Deklaruojamas dirbamos žemės plotas - 2 400 ha, bendras galvijų skaičius - 800, iš jų 320 melžiamų karvių. 7,5 tonos pieno kasdien, per 2 000 tonų per metus, trečioji vieta respublikoje pagal primilžį - 9 000 kg - iš vienos karvės. Už visų šių skaičių slypi paprasta Alytaus rajono žemės ūkio bendrovės „Atžalynas" kasdienybė - su darbymečiais, kai saulės nusileidimas ar patekėjimas žymi tik paros laiko pasikeitimą, bet ne darbų pabaigą, ir su trumpomis atokvėpio minutėmis, kai galima pasigėrėti išplaukėjusių kviečių bangavimu vasaros saulėje. „Jei neapžiūriu laukų kokias tris dienas, jau darosi neramu", - prisipažįsta „Atžalyno" pirmininkas Algis Žėkas.

Jam, turinčiam agronomo išsilavinimą, artimiausia yra augalininkystės sritis. Kviečiai, rugiai, kvietrugiai, cukriniai runkeliai, kukurūzai, pupos, daugiametės žolės - tai dar ne visi augalai, kurie auginami per tris rajonus - Alytaus, Lazdijų ir Marijampolės - išsiplėtusiuose bendrovės laukuose. „Kuo įvairesnių kultūrų auginama, tuo naudingiau. Aišku, ir technikos, ir žmonių tuomet reikia daugiau. Bet jauti stabilumą: jei vieni augalai prasčiau uždera, kiti gelbsti. Ir sėjomainą tinkamą lengviau išlaikyti", - daugiašakio ūkio privalumus aiškina A. Žėkas.

Žieminiai kviečiai užima didžiausius plotus - kasmet jų pasėjama nuo 600 iki 900 ha. Žieminiams rapsams skiriama 200-400 ha, kasmet pasėjama po 100-120 ha kukurūzų, nemaži plotai skiriami vasariniams miežiams. Cukrinių runkelių stabiliai augina apie 100 ha - nors prasidėjus ES cukraus reformai, buvo minčių trauktis iš cukraus gamybos sektoriaus, bet, žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, pirmininkas patenkintas, kad runkelius tebeaugina. Juolab, kad šis sezonas turėtų būti labai palankus runkeliams - pakanka ir šilumos, ir drėgmės. „Atžalynas" yra ir sėklininkystės ūkis - „Dotnuvos projektams" daugina daugiamečių žolių, javų, rapsų, kmynų, pupų sėklą.

Praėjusią žiemą visi 700 ha žiemkenčių (kvietrugių, rugių ir kviečių) neblogai peržiemojo, netgi palyginti lepia laikoma prancūziška Baltimor veislė puikiai atlaikė (išgelbėjo 4-5 cm sniego sluoksnelis, išlikęs per didžiausius šalčius). O iš 240 ha žieminių rapsų beveik šimtą hektarų teko atsėti - augalai sunyko ir dėl iššalimo, ir dėl pavasarinio išmirkimo.

Žemės dirbimo būdas pasirenkamas pagal tai, kokia kultūra auginama. Kaupiamosioms kultūroms dirvos ariamos, o javai ir rapsai auginami be arimo. Praėjusių metų lietinga vasara ir šlapia javapjūtė diktavo savo sąlygas - nori nenori po derliaus nuėmimo dalį laukų teko suarti, nes žemė buvo labai technikos išklampota. Praėjusi vasara ir ruduo buvo tokie šlapi, kad A. Žėkas per visus 18 vadovimo „Atžalynui" metų tokių neprisimina. „Mano praktikoje tokios prastos vasaros, kaip praėjusioji, nėra buvę, derlių per pusę dalijomės su gamta. Ištisi hektarai buvo po vandeniu. Pernai derlius tesiekė 4 t/ha žieminių kviečių, nors mūsų vidurkis būdavo 6 t/ha, o kai kuriuose laukuose ir po 9 t/ha byrėdavo", - sako A. Žėkas.

Daugiau technikos - saugiau per darbymečius

Ūkyje yra visa reikalinga technika, pradedant žemės dirbimu ir baigiant kombainais. Šiai javapjūtei planuojama įsigyti naują kombainą - tai bus jau ketvirtas Claas kombainas ūkyje. Pasak pirmininko, žemės ūkio technikos reikia turėti netgi daugiau negu reikėtų pagal žemės plotus, mat darbams labai didelę įtaką daro gamtinės sąlygos. Juk daug darbų reikia nudirbti greitai, kol yra tam palankios sąlygos, tad labai pravartu turėti kelis technikos komplektus.

