Nujunkytų paršelių racionas turėtų būti optimaliai subalansuotas, kad garantuotų didelius priesvorius, skatintų sveiko žarnyno vystimąsi ir padėtų išvengti netinkamo šėrimo sukeltų viduriavimų.

Nujunkius paršelį, jo gyvenime prasideda naujas svarbus etapas. Laikymo sąlygų permainos ir ypač šėrimo bei pašarų konsistencijos pokyčiai - tai stresiniai veiksniai, kurie veikia jauniklį ir jo virškinimo sistemą. Pereinamuoju laikotarpiu, paršavedės pieną keičiant sausuoju pašaru, būtina atsižvelgti į kelis šėrimo principus, kurie padeda išvengti virškinimo trakto ligų ir su jomis susijusio produktyvumo sumažėjimo. Būsimas paršelių racionas turėtų būti planuojamas prieš nujunkymą, o pakeitus pašarus gyvuliai turėtų būti stebimi dar kurį laiką.

Žinduklius maitinti papildomai

Paršelius žinduklius galima pratinti prie papildomo pašaro gana anksti. Žaidimo forma jiems galima pasiūlyti sausų ar košelės konsistencijos priešstartinių pašarų specialiuose dubenėliuose, kuriuos reikėtų statyti netoli guolio. Šie indai turi būti nuolat švarūs. Paršeliai turi visada gauti šviežio ir švaraus vandens. Priešstartiniai pašarai papildys žinduklio paršelio racioną energija ir lengvai virškinamais angliavandeniais. Tokių kombinuotųjų pašarų sudėtyje esantys augaliniai baltymai lengvai virškinami ir veikia kaip antialergenai.

Miltų ar granulių (2-2,5 mm diametro) pavidalo kombinuotuosius pašarus paršeliai noriai ėda. Granulės turėtų būti tvirtos, tačiau ne pernelyg kietos. Energingai patrynus granules tarp delnų, jos turėtų sutrupėti. Kiekvienas suėstas pašaro gramas skatina išsiskirti virškinimo sultis. Šeriamų tokiais pašarais paršelių virškinimo trakte intensyvesnė fermentų (maltozės, amilazės) sekrecija. Kombinuotieji pašarai taip pat skatina žarnyno gleivinės gaurelių vystymąsi. Gleivinės raukšlės ir gaureliai labai padidina plonosios žarnos paviršiaus plotą, todėl geriau įsiurbiamos suvirškinto pašaro medžiagos.

Mokslinių tyrimų duomenimis, paršelių, šertų priešstartiniais pašarais, skrandyje gaminasi daugiau skrandžio sulčių ir fermento pepsino. Taip pat šie pašarai žindomų paršelių organizme skatina kasos fermento tripsino sekreciją. Duodant papildomai pašarų, jauniklių virškinimo traktas pripranta prie sausųjų pašarų, kurie vėliau būna pagrindinis raciono komponentas. Gamybinių bandymų rezultatai rodo, kad nuo 7 dienų amžiaus paršelius papildomai šeriant vidutiniškai po 1-2 kg priešstartinių pašarų vienam paršeliui, penėjimo periodas sutrumpėja 2-3 savaitėmis.

Optimalus kombinuotųjų pašarų kiekis

Paprastai manoma, kad nujunkius paršelį, jo šėrimas nenormuojamas, t. y. duodama pašarų iki soties. Tačiau gyvūnų ir automatinių šėryklų santykis dažnai būna didesnis kaip 1:1. Kad pašarai būtų ekonomiškai sušeriami ir kad būtų išvengta jauniklių persiėdimo, patariama 2 kartus per dieną juos duoti specialiose kilnojamose šėryklose, pageidautina, pagamintose iš nerūdijančio plieno. Kilnojamas šėryklas į gardus jau galima naudoti vyresniems kaip 12 dienų paršeliams.

Nujunkytiems paršeliams skiriami priešstartiniai ar kiti pašarai turi garantuoti jų augimo ir vystymosi poreikius. Nujunkymo laikotarpiu labai svarbu, kad pašarai būtų noriai ėdami ir juose netrūktų energijos. Patartina stebėti, kad žemo hierarchijos rango paršeliai turėtų galimybę suėsti reikiamą kiekį pašarų. Dažnas šėrimas mažina stresą didelio svorio paršeliams, kurie taip pat konkuruoja grupėje dėl pašaro. Taip minimaliai sumažinama persiėdimo rizika ir su ja susijusios negatyvios pasekmės virškinimo traktui bei žarnyno mikrofloros balansui.

Mažo svorio paršelių grupėse pašaro ėdamumą galima padidinti pašarus sudrėkinus. Tokiu atveju būtina griežtai laikytis higienos reikalavimų. Svarbu, kad iki kito šėrimo šėrykla būtų tuščia ir jaunikliai neturėtų galimybės ėsti apgedusio pašaro. Po 10-14 dienų tokios kilnojamos šėryklos išimamos iš gardų, valomos ir dezinfekuojamos, kad vėl galėtų būti naudojamos kitai paršelių grupei šerti.

