MU mob.pren. 22 10 04 23 01 09 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2011/07
Grambuoliai, spragšiai ir azoto trąšos
  • V. Žėkaitė
  • Mano ūkis

Pastaraisiais metais pietinėje šalies dalyje, ypač miškingose vietose, labai išplito grambuoliai ir spragšiai, apsaugai nuo kurių Lietuvoje registruotų produktų nėra. Aptikus 10 spragšių ar 5 grambuolių lervas viename kvadratiniame metre, bulvių tokiuose plotuose auginti nerekomenduojama. Ar spragšių ir grambuolių daromos žalos dydis turi sąsajų su tręšimu?

Lietuvoje 2010 m. buvo deklaruota per 20 tūkst. ha bulvių laukų. Palyginti su 2009-aisiais, jų plotai sumažėjo 4,64 proc. Bulvės auginamos ne tik dideliuose plotuose, bet ir mažuose sodybų sklypuose - toks bulvių pasėlių išdėstymas labai palankus ne tik ligoms, bet ir kenkėjams plisti.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo Perlojos bandymų stotyje 2008-2009 m. daryti tyrimai, siekiant įvertinti grambuolių ir spragšių lervų pasireiškimą skirtingo ankstyvumo bulvių veislių pasėliuose ir nustatyti jų daromą žalą, bulves tręšiant skirtingomis azoto trąšomis ir parenkant skirtingas jų normas. Bulvės augintos paprastame pajaurėjusiame išplautžemyje.

Grambuolių paplitimą bei jų židinių plotus ilgus metus tyrinėjo tik miškininkai. Jų tyrimų duomenimis, grambuolių lervų židiniai nuo 1967 m. visą laiką mažėjo. Pagausėjimas buvo tik 1989 ir 1992 m. Nuo 1998 m. plotai vėl pradėjo didėti ir pagal daugiametį dinamikos ciklą maksimumą turėjo pasiekti 2008 m. Pastebėta, kad po krizės laikotarpio (kai vabzdžių kiekis minimalus) populiacija palengva gausėja, kol pasiekia kulminaciją. Toks periodas gali trukti 10-12 metų, o visas svyravimų ciklas apima 23-24 metus. Gausos metais grambuolių daroma žala akivaizdi. Didesni židiniai gali susidaryti pernelyg intensyviai kertant medžius, nesilaikant agrotechnikos, biologinių ar kitokių priemonių. Tada nuostolių galima tikėtis kasmet.

Spragšiai

Spragšiai (Elateridae) - tai atskiruose laukuose lokaliai išplintantys polifaginiai kenkėjai, kelerius metus iš eilės kenkiantys tame pačiame lauke auginamiems augalams. Didžiausią žalą daro spragšių lervos. Jos gyvena dirvoje ir minta požeminėmis augalų dalimis. Spragšių lervos - kietos, geltonos ar rusvos spalvos, iki 25-30 mm ilgio, ryškiai segmentuotos kirmėlaitės su tamsesne galva ir trimis poromis krūtinės kojų, dirvoje vystosi 3-5 metus. Žalingiausios būna suaugusios lervos paskutiniaisiais vystymosi metais. Pažeistuose bulvių gumbuose matyti 1-3 mm skersmens skylutės. Per lervų padarytas angeles į gumbą patenka grybinė ar bakterinė infekcija, suvarpyti gumbai praranda prekinę išvaizdą ir vertę, greičiau genda sandėliuojami.

Didžiausias spragšių lervų pavojus būna sodinant augalus į šviežiai suartus dirvonus, ilgai laikytas daugiametes žoles ar apleistas varputėtas dirvas. Augalams spragšių lervos žalingesnės būna sausą vasarą, kai dirvoje trūksta drėgmės. Tuomet jos telkiasi augalų šaknų zonose ir, grauždamos požemines augalo dalis, apsirūpina ir maistu, ir drėgme. Spragšiai ypač nemėgsta liucernų, žirnių, grikių pasėlių.

Grambuoliai

Paprastojo grambuolio (Melolontha melolontha) ir miškinio grambuolio (Melolontha hipocastani F.) lervos net 4-5 metus gyvena, auga ir vystosi dirvoje, misdamos iš pradžių augalų liekanomis, o vėliau - augančių augalų požeminėmis dalimis. Grambuolių lervos gerai auga ir greitai vystosi, kai joms pasiseka aptikti maistingų augalų šaknų, kuriose daug angliavandenių ir mažai azotinių medžiagų - labiausiai tinka pušys ir beržai.