Traktorių bendrovėje yra įvairių gamintojų: Claas, John Deere, Fendt ir vienas iš galingųjų (530 AG) vikšrine važiuokle Challenger. Pastarasis nudirba apie 70 proc. visų žemės dirbimo darbų. „Challenger pirkome nenaują, dvejų metų, atidirbusį 2 000 motovalandų, bet už labai priimtiną kainą ir puikios techninės būklės", - sako pirmininkas ir patikslina, kad naujas toks galiūnas kainuotų per milijoną litų, o šį nusipirko perpus pigiau.

Prie šio galingo traktoriaus agreguojamas universalus kompanijos „Väderstad" 6 metrų darbinio pločio skutiklis TopDown. „Kai kas kabina prie tokio galingumo traktoriaus 7 metrų pločio agregatą, bet manau, kad, kaip ir žmogų, taip ir traktorių reikia patausoti, negalima versti dirbti iš visų jėgų", - šypsosi A. Žėkas. Bendrovėje yra nemažai ir kitos „Väderstad" sėjos ir žemės dirbimo technikos. Pati seniausia sėjamoji, intensyviai naudojama jau daugiau kaip 8 metai, prašosi keičiama, tad rudeninei sėjai planuojamas naujas pirkinys. „Esame patenkinti „Väderstad" technika, tad ir vėl tikriausiai rinksimės šios kompanijos sėjamąją", - sako bendrovės vadovas.

Žemės dirbimo mašinos derinamos prie traktorių galingumo. „Nesergu didybės manija, labiau orientuojuosi į vidutinio dydžio techniką, juolab, kad didžioji dalis mūsų laukų yra kalvoto reljefo, - sako pirmininkas. - Pasakysiu taip: šiandien nauja technika nėra verta tų pinigų, kurie už ją sumokami. Už tokius didelius pinigus kokybė turi būti kita. Tą ir kiti kolegos žemdirbiai sako. Pridėta įvairios elektronikos, komforto brangybių, bet visa tai genda, o remontas pakankamai brangiai kainuoja ir laiko, ir pinigų atžvilgiu. Žemdirbiui reikia tiesiog patikimo traktoriaus."

Kai tik yra galimybė, visada naudojasi parama

Kai tik buvo galimybė, „Atžalynas" visada naudojosi europine parama. Pradedant SAPARD (įgyvendinti net 2 dideli projektai) ir baigiant 3 naujausiais investiciniais projektais, parengtais pagal supaprastintą tvarką. Pirmieji projektai buvo rengiami su baime, o vėlesni - vis drąsiau. Bendrovė kartu su žemės savininkais sukūrė melioracijos įrenginių naudotojų asociaciją ir šiemet pabaigė įgyvendinti melioracijos projektą už 1 mln. 100 tūkst. Lt (savų lėšų reikėjo skirti 10 proc. projekto vertės). Už šią sumą pavyko sutvarkyti melioracijos įrenginius maždaug 120 hektarų plote. Po šios vasaros liūčių matyti, kad melioracijos efektas tikrai yra. Dabar rengiamasi dar vienam melioracijos projektui.

Į pabaigą eina pieno fermos rekonstrukcijos darbai. Dar kiemą reikia sutvarkyti, birių pašarų sandėlį pastatyti, reikia ir naujo bokštinio grūdų sandėlio. „Ryšimės investicijoms, nepriklausomai nuo to, ar paramą gausime ar negausime", - modernizuoti ūkį toliau nusiteikęs pirmininkas.

Naujausias numatytas investicinis projektas susijęs su fermų rekonstrukcija: numatyta įsigyti naujus pašarų smulkintuvus-dalytuvus, išplėsti melžimo aikštelę (vietoj 10 vietų reikėtų 28). Kai pradėjo plėtoti pieno ūkį, planavo maksimaliai laikyti 200 melžiamų karvių, tad tokiai bandai turėjo pakakti 10 vietų melžimo aikštelės. Šiemet iki metų pabaigos bandą planuoja išplėsti iki 400 melžiamų karvių, tad nori nenori reikia didinti ir melžimo aikštelę.

Fermų rekonstrukcijai ryžtis paskatino ir pakilusios pieno kainos. Birželio ir liepos mėnesiais kilogramą pieno parduodavo po 93 centus, gegužės mėnesį kaina buvo aukštesnė - 1,03 Lt, balandį - 1,05 centai. „Kai kaina yra apie litą, jau galima dirbti. Nesinori net prisiminti, kaip užpernai kaina buvo nukritusi iki 50 centų - tada jau dirbome nuostolingai", - prisimena pirmininkas. Pieno primilžis labai geras - apie 9 000 l pieno iš karvės. Pagal šį rodiklį „Atžalynas" yra pirmajame šalies žemės ūkio bendrovių trejetuke. Visą pieno kiekį parduoda „Vilkyškių pieninei".

