MU mob.pren. 22 10 04 23 01 09 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2011/07
Pieno ūkio savininkę užgrūdino sunkumai
  • D. Kamarauskienė
  • Mano ūkis

Marytė Šliačkuvienė 1994-aisiais gavo vieną karvę iš anytos, antrą – iš mamos ir išprašė iš jos dar vieną, jau nurašytą. Tuomet ji tikrai negalvojo, kad po kelerių metų turės 40 karvių, o po gero dešimtmečio – beveik šimtą ir taps darbdave. Viską užsitarnavo juodu darbu, gyvenimas jos niekada nelepino.  

Ir šilto, ir šalto mačiusi 37 metų moteris anksti liko našle su trimis sūnumis, kuriems tuo metu buvo 13, 9 ir 5 metai. Vaikus auginti padėjo mama. Dabar jos didžiausias rūpestis ir džiaugsmas – tik antrus gyvenimo metukus skaičiuojantis ketvirtasis sūnus. O pirmagimis Tadas savo jaunai mamai jau padovanojo ir du anūkus. 

Energija ir gera nuotaika trykštanti Marytė sukasi lyg vijurkas. Jeigu ne jos ugningas temperamentas, kažin ar ji su mažais sūnumis ant rankų būtų sugebėjusi sukurti tokį ūkį. 2005 m.„Metų ūkio“ rinkimuose M. Šliačkuvienės ūkis Skuodo r. buvo užėmęs antrąją vietą.

Dabar šiame ūkyje, Aleksandrijos seniūnijoje, ganosi 86 melžiamos karvės, yra apie 140 ha žemės, iš jų 100 ha – nuosavos. „Rudeniop karvių bus per 100 – 20 „mergų“ ateina“, – kvatoja ūkininkė, vaizdžiai pavadinusi telyčias. Nuėjusi į ganyklą ji beveik kiekvieną karvę gali vardu pašaukti, o gyvuliai, pamatę juos kalbinančią šeimininkę, susispiečia aplink ją ratu.

Karves laiko palaidas

M. Šliačkuvienė savo ūkyje sukūrė šešias darbo vietas. Kasdienius žemės darbus dirba ir jos sūnūs. Marytė didžiuojasi, kad vyriausiasis Tadas jau ir arė, ir visus vyriškus darbus dirbo būdamas 13-os. „Sulaukęs 14 metų jis laimėjo arimo varžybas. Mūsų arimas tikrai pats gražiausias būdavo“, – sūnaus sugebėjimą arti žemę giria Marytė.

Kol turėjo 20 karvių, ūkininkė jas dar pati melžė rankomis. Nuo tada nuolat jaučia stuburo skausmus. „Vargas didžiulis buvo. O dar ir maitinanti motina buvau. Dabar, kai pagalvoju, net pačiai sunku patikėti, kad galėjau taip gyventi ir dirbti. Miegodavau po kelias valandas, – nelengvą kūrimosi periodą prisimena tvirto būdo moteris. – Mano vaikai jau negalėtų taip vargti.“

Dabar karvėms melžti ir šerti ji samdo tris melžėjas ir tris šėrikus. Ganykloje yra mobili pieno melžimo aikštelė, tvarte – stacionari. Tad Marytei ūkininkavimas fiziškai tapo gerokai lengvesnis, ji gali daugiau dėmesio skirti ir ketvirtajam sūnui, ir galvoti apie ūkio plėtrą. Kai rudenį karvių banda padidės, rūpesčių taip pat prisidės.

M. Šliačkuvienė teigia pirmoji rajone pradėjusi karves tvarte laikyti palaidas, kai tokią praktiką pamatė viename Danijos ūkyje. „Grįžau ir sakau – viskas, mano karvės nebus rišamos. Taip ir paleidau. Įsitikinau, kad tvarte laikomos palaidos karvės daugiau juda, ryškiau rujoja, geriau ėda“, – naujovių nesikrato ir gyvulių gerove rūpinasi ūkininkė. Už ES paramą ji įrengė tvarte patogias guoliavietes.

Prie fermos M. Šliačkuvienė negali ganyti karvių, nes ten neturi žemės. Prasidėjus ganiavai, bandą gena apie pusantro kilometro į ganyklą. Tai – ištisas ritualas. Į pagalbą atvažiuoja brolis su šeima, giminės. Iš pradžių karvės iš tvarto išleidžiamos valandai į kiemą. Pasak Marytės, jos pasidžiaugia grynu oru, pasiaučia, pavargsta, tada, gyvuliams aprimus, prasideda kelionė į ganyklą. 