Pavasarį, išėjus įšalui, kai dirvos temperatūra pakyla iki 7 oC, lervos pakyla į paviršinį sluoksnį ir pradeda maitintis. Birželio pabaigoje-liepos pradžioje lervos pirmą kartą neriasi. Antrojo ūgio lervos padaro daugiau žalos negu pirmojo. Didžiausia padaryta žala išryškėja po antrojo nėrimosi, kuris vyksta trečiaisiais lervų gyvavimo metais. Grambuolių lervos bulvės gumbą pažeidžia išgrauždamos jame didžiules landas ar net visą gumbo vidų. Toks gumbas netinka nei maistui, nei pašarui. Peržiemojusios trečiąjį kartą ir intensyviai pasimaitinusios, lervos birželio pabaigoje-liepos pradžioje virsta lėliukėmis (30-50 cm gylyje), o po 6 savaičių - vabalais. Šie pasilieka žiemoti dirvoje, o kitą pavasarį išskrenda.

Grambuolių lervos vengia vietų, kur auga kryžmažiedžiai augalai, joms nepatinka ir tankūs grikių pasėliai. Dirvoje lervos migruoja vertikaliai dėl drėgmės ir temperatūros svyravimų. Vasarą beveik visos lervos gyvena dirvos paviršiuje (10-30 cm gylyje), o rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais leidžiasi gilyn - į 70-120 cm gylį. Gylis priklauso nuo žiemos temperatūros. Jei žiema būna labai šalta, o sniego nedaug, nemažai lervų žūva, tačiau taip nutinka labai retai.

Dirvoje gyvenančių kenkėjų paprastai daug prisiveisia nedirbamose žemėse - kelerius metus laikomose daugiametėse žolėse arba dirvonuose. Todėl bulvių nepatartina auginti išarus tokius plotus. Spragšių ir grambuolių lervų kiekį dirvoje mažina intensyvus žemės dirbimas, dažnas tarpueilių purenimas.

Grambuolių lervų apskaitą reikėtų atlikti rugpjūčio antroje pusėje-rugsėjo pradžioje. Ypač tai aktualu dirvonuojančiuose plotuose. Lervų ir suaugėlių gausa nustatoma kasant duobes ir žarstant žemę. Duobės kasamos 50x50 cm pločio, gylis priklauso nuo lervų tūnojimo gylio (paprastai iki 0,5 m). Jei randama lervų, duobės kasamos giliau. Kiekvienoje duobėje suskaičiuojamos rastos lervos, sugrupuojamos pagal ūgį, kurį galima nustatyti pagal galvų kapsulių plotį, jį matuojant milimetrais. Duobės plote lervos suguldomos tolygiai pagal ilgiausią įstrižainę arba tolygiai visame plote.

Nepatikrinus dirvos užkrato lervomis rudenį, analizę galima atlikti ir pavasarį, prieš augalų sodinimą. Tačiau rudeninis skaičiavimas yra tikslesnis, kadangi pavasarį dar ne visos lervos iš žiemojimo vietų būna pakilusios į armens sluoksnį.

Tyrimui rudenį buvo pasirinktas 0,5 ha-1 laukas, einant įstrižai jo buvo iškastos 1 m2 dydžio ir 70 cm gylio duobės. Iškasta žemė supilta ant greta patiesto brezento, išžarstyta rankomis ir suskaičiuoti kenkėjai pagal rūšis. Lervos buvo pasiskirsčiusios labai nevienodai, vienoje 1 m2 duobėje buvo rasta net 10 grambuolio lervų, o kitoje - tik dvi. Spragšių lervų buvo mažiau - vidutiniškai 1 m2 rastos 3 lervos.

Prieš bulvių sodinimą pavasarį atlikta dirvos kenkėjų apskaita tuo pačiu metodu. Grambuolių suaugėlių viename kvadratiniame metre buvo rasta nedaug ir ne visose duobėse. Lervos pasiskirstė taip pat labai netolygiai ir negausiai. Atskirose duobėse buvo 5-6 lervos, kitose - tik po vieną. Pavasarį darant papildomą apskaitą, palyginti su rudenį daryta apskaita, spragšių lervų rasta 4 kartus mažiau.

Tyrimų metodika

I. Tyrimo lauke buvo pasodintos skirtingo ankstyvumo bulvių veislės:

  • ankstyvosios;
  • vidutinio ankstyvumo;
  • vėlyvosios.

