Tinkliškoji dryžