Biržų rajone ūkininkaujantį Aidą Vaitkevičių dauguma žemdirbių pažįsta kaip vieną iš stambiausių serbentų augintojų. Prieš daugiau kaip 20 metų gana nestandartiškai pradėjęs ūkininko karjerą Aidas ir dabar savo ūkyje taiko nestandartinius sprendimus. Tiesa, serbentus iš jo valdų jau baigia išstumti kiti - pelningesni augalai.

Karšta vasaros pradžia neišmušė iš vėžių nemažą ūkininkavimo patirtį turintį Aidą. Pasak jo, iš anksto nerimauti jis nelinkęs, o ir nėra dėl ko. Drėgmės sėkloms sudygti užteko, žieminiai tik kur ne kur neperžiemojo. Tankus žalias paklotas saugo pasėlį nuo saulės kaitros. „Ūkininkavimas tuo ir įdomus, kad nė vienas sezonas nebūna toks pas. Jau, atrodo, visko yra buvę, bet kaskart iš dangaus bumt ir nukrenta kokia naujiena, kad nežinai, ko griebtis. Niekada negali laikytis iš anksto numatyto plano ir dažnai tenka improvizuoti", - sunkia ūkininko dalia Aidas nesiskundžia.

Žinių sėmėsi ir Danijoje

Kuo taps užaugęs, Aidui Vaitkevičiui nebuvo sunku apsispręsti. Ūkiškai gyvenančioje šeimoje užaugusio biržiečio sunkus darbas negąsdino nuo vaikystės. Aidas gardžiai nusijuokia, prisiminęs prie karvių tešmenų praleistus metus. Matyt tai ir lėmė studijų kryptį: iš pradžių Aidas įstojo į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą, baigęs ją, inžinerijos studijas tęsė Lietuvos žemės ūkio universitete. „Ūkininkauti pradėjau, būdamas 21 metų. Derinau ir mokslą, ir darbą ūkyje. Kelis metus dirbau Danijoje", - pasakoja Aidas. Beje, jis nepasinaudojo jokia ES parama, skirta jauniems ūkininkams įsikurti. „Tuo metu nebuvo jokios paramos. Ūkį kūriau savo ir tėvo jėgomis", - pabrėžia jaunas vyras.

Keleri metai Danijoje paliko nemažą žymę būsimo ūkininko gyvenime. Samdomo darbuotojo patirtis svečioje šalyje buvo labai naudinga, nors ten teko dirbi ne tik ūkiškus darbus. „Kurį laiką šėriau laukinius gyvūnus centriniame Kopenhagos zoologijos sode. Šienavau žolę karinėje bazėje, oro uosto teritorijoje", - neįprastus darbus Danijoje prisimena ūkininkas. Pasak Aido, tada jam didelę nuostabą kėlė 10 t/ha Danijoje kuliami kviečių derliai. Jis sako, iš pradžių galvojęs, kad neteisingai suprato. „Tokie derliai mums buvo nesuvokiami. Negalėjau patikėti tuo, ką girdėjau ir mačiau", - šiandien Aido tokie skaičiai nebestebina.

Ūkį įkūrė kolūkio bazėje

Prie savo tėvo Stanislovo, kuris ūkininkauja nuo 1994 m., po ketverių metų prisijungęs Aidas ūkininko karjerą pradėjo su dideliu entuziazmu. Į anksčiau skambiai vadinamo Lenino kolūkio bazę, kurią įsigijo Vaitkevičiai, tėvas ir sūnus įžengė apsiginklavę pjūklais: „Pirmiausia reikėjo ant stogų augantį mišką nupjauti. Pastatuose nebuvo nei langų, nei durų."

Tėvo ir sūnaus keliai neišsiskyrė iki šiol: 800 ha dirbami bendrai. Vaitkevičiai augina žieminius kviečius, žirnius, kvietrugius, grikius, miežius. Kaip sako Aidas, visko po truputį, kad sėjomaina būtų tinkama. Paprastai po žirnių sėjami kviečiai, kurių derliai nenašioms Biržų rajono žemėms, palyginti aukšti: kuliama po 5 ir daugiau t/ha. Aidas visiškai atsisakė rapsų. Jo tėvas dar augina keliasdešimt hektarų šios rizikingos kultūros. Pasak A. Vaitkevičiaus, su rapsais vargo daug, o naudos ne visada yra: „Rapsų auginimas daug nervų kainuodavo. Jie buvo kaip prakeiksmas, loterija, kuri dažniausiai pasibaigdavo ne mano naudai."