II. Pasirinktos skirtingos mineralinės trąšos:

  • kompleksinės trąšos N11P13K30;
  • Kalcio Cyanamidas Perkla;
  • amonio sulfatas.

III. Parinktos dvi azoto trąšų normos:

  • N90;
  • N120.

Bulvių priešsėlis buvo žieminiai rugiai. Dirva iš rudens suarta, pavasarį du kartus kultivuota ir akėta. Mineralinės trąšos išbertos prieš pirmąjį kaupimą. Bulvės iki sudygimo du tris kartus kauptos ir akėtos, sudygusios nukauptos dar du kartus. Nuo piktžolių sudygęs bulvių pasėlis apdorotas herbicidu Agilu 100 g l k. e. 1,5 l ha-1. Kolorado lervų plitimui sustabdyti panaudotas insekticidas Aktara 25 % t. g. 0,06 kg ha-1.

Prieš bulvių derliaus nuėmimą iš kiekvieno laukelio atsitiktine tvarka iškasta po 6 kerus. Jungtinis kerų mėginys (18 kerų) sudarytas iš visų pakartojimų. Kiekvieno varianto jungtiniame mėginyje buvo nustatytas bulvių gumbų skaičius iš kero, derliaus struktūra frakcijomis (iki 40 g, 40-60 g, 60-80 g, 80-100 g ir per 100 g), spragšių ir grambuolių lervų pažeidimo intensyvumas.

Vieno kero gumbų masė, skaičius ir gumbų svorio struktūra

Didinant azoto trąšų normą nuo N90 iki N120, didėjo ir gumbų masė skirtingo ankstyvumo bulvių pasėlyje. Didžiausi skirtumai pastebėti auginant ankstyvąsias ir vėlyvąsias bulves, atitinkamai gumbų skaičius padidėjo 19 ir 15 proc. Ankstyvo subrendimo bulvės užaugino mažiausią gumbų masę, vidutiniškai - 653,8 g, auginant vidutinio vėlyvumo ir vėlyvąsias bulves, vieno kero gumbų masė didėjo 9 ir 37 procentų.

Didinant azoto trąšų normas iki N120, kero gumbų skaičius turėjo tendenciją didėti vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų bulvių pasėlyje. Ankstyvųjų bulvių vieno kero gumbų skaičius nuo didesnės azoto trąšų normos netgi sumažėjo 8 proc. Trąšų formos kero gumbų skaičiui didelės įtakos neturėjo. Gumbų skaičiui bulvių veislė turėjo didesnės įtakos. Ankstyvųjų bulvių pasėlyje vienas keras užmezgė vidutiniškai 13,4 gumbus, vėlyvųjų veislių bulvių kere gumbų buvo vidutiniškai 1,3 karto daugiau.

Derliaus struktūroje ankstyvųjų bulvių smulkioji frakcija tręšiant mažesnėmis azoto normomis sudarė vidutiniškai 25,5 proc. Kitose frakcijos pagal vieno kero gumbų stambumą derliaus struktūroje pasiskirstė panašiai vienodai - 12-19 proc. Tik stambiausių - prekinių (100 g ir daugiau) gumbų derliaus struktūroje procentas buvo didžiausias ir sudarė nuo 22,4 iki 45,9 proc. Padidinus azoto trąšų normą iki N120, smulkios ir sėklinės frakcijos bulvių kiekis nežymiai mažėjo, o prekinių gumbų kiekis padidėjo 21 procentu.

Vidutinio vėlyvumo veislių bulvėse derliaus struktūroje aiškios priklausomybės nuo trąšų normų ar jų formų nepastebėta. Stambių gumbų masė sudarė didžiąją derliaus dalį. Azoto trąšų normos padidinimas iki N120 derliaus struktūroje didino prekinių bulvių kiekį.

Vėlyvųjų veislių bulvių vieno kero smulkioji ir sėklinė frakcija derliaus struktūroje pasiskirstė panašiai vienodai, užimdamos 12-18 proc. Stambiausios bulvės, kaip ir ankstyvosios bei vidutinio ankstyvumo, sudarė derliaus didžiąją dalį - nuo 25 iki 40 procentų. Azoto trąšų normos padidinimas padidino prekinių bulvių kiekį. Skirtingos trąšų formos bulvių derliaus struktūrai didelės įtakos neturėjo.