Vandens poreikis

Vanduo yra pagrindinė gyvo organizmo sudedamoji dalis. Nujunkyti paršeliai bet kuriuo metu privalo turėti galimybę gauti šviežio ir švaraus vandens. Kad paršeliams jo netrūktų, 1 girdyklai reikėtų skirti ne daugiau kaip 10 paršelių. Kad vandens kokybė būtų gera, svarbu laikytis sanitarinių-higieninių reikalavimų. Girdyklų sistemos turi gerai funkcionuoti, t. y. minimalus vandens pralaidumas turi siekti 5-8 l/min. Kad laiku būtų pastebėti ir pašalinti gedimai, rekomenduojama nuolat tikrinti čiulptukinių gertuvių vandens pratekėjimo laipsnį.

Deja, čiulptukinės girdyklos, įrengtos šalia automatinių kombinuotųjų pašarų šėryklų, negarantuoja paršelių geriamojo vandens poreikių. Automatinės šėryklos dažnai būna įrengtos tarp 2 gardų ir yra skirtos 20-24 jaunikliams. Kad visi paršeliai galėtų atsigerti, sumažėtų konkurencinė kova prie šėryklų ir jauniklių grupė išliktų rami, tikslinga įrengti atskirą girdyklą prie gardo sienos. Kai paršeliai gauna užtektinai vandens, virškinimo trakte vykstantys fermentacijos procesai išlieka stabilūs.

Palaikyti tinkamą skrandžio pH

Iki nujunkymo pagrindinis energijos šaltinis paršelių organizme yra pieno rūgštis, kuri susidaro skrandyje iš pieno laktozės, veikiant pienarūgštėms bakterijoms. Didelis skrandžio turinio rūgštingumas (pH 3-4) ir pieno rūgšties antibakterinis poveikis neigiamai veikia mikrobus, patenkančius į virškinimo sistemą iš aplinkos. Skrandžio turinio pH ne mažiau svarbus ir pašarų baltymų virškinamumui.

Skrandžio gleivinės išskiriamas pepsinogenas aktyviu fermentu pepsinu virsta, kai pH yra 1,5-3. Nujunkius paršelį, skrandžio pienarūgštės bakterijos netenka laktozės šaltinio. Todėl turinio pH palaiko tik skrandžio dugno gleivinės išskiriama druskos rūgštis. Šiuo kritiniu nujunkymo laikotarpiu paršelių raciono pašarai turėtų būti ypač gerai ėdami. Ne mažiau svarbu, kad pašarai greitai ir gerai tirptų skrandžio sultyse ir skrandžio terpė greitai pasiektų optimalų rūgštingumo lygį (pH 2-4). Tokį efektą galima pasiekti termiškai ir aukštu slėgiu apdorojus pašarų komponentus. Pasiteisino ekstruduotų javų grūdų panaudojimas paršeliams šerti. Apdorotas krakmolas lengviau virškinamas. Taigi pašarai virškinimo trakte geriau įsisavinami.

Pašaras, kurio sudėtyje yra ekstruduotų grūdų, mažiau tęžta skysčiuose. Ši savybė puikiai pritaikoma, šeriant paršelius drėgnaisiais pašarais. Tokia pašaro konsistencija jauniems paršeliams fiziologiškai priimtina. Ir techniškai patogiau tokius pašarus maišyti automatinėse šėryklose. Dėl tų pačių priežasčių struktūrinius pašarus yra patogiau naudoti negu miltus. Iki soties šeriant paršelius tinkamos struktūros pašaru, jis gerai suvilgomas seilėmis, skrandyje greitai susimaišo su virškinimo sultimis ir parūgštėja, tolygiai įsisavinamas žarnyne. 

Svarbu nuolat palaikyti žemą skrandžio turinio pH. Į priekinę plonųjų žarnų dalį patekęs nepakankamai rūgštus skrandžio turinys lemia žarnyno terpės šarminę reakciją (pH>8). Susidaro palankios sąlygas tarpti patogeniniams mikroorganizmams, pirmiausia - gramteigiamoms bakterijoms, iš kurių pavojingiausia žarnyno lazdelė E. coli. Patogeniniai mikroorganizmai gali sukelti vėmimą, viduriavimą. Dėl toksinio šoko paršai gali net gaišti.

Organinių rūgščių nauda

Svarbi pašaro savybė yra jo buferinė talpa. Paršelių šėrimo rekomendacijose nurodoma, kad druskos rūgšties turi būti ne daugiau kaip 700 mmol/kg pašaro (kai pH 3). Galimi keli variantai šiam rodikliui pasiekti, pvz.: · racione derinti organinės kilmės kalcį (mažiau kaip 0,8 proc.) ir fitazę; · įterpti alternatyvių kalcio šaltinių (kalcio formiato, skruzdžių rūgšties kalcio druskos); · atjunkytų ir penėjimui auginamų paršelių racionuose kaip organinės kilmės žalių proteinų šaltinį naudoti sintetines aminorūgštis (iki 18 proc.); · į pašarus įterpti skrandyje skylančių ir pH mažinančių rūgščių.

