03 06 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2011/07
Pieno sudėtis – ligų rodiklis
  • M. Budvytis
  • Mano ūkis

Ketoze sergančios karvės, ypač šviežiapienės, gali susirgti ir kitomis medžiagų apykaitos ligomis. Analizuojant jų pieno riebalų ir proteinų santykį, galima identifikuoti karves, kurioms gresia liga.

Visi gyvulininkystės specialistai pripažįsta, kad pereinamasis, vadinamasis tranzitinis, karvės laikotarpis iš užtrūkimo į ankstyvą laktaciją, yra labai sudėtingas. Tuo metu gyvulio organizme vyksta dideli fiziologiniai pokyčiai - intensyviai auga vaisius, vėliau prasideda labai koncentruoto fiziologinio skysčio - krekenų - gamyba. Karvės, būdamos neigiamo energijos balanso būklės kai energijos poreikiai fiziologiniams bei produktyvumo poreikiams patenkinti viršija gaunamos su pašaru energijos kiekį, yra pažeidžiamos įvairių susirgimų.

Didžiąją dalį energijos karvės gauna iš prieskrandžio mikrofloros, kuri suskaido angliavandenius į lakiąsias riebiąsias rūgštis: propionatą, acetatą, butiratą. Tačiau šviežiapienės karvės organizmas iš raciono pasisavina labai mažai gliukozės, nors jos pieno sintezei reikia labai daug.

Poreikio ir vartojimo balansas

Karvės yra taip sutvertos, kad organizmas gliukozę pasigamintų iš propionato ir aminorūgščių, tačiau dažniausiai reikiamas gliukozės sintezės lygis aukštai pieno produkcijai gaminti yra ribojamas dėl sumažėjusio apetito. Be to, gliukozės gamybai reikia sveikų kepenų. Šviežiapienės karvės, kurioms pavyksta suėsti daugiau pašarų, pasiekia didelius primilžius ir išlaiko geras reprodukcijos funkcijas.

Kai su pašaru suvartojama daugiau energijos negu reikia organizmui, perteklinė energija yra kaupiama trigliceridų arba riebalų pavidale. Trigliceridai susideda iš trijų riebiųjų rūgščių molekulių, prijungtų prie glicerolio molekulės.

Kai karvės organizmas gauna signalą iš centrinės nervų sistemos apie neigiamą energijos balansą, arba gyvulys patiria vidutinišką arba sunkų stresą, kūno riebaliniame sluoksnyje sukaupti trigliceridai skyla ir riebiosios rūgštys patenka į kraują.

Šie riebalų dariniai vadinami neesterifikuotomis riebiosiomis rūgštimis (NERR). Glicerolio molekulė karvės kepenyse virsta gliukoze, o neesterifikuotos riebiosios rūgštys gali būti panaudojamos keturiais būdais.

NERR gali būti panaudojamos kūno audinių (pvz., raumenų) energiniams poreikiams tenkinti. Riebiosios rūgštys raumeniniame audinyje labai efektyviai naudojamos energijai išskirti. Taigi, neesterifikuotos riebiosios rūgštys gali patenkinti didelę dalį karvės kūno energijos poreikio neigiamo energijos balanso metu. Tačiau pieno sintezei reikalinga gliukozė, o ne NERR.

Riebiosios rūgštys patenka į kepenis, kuriose iš jų gaminama energija per visą beta-oksidacinį ciklą. Šis energijos gamybos būdas karvei priimtiniausias. Beta-oksidacinio ciklo metu pasigamina daugiausiai energijos. Neviso ciklo metu iš dalies riebiųjų rūgščių gaminama energija, o kita dalis paverčiama ketoniniais kūnais. Padidėjęs ketoninių kūnų lygis kraujyje vadinamas hiperketonemija, arba klinikine ar subklinikine ketoze.

Jei į kepenis patenkančių riebiųjų rūgščių kiekis viršija kepenų galimybę paversti riebiąsias rūgštis energija, NERR vėl esterifikuojamos į trigliceridus ir saugomos karvių kepenyse kaip riebalų rezervas. Šis reiškinys vadinamas suriebėjusių kepenų sindromu.

Kai riebiosios rūgštis su krauju patenka į pieno liauką, jos labai efektyviai paverčiamos pieno riebalais. Todėl yra tiesioginis ryšys tarp cirkuliuojančių riebiųjų rūgščių kraujyje ir pieno riebalų. Be to, ketoninis kūnas betahidroksibutiratas pieno liaukoje taip pat lengvai virsta pieno riebalais.

