiklos turiu labai daug."

Už vokiečių kareivio ištekėjusi ir 1958 m. iš Lietuvos išvykusi jos mama mirė, kai mergaitei buvo 13 metų. Nuo to laiko ji 10 metų visai nekalbėjo lietuviškai, nes neturėjo su kuo. Ir tik gimus dukroms Rūta vėl išmoko lietuvių kalbą.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2011/08