„Nors ginti bandą reikia netoli, bet kelias į ganyklą eina per visą kaimą. Kad karvės neišmintų kaimynams rūtų darželių, pralekiu pro kiekvieną kaimyną ir pasakau, kada maždaug pro jo namus banda keliaus, – pasakoja Marytė. – Žmogus, kai nori, sugeba prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių.“

Silosą kemša į žarnas

Ūkininkė sėja per 60 ha javų – augina grūdus pašarams. Dažniausiai jų pritrūksta, turi pirkti papildomai. „Karvių apetitas labai geras“, – šmaikštauja Marytė. 

Triskart pasinaudojo ES parama: pagal 2004–2006 m. KPP priemonę „Standartų laikymasis“ įgyvendino Pieno direktyvos reikalavimus ir dukart gavo paramą pagal 2007–2013 m. KPP priemonę „Žemės ūkio valdų modernizavimas“. Įsigijo visą melžimo įrangą, šaldytuvus, traktorių ir kitą kasdieniams žemės darbams būtiną techniką, tvarte įrengė boksus karvėms. 

Techniką pašarų ruošimui M. Šliačkuvienė pirko kartu su į kooperatyvą „Pašarai“ susibūrusiais 8 rajono ūkininkais (vienas vėliau atsiskyrė). Iš banko jie paėmė kreditą septyneriems metams, mokėti liko dar dvejus metus. Pasinaudoję parama kooperatyvo nariai nusipirko traktorių, smulkintuvą, kimštuvą. Pašarų ruošimas, sudėjus visus darbus, Marytei daugiausia trunka savaitę. „Man vienai pirkti visą pašarų ruošimo techniką maždaug už milijoną ir naudoti ją tik savaitę būtų visiškai neekonomiška. Reikia būti labai išdidžiam norint taip gyventi“, – mano ūkininkė.

Susikooperavę ūkininkai nutarė, kad neverta investuoti į tranšėjas, ir pirmieji Skuodo rajone pradėjo silosą kimšti į polietileno žarnas. „Reikia tik atvežti silosą, o technika viską sukemša, – žemaitiška greitakalbe aiškina moteris. – Tokia silosavimo technologija pasiteisino, nes beveik nėra pašarų nuostolių, o žarnoje laikomas pašaras labai kokybiškas. Kiekvienoje žarnoje yra skirtingi pašarai, karvės gauna jų mišinį. Atgnybame truputį šienainio, javainio, kukurūzų, visokių skanumynų pridedame. Viskas karvytėms pagal nuopelnus.“ 

Pieną ji pristato kooperatyvui „Pienas LT“. Ūkininkė giria savo gaminamo pieno kokybę, nors pripažįsta, kad visiškai išvengti karvių mastito neįmanoma. Tačiau nesveika karvė visada melžiama atskirai, o jos pienas išpilamas. M. Šliačkuvienės ūkio pieno kvota – 550 t. Ją įvykdė 98 procentais.

Ūkio gyvuliai jau turi sveikos nuo ligų bandos statusą. Pati Marytė pagal profesiją yra veterinarijos felčerė, tačiau gyvulių gydymą patiki tik profesionaliam veterinarijos gydytojui Petrui Tamašauskui iš Aleksandrijos.

Išgyveno visas negandas

Yra dalykų, apie kuriuos kalbant, regis, visada giedras Marytės veidas apsiniaukia. Pirmiausia – tai tragiška vyro žūtis 2003 m. „Labai geras žmogus buvo, labiau linkęs prie vaikų, nei prie ūkio. Statybininkas, tad namą dar spėjo pastatyti“, – prisimena moteris.

Labai sunkus metas buvo, kai pieno kaina buvo kritusi iki pusės lito. Ganyk­loms atnaujinti trūko lėšų, tręšė tik tiek, kiek galėjo. Džiaugėsi, kad neturėjo didelių įsiskolinimų bankui. Iškentėjo labai sunkią vasarą, tada gavo išmokas, kuriomis užkamšė svarbiausias skyles ir laukė sunkmečio pabaigos: „Negalėjome gi visko mesti, turėjome gyventi toliau. Išgyvenome.“

Viena iš sunkiausių ir skaudžiausių temų – mokesčiai. Marytės ūkyje visi darbininkai yra įdarbinti, moka mokesčius. Bet būdama ūkininke už tris pirmuosius vaikus ji pati negalėjo gauti nėštumo ir gimdymo atostogų, už kurias mokama įstatymo nustatyta motinystės pašalpa. Tik už ketvirtąjį sūnų jau gavo išmokas, nes, sako atvirai, įsidarbino pusbrolio įmonėje.