Dirvinių kenkėjų pažeidimų apskaita

Dirvinių kenkėjų pažeidimų apskaita bulvių gumbuose įvertinta naudojantis PP1/52(2) standartais. Pažeidimo procentas įvertintas: nuo 1 iki 2 - nežymus pažeidimas; nuo 3 iki 5 - vidutiniškas; daugiau kaip 5 - sunkus.

Sveikiausios ir mažiausiai dirvos kenkėjų pažeistos buvo ankstyvųjų veislių bulvės. Daugiau pažeistų gumbų, vidutiniškai 60 proc., buvo vidutinio vėlyvumo bulvių  ir stipriausiai nuo grambuolių ir spragšių lervų nukentėjo vėlyvųjų veislių bulvės. Tręšiant skirtingomis trąšomis bei didinant azoto normą, ryškios pažeidimų kitimo tendencijos nepastebėta.

Ankstyvųjų veislių bulvėse nežymūs (nuo 1 iki 2) spragšių lervų pažeidimai vidutiniškai sudaro 30,7 proc. Panašiai pažeistos vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų veislių bulvės, atitinkamai 20,2 ir 28,5 proc. Padidinus azoto trąšų normą, spragšių pažeidimo procentas turėjo tendenciją mažėti. Nežymiai mažiau pažeidimų rasta tręšiant kompleksine trąša N90P90K120 arba N120P90K120. Vidutiniškų ir stiprių pažeidimų spragšių lervomis bulvių gumbuose nustatyta nedaug. Stipriau buvo pažeisti bulvių gumbai, patręšus Kalcio Cyanamidu Perkla N90.

Bulvių gumbų pažeidimo intensyvumas mažiausias buvo patręšus N120P90K120 kompleksinių trąšų deriniu, atitinkamai: 9,26, 5,56 ir 7,41 proc., didžiausias pažeidimų intensyvumas tręšiant Kalcio Cyanamidu Perkla N90.

Grambuolių lervos mažiausiai pažeidė ankstyvųjų veislių bulves. Stipriau pažeidė vidutinio vėlyvumo ir vėlyvųjų bulvių gumbus. Nežymiai pažeista bulvių gumbų vidutiniškai buvo 30,7 ir 32,4 proc. Vidutiniškai ir stipriai pažeistų bulvių daugiau buvo taip pat tarp vėlyvesnių veislių. Pažeidimai sudarė nuo 0 iki 7,8 proc.

Azoto trąšų normą padidinus iki N120, nestiprus grambuolių pažeidimo procentas turėjo tendenciją didėti. Vidutiniški ir stiprūs pažeidimai bulvių gumbuose pasiskirstė labai netolygiai ir aiškios tendencijos nuo trąšų ar bulvių veislių nepastebėtos.

Grambuolių lervų pažeidimo intensyvumas ankstyvųjų veislių bulvėse buvo mažiausias ir siekė nuo 2,59 iki 8,89 proc. Didesnis pažeidimo intensyvumas buvo vėlyvesnių veislių bulvėse.

Gumbų derlingumas

Tyrimų duomenimis, mažiausi bulvių gumbų derliai gauti auginant ankstyvojo subrendimo bulves. Jų derliui skirtingos trąšos bei normos padidinimas didelės įtakos neturėjo, gumbų derlius siekė nuo 7,90 iki 8,79 t ha-1. Vidutinio vėlyvumo veislių bulvės vidutiniškai derėjo 47,8 proc. geriau, palyginti su ankstyvosiomis. Trąšų normos padidinimas iki N120 turėjo esminės įtakos, vidutiniškai derlius padidėjo 1,8 karto. Didžiausi bulvių gumbų derliai gauti auginant vėlyvąsias bulves. Didesnė azoto trąšų norma (N120) davė patikimą derliaus priedą, gumbų derlius padidėjo vidutiniškai 26,7 proc., palyginti su gumbų derliumi, išbėrus N90. Dvejų metų tyrimų duomenimis, aiškios tendencijos nuo trąšų derinių nepastebėta, nežymiai didesnis bulvių gumbų derlius buvo tręšiant amonio sulfatu. Daugiau sausųjų medžiagų susikaupė bulvėse, patręštose Kalcio Cyanamidu Perkla trąšomis. Sausųjų medžiagų derlius vėlyvesnių veislių bulvių gumbuose didinant azoto trąšų normą turėjo tendenciją didėti.

V. Žėkaitė

Mano ūkis, 2011/07