Dažniausiai naudojamos šios organinės rūgštys: skruzdžių, pieno, citrinos, benzoinė, fumaro ir kitos. Kiekviena iš rūgščių specifiškai veikia bakterijas, pelėsinius grybelius ir mieles. Pavyzdžiui, benzoinė rūgštis, ypač šeriant drėgnu pašaru, pasižymi ilgalaikiu konservuojančiu poveikiu mielėms ir pelėsiams. Skiriasi ir juslinės rūgščių savybės. Pieno ir citrinos rūgštys pagerina pašaro skonio savybes. Paršeliams šerti naudojamos įvairios pieno ir citrinos rūgščių kombinacijos su kitomis organinėmis rūgštimis (skruzdžių ir/arba benzoine). Paprastai ne tiek svarbu nustatyti atskirų rūgščių dozes, kiek sudaryti racione tinkamas rūgščių kombinacijas pagal jų veiksmingumą. Būtent tinkamai jas suderinus pasiekiama geriausių rezultatų.

Pašarų priedų įvairovė

Fermentai, skaldantys nekrakmolinės kilmės polisacharidus, skaldo tuos pašarų komponentus, kurių negali suskaidyti organizmo enzimai. Ksinalazė ar gliukanazė skaldo nekrakmolinius polisacharidus, kurių gausų kviečių ir kitų varpinių javų grūduose. Įvairių grūdų ir jų išspaudų, rupinių sudėtyje yra antimitybinių medžiagų, kurios neigiamai veikia gyvulių sveikatą bei produktyvumą. Esant didelei nekrakmolinių polisacharidų koncentracijai, padidėja virškinamojo turinio klampumas, sumažėja endogeninių fermentų veikla. Į racioną įterpus egzogeninių multienzimų, krakmolui nepriklausantys polisacharidai suskaidomi į pasisavinamus angliavandenius, kurie rezorbuojami plonosiose žarnose. Taip padidėja pašaro energinė vertė, jo virškinamumas, geriau įsisiavinami makro- ir mikroelementai, esantys nekrakmolinių polisacharidų sudėtyje.

Probiotikai - tai laktobacilų ir kai kurių rūšių mielių preparatai, kurių teigiamas poveikis virškinimo trakto mikroflorai patvirtintas ilgalaikiais praktiniais bandymais. Šių biologiškai aktyvių preparatų sudėtyje esantys mikroorganizmai gyvulių virškinimo trakte konkuruodami nustelbia patogeninių mikrobų dauginimąsi, neutralizuoja jų toksinus. Probiotikai, stimuliuodami imuninę sistemą, teigiamai veikia visą gyvulio organizmą.

Prebiotikai palaiko teigiamos žarnyno mikrofloros stabilumą. Šios medžiagos žarnyne metabolizuojamos tik gerųjų virškinimo trakto bakterijų, todėl padidina pastarųjų kiekį ir slopina patogeninius mikrobus. Be to, prebiotiniai polisacharidai blokuoja potencialiai pavojingų bakterijų, ypač salmonelių ir įvairių E. coli, štamų receptorius. Tokiu būdu prebiotikai trukdo prie žarnyno gleivinės prisitvirtinti patogeniniams mikrobams ir neleidžia toksinams patekti į gleivinės ląsteles.

Žoliniai prieskoniai - tai augalinės kilmės aromatiniai priedai, kurie naudojami paršelio apetitui sužadinti. Populiariausi žoliniai prieskoniai - cinamonas, čiobrelis, česnakas, anyžius. Augalų sudėtyje esantys eteriniai aliejai, flavanoidai, rauginės ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos skatina virškinimo sulčių sekreciją ir fermentų išskyrimą. Be to, kai kurie augalai pasižymi antimikrobiniu ir organizmą stimuliuojančiu poveikiu. Eksperimentiniai ir gamybiniai tyrimai patvirtina įvairių žolinių prieskonių kombinacijų naudą, siekiant padidinti gyvulių produktyvumą.

Vidutinių grandžių sočiosios riebiosios rūgštys slopina mikrobus ir virusus. Šių rūgščių gausu kokoso ir palmių aliejuose, pieno riebaluose ir kt. Rūgštys, įsiterpdamos į mikrobų medžiagų apykaitos ciklus, slopina ir gramteigiamų, ir gramneigiamų bakterijų, pvz., klostridijų, streptokokų, dauginimąsi.

Siekiant išvengti virškinimo sistemos ligų kritiniu paršelių nujunkymo laikotarpiu, svarbiausia:

• šerti pašarais, patenkinančiais augančio paršelio fiziologines reikmes ir besiformuojančios virškinimo sistemos poreikius;
• reguliuoti skrandžio ir žarnyno turinio pH, naudojant racione įvairių pašarų kombinacijas ir įvairius priedus (pvz., organines rūgštis ar ekstruduotus grūdus).

J. Ramanauskienė, D. Stanišauskienė

Mano ūkis, 2011/08