Ne mažiau pelninga kultūra Aidas įvardija grikius, kurių plotas siekia apie 130 ha. Jis tikina, kad grikiai galbūt net pelningesni negu rapsai, kurie ne tik rizikingi, bet ir reikalauja nemažai investicijų, norint gauti gerus derlius. „Grikių nereikia nei daug tręšti, nei nuo ligų purkšti. Jei žinai jų auginimo niuansus, gali kulti 2 t/ha, o jų kaina pernai siekė 2,5 tūkst. Lt. Lenkai už juos moka net 3 tūkst. Lt. Šiais laikais tai pasakiškos pajamos iš vieno hektaro", - skaičiuoja Aidas. Tiesa, jie turi ir trūkumų. Auginant grikius, išsiderina visas ūkio darbų mechanizmas: grikiai kuliami vėlai rudenį, kuomet pats žemės dirbimo ir žieminių sėjos karštymetis.

Jei rudenį pritrūksta laiko ir yra rizika nepasėti laiku žieminių, juos sėja į minimaliai įdirbtą dirvą. Apie pusė Vaitkevičių ploto neariama. Aidas svarsto arimo visiškai atsisakyti, tačiau dar nėra tikras, ar taip ir bus, mat nuomonės apie minimalią žemdirbystę labai prieštaringos. Didžiausias neariamosios žemės dirbimo sistemos privalumas - mažesnės laiko sąnaudos. „Taip, tai faktas, kad neardamas sugaišti mažiau laiko, tačiau minimaliai įdirbtus pasėlius daugiau ligos ir piktžolės labiau puola, tad išlaidos pesticidams būna didesnės", - dvi technologijas lygina ūkininkas.

Darbinis, vikšrais judantis arklys

Vaitkevičių ūkyje dirba 5 žmonės. Aido teigimu, žiemą darbo nedaug: „Krapštomės prie technikos, šiek tiek darbo yra miške. Kaip ir visuose augalininkystės ūkiuose, pas mus darbų sezonas prasideda anksti pavasarį ir baigiasi vėlai rudenį." Pavasaris biržiečiui iki šiol būdavo itin sudėtingas. Ūkio laukai išsidėstę aplink upę. Kol ji nenuslūgsta, tol į pažliugusius laukus negali įvažiuoti, ratiniai traktoriai klimpsta kaip pelkėje, o sėjos terminai spaudžia. „50 ha lauke visuomet būdavo kokių 5 ha plotas, į kurį traktoriumi, net ir su visais keturiais sudvejintais ratais, neįvažiuosi. Daug energijos, daug darbo sąnaudų ir daug laiko prarasdavome, - sprendimą pirkti vikšrinį Challenger traktorių motyvuoja Aidas. - Tėvas, sužinojęs apie mano planus, tik pasukiojo pirštą prie smilkinio, tačiau dabar galvoja kitaip."

Neįprastos mūsų ūkiuose technikos debiutas šį pavasarį Aido nenuvylė. Maksimalaus 355 AG pajėgumo traktorius Challenger MT765C nė karto neužklimpo, nebuksavo, darbai nestrigo, sėja neužtruko, ir pasėliai dabar džiugina akį. Pasak jo, ratinis panašios galios traktorius 9 m pločio kultivatorių traukė 9, o vikšrinis - 13 km/val. greičiu. Buksavimo parametrai taip pat vikšrinio traktoriaus naudai: ratinio buksavimas siekė 20 proc., vikšrinis praktiškai nebuksavo. Ūkininkas įsitikinęs, kad mašina su vikšrine važiuokle mažiau slegia dirvą. Su ja pravažiavus nelieka jokių provėžų, o ratinis traktorius palieką ryškų pėdsaką dirvoje. Be to, palyginti su tokios pat galios ratiniu traktoriumi, vikšrinė mašinos trauka didesnė. „Poveikio dirvai net negali įvertinti, tai tiesiog nesulyginami dalykai. Be to, jo valdymas labai paprastas. Aš mėgstu kartoti, kad vikšrinis traktorius ne kosminis laivas", - mašiną vertina ūkio šeimininkas.