Būdai ligai nustatyti

Šviežiapienės karvės, sergančios ketoze, dažnai pažeidžiamos kitų ligų - metritų, prieskrandžio užsisukimų, mastitų ir reprodukcinės sistemos sutrikimų. Šviežiapienės karvės turi būti atidžiai stebimos, siekiant išsiaiškinti kitų ligų riziką.

Ar šviežiapienės karvės neserga ketoze, galima išsiaiškinti dviem būdais. Vienas iš jų - ketoninio kūno betahidroksibutirato nustatymas karvių serume ar šlapime. Kitas būdas - analizuoti pieno tyrimų duomenis. Šviežiapienės karvės, netenkančios daug svorio, paprastai gamina labai riebų pieną. Jei banda kontroliuojama, ligoms nustatyti galima taikyti tam tikrą sistemą.

Didžiausia tikimybė karvei susirgti hiperketonemija yra 2-4 laktacijos savaitę, todėl geriausia stebėti karves 5-35 laktacijos dienomis. Reikėtų analizuoti, kiek karvių (holšteinų veislės) gamina 5 proc. ir riebesnį pieną. Iš visos bandos tokių karvių turėtų būti mažiau kaip 10 proc. Tačiau remtis vien tik pieno riebumu yra netikslu, ypač jei karvės nėra produktyvios. Daug tiksliau būtų analizuoti pieno riebalų ir baltymų santykį. Remiantis tyrimų duomenimis, jeigu bandoje pieno riebalų su baltymais santykis didesnis kaip 1,4, galima teigti, kad tranzitiniu laikotarpiu karvės buvo netinkamai šeriamos, todėl sukaupė per daug riebalų.

Pavyzdžiui, jei karvės piene yra 5,2 proc. riebalų ir 3,1 proc. baltymų, jų santykis siekia 1,7. Individualiai vertinant gyvulius pagal šią metodiką, diagnozės tikslumas bus apie 60 procentų. Tačiau jei bus vertinami visos bandos rezultatai, gausime tikslesnius duomenis. Jei daugiau kaip 40 proc. karvių pirmojo pieno mėginio riebalų ir baltymų santykį didesnis kaip 1,4, tikslumas padidėja iki 70 proc. Šioje vertinimo sistemoje yra vienas ribojantis veiksnys - kontroliniai melžimai atliekami kas 30-40 dienų, todėl negalima sužinoti ketoninių kūnų kiekio kraujyje kas savaitę ar dvi. Tačiau šis būdas tinkamas šviežiapienės karvės sveikatingumui gana greitai įvertinti.

Kaip išvengti ketozės

  • Nenutukinti išsimelžusių ir užtrūkusių karvių. Jų įmitimo koeficientas turėtų būti 3,5-3,75 balai iš 5 galimų.
  • Likus 2-3 savaitėms iki veršiavimosi, pradėti duoti daugiau kukurūzo siloso, apie 3 kg koncentratų, sudarytų iš grūdinių ir baltyminių (rapsų išspaudų, sojų rupinių) pašarų. Nešerti sugedusiu, prastai kvepiančiu ar supelijusiu šienainiu, silosu.
  • Pastaruoju metu populiarėja pramoniniai energiniai dietiniai pašarai, skirti karvėms tranzitiniu periodu šerti. Tokiame pašare turėtų būti monopropilenglikolio, apsaugotųjų sojų ar rapsų baltymų (lengvai pasisavinamų baltymų krekenoms gaminti). Juose taip pat turi būti niacino, kuris organizme dalyvauja ketoninių kūnų apykaitoje, vitamino E su selenu - stiprių antioksidantų, mažinančių klinikinio mastito pavojų. Į šiuos pašarus pridedama chelatinių mikroelementų, L karnitino, kuris dalyvauja medžiagų apykaitos ir riebalų skaidymo procesuose, apsaugotojo metionino ir kiti produktų. Tokiais pašarais reikėtų šerti nutukusias ir produktyvias karves.
  • Tranzitiniu laikotarpiu karves reikėtų laikyti gerai vėdinamose, gausiai geros kokybės šiaudais pakreiktuose garduose.

M. Budvytis

Mano ūkis, 2011/07