Gyvuliai šeriami ūkyje paruoštais pašarais: kukurūzų, žolės silosu, biriaisiais koncentruotaisiais, ruošiamais mobiliuoju malūnu iš ūkyje išaugintų žaliavų, duodama šiek tiek šieno ir šiaudų. Rapsų ir sojų išspaudos bei mineraliniai priedai perkami. Gero pašaro galima paruošti iš žirnių ir kviečių mišinio - šias dvi kultūras ir augina viename lauke, taip išvengdami žirnių išgulimo. Atrado tokią mišinio sėjos technologiją: sumaišo miežių sėklą pusiau su žirniais, į Vaderstad sėjamosios su lokaliniu patręšimu trąšų dėžę supila žirnius, į grūdų sėkladėžę - miežius. Mat paprastai sumaišius tokio sėklų mišinio tolygiai pasėti neįmanoma - žirniai greitai sukrenta į apačią. Be to, žirnius reikia ir šiek tiek giliau pasėti, tad tokia technologija puikai tinka.

Pieninės karvės visus metus laikomos tvarte, tik mėsinių limuzinų banda (apie 80 galvijų) ganosi lauke. Limuzinų veršiukai kartu su karvėmis ganosi aštuonis mėnesius, paskui jie atskiriami nuo motinų ir laikomi, kol pasiekia 600-700 kg svorį, paprastai tam prireikia 18 mėnesių. „Limuzinus gal daugiau dėl grožio laikau, - prisipažįsta pirmininkas, pirmuosius šios veislės galvijus įsigijęs 2004-aisiais. - Reikėtų jų bandą išplėsti iki 200-300 karvių. Bet kol kas tai tik planai."

Visą gyvulių ūkį suvaldyti sugebanti fermos vedėja Albina Zubrienė pabrėžia, kad daug dėmesio skiriama gyvulių gerovei ir sveikatingumui. Karvės noriai eina prie kiekvienoje fermoje esančių masažo šepečių, tris kartus per metus sutvarkomos visų karvių ir veršingų telyčių nagos, nuolatinį švaraus oro judėjimą tvarte palaiko galingi ventiliatoriai. Bandą sudaro ne tik Lietuvos juodmargės, bet ir Švedijos juodmargės, Danijos juodmargės, Danijos žalosios. „Vis dėlto užsienietiškų karvių genetika geresnė, daugiau pieno duoda", - pripažįsta Albina Zubrienė.

Šiandienos rūpesčiai ir ateities vizijos

Jei nepasikartos pernykščiai nedėkingi orai per javapjūtę, derlius „Atžalyne" turėtų būti geras. Ligų pasėliuose šiais metais buvo minimaliai, užtat kenkėjai tiesiog tarpo. „Atrodė, kad per birželio karščius amarai ir vabalai mums ir ausis nugrauš. Rapsus užpuolė rapsiniai žiedinukai, o visus javus - amarai. Tokio amarų antplūdžio nesu matęs", - tikrą košmarą prisimena A. Žėkas. Pasėlius teko po kelis kartus purkšti insekticidais, ir įprastinės normos jų neveikė (ypač rapsiniai žiedinukai atsparūs chemijai pasirodė). Nors, pasak pirmininko, konsultantų iš įvairų firmų privažiuoja devynios galybės, galutinai kada ir kuo purkšti nusprendžia jis pats kartu su ūkio agronomu.

„Būna daug džiaugsmo, kai užaugini gerą derlių. Būna ir skaudžių nusivylimų, kai dirbi pluši, o gamta prieš tave atsisuka ir viską sunaikina. Sėkmę lemia darbas, užsispyrimas, žmonių palaikymas. Buvo tokių periodų, kai atlyginimai buvo nedideli, bet žmonės neišsilakstė", - visiems bendrovės darbuotojams (šiuo metu jų yra 66) dėkingas pirmininkas. Itin sunkus periodas buvo 1997-1998 m., kai bankrutavo ne viena perdirbimo įmonė. Tada ir „Atžalynas" balansavo ant bankroto ribos, nes žlugusioms įmonėms buvo parduota daug produkcijos, už kurią taip ir nebuvo atsiskaityta. Pastaroji ekonominė krizė (2008-2009 m.) taip skausmingai nebuvo jaučiama. Atvirkščiai - buvo net kai kurių teigiamų dalykų, pavyzdžiui, sumažėjo statybų kainos. „Įdomus tas žemės ūkis, kai įsitrauki, daug ką pamatai", - sako Algis Žėkas, savo darbe kasdien ieškantis atsakymų į vis naujus klausimus.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2011/08