Aidas vikšriniam galiūnui patiki pačius sunkiausius, kaip jis sako, - vyriškus žemės dirbimo darbus: skutimą, kultivavimą. „Vikšrinis traktorius - tai juodas darbinis arklys", - pabrėžia Aidas. Traktoriuje įdiegta automatinė vairavimo sistema, tiesa, pamiškėse dėl palydovinio signalo trukdžių ji veikia prastai, tačiau atvirame plote traktorius gali vairuoti pats. Ūkio šeimininkas sako nenorintis iš anksto girti naujos mašinos: „Kai atidirbs kokius 4 tūkst. motovalandų, tada galėsiu pasakyti daugiau. Man smalsu, kaip jo važiuoklė atlaikys didelius krūvius. Įsigyti vikšrinį traktorių - buvo netradicinis sprendimas, bet kol kas rizika pasiteisino."

Challenger vikšrinį traktorių Lietuvoje retai gali išvysti. Šalyje dirba 6 tankams prilygstančios mašinos. A. Vaitkevičius pirmasis Baltijos šalyse įsigijo Challenger 700 serijos traktorių. Daugumoje ūkių dirba beveik dvigubai galingesni 800 serijos Challenger traktoriai.

Technikos vardas dar nereiškia visapusiškos kokybės

Vaitkevičių angare tvarkingai sustatyti traktoriai bet kurią akimirką galėtų išvažiuoti į laukus. Iš šešių traktorių - trys vokiškieji Fendt. Aidas vienas iš pirmųjų šalyje 1999 m. įsigijo lietuvio kišenei ganą brangų Fendt Farmer 308. Vėliau dar tris Fendt Farmer 200 serijos traktorius. Nedidelės galios mašinos zujo serbentų plantacijose. Dabar, kai jų plotai sumažėjo, Fendt mažyliai sugrįžo atgal į savo tėvynę, jų vietą užėmė galingesnė technika.

„Rinkdamasis techniką vien tik į prekinį ženklą nežiūriu. Pasirinkimą lemia ir servisas, ir atsarginių dalių tiekimas. Svarbu ir tai, ar pavyksta rasti bendrą kalbą su techniką parduodančios įmonės darbuotojais. Jei nepavyksta susikalbėti du kartus, trečią kartą ten net nevažiuoji, - savo principus dėsto Aidas. - Lietuvoje dar yra bendrovių, kuriose šie dalykai nevertinami."

Mašinų parko etalonas

Mokslininkai rekomenduoja iki 1 000 ha ūkyje turėti du didesnės kaip 300 AG traktorius, iš kurių vienas didesniam efektyvumui pasiekti galėtų būti vikšrinis. Mūsų sąlygomis vienam didelio laidumo kombainui reikėtų skirti 350-400 ha plotą. Idealu, jei dideliame ūkyje yra bent vienas pravažusis kombainas, kuris praverčia tada, kai per javapjūtę įsivyrauja drėgni orai. A. Vaitkevičius praėjusios lietingos javapjūtės išgąsdintas šiemet įsigijo kombainą su keturiais varomaisiais ratais. „Maža ką. Turime prisitaikyti prie besikeičiančio klimato", - ekstremalioms oro sąlygoms užbėgti už akių siekia ūkininkas.

Šiemet jis pirmą kartą išbandys ir modernias priekabas, kurios skirtingos paskirties konteinerį gali užsitraukti ir nustumti pačios. Kad tokios konstrukcijos technika labai praverčia, Aidas įsitikino Danijoje: „Pavyzdžiui, per javapjūtę nebūtina į laukus vilkiką varyti. Pastatai kelis konteinerius, juos užpildai grūdais,  o traktorius su  prikabinta važiuokle konteinerius pats užsikelia. Tokią techniką verta naudoti ir statybinėms atliekoms ar kitiems kroviniams pervežti", - svarsto Aidas. Jis įsigijo priekabą su trimis konteineriais, iš kurių du skirti grūdams vežti.

Pasak ūkio šeimininko, nė viena mašina ūkyje nestovi be darbo. Šiuolaikiški traktoriai, kombainai, didelio darbinio pločio žemės dirbimo, sėjos, purškimo technika - nemažas turtas. Aido žodžiais, jei ne Europos Sąjungos paramos programos, tokia technika kieme nestovėtų. Kiek projektų įgyvendino, jis sunkiai prisimena: „Gal penkis, ar šešis?". Vikšrinis traktorius taip pat pirktas pagal KPP 2007-2013 metų projektą. Ūkio dydį ir technikos parką jis vadina optimaliu ir tikina, kad kol kas lyg ir nieko netrūksta, o ir plėstis daugiau nebūtų kur.

Daina Stanišauskienė

Mano ūkis, 2011/07