„Didžiausias absurdas, kad aš, auginanti keturis vaikus, iš kurių du – iki 16 metų, negaliu būti mama, lygi su kitomis Lietuvos motinomis. Aš auginu daržoves, ne vaikus? Jeigu esu ūkininkė, tai, pagal mūsų politikus, nesu motina. Pikta. Moku mokesčius, duodu darbo žmonėms, bet mano vaikai – ne vaikai, man motinystės pašalpa nepriklauso. Šitos nuoskaudos net mano nepalenkiamas optimizmas negali užmiršti. Bet išgyvensiu ir tai. Jei ne aš, tai gal bent mano marti, kuri taip pat yra ūkininkė, bus mama pripažinta“, – piktinasi M. Šliačkuvienė. 

Jeigu ne toks valstybės požiūris, Marytė ūkininkautų ir džiaugtųsi gyvenimu nejausdama nuoskaudų. O dabar apmaudu, kai pagalvoja, kad geriau gyvena tas, kuris nedirba, nes valstybė jam moka pašalpą. 

Padėjo įsikurti sūnui

Sūnus Tadas, taip pat anksti sukūręs šeimą, jau turi ir savo ūkį, bet mamai vis dar yra pirmasis pagalbininkas. Ji labiausiai džiaugiasi, kad vaikas iš Lietuvos nebėga.

Tadas ūkininkauja pagal Jaunojo ūkininko įsikūrimo programą. Turi apie 60 ha žemės, bet dirba dviejuose – savo ir mamos – ūkiuose. Tadas ir mėsinių galvijų bandą veisia. 

„Jeigu ne aš, vaikas būtų sunkiai įsisavinęs Europos paramą. Kas jaunam žmogui būtų davęs 150 tūkstančių litų paskolą? Gerai, kad galėjau vaikui padėti. Nes dabar parama gali pasinaudoti daugiausia tie, kurie jau daug turi ir gali investuoti savų lėšų, ne tik banko kreditų pagalba. Juk viską turi pirkti už savo pinigus, o tik paskiau tau jie bus grąžinti. Tad be užnugario jaunam žmogui būtų sunku“, – svarsto Marytė. 

M. Šliačkuvienė – tikra Klauseikių kaimo bendruomenės siela. Organizuoja ir bendrus pasisėdėjimus, kepa šašlykus ir giminėms, ir kaimynams po talkų. „Vienas negali išgyventi, žmogui kitų žmonių reikia. Užsidaryti nemoku, man reikia bendrauti. Ir esu patenkinta, kad makaluojuosi visur”, – vėl aidi skambus moters juokas.

 

KOMENTARAS

Jolita SKINULYTĖ-NIAKŠU, 

SODROS Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė 

Norinti gauti motinystės pašalpą ūkininkė pirmajai nėštumo ir gimdymo atostogų dienai turėjo turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutiniuosius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Norinti gauti motinystės (tėvystės) pašalpą ūkininkė iki pirmos vaiko priežiūros atostogų dienos turėjo turėti ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutiniuosius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Jei ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos sumokėtos nuo ne mažesnės nei MMA (800 litų) sumos, laikoma, kad įgytas vieno mėnesio stažas. 

Motinystės pašalpos dydis – 100 proc. asmens kompensuojamo uždarbio. Pagal iki šių metų liepos 1 d. galiojusią tvarką, motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos iki vaikui sukaks vieni metai siekė 90 proc, iki sukaks dveji  – 75 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Mokant pašalpas ūkininkėms, neatsižvelgiama į jų pašalpos gavimo laikotarpiu turimas pajamas. 

Pagal nuo liepos 1 d. įsigaliojusius Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo pakeitimus, apdraustiems asmenims, kurie vaiko priežiūros atostogų išėjo liepos 1 d. ir vėliau, ši pašalpa bus mokama asmens pasirinkimu iki vaikui sueis vieni arba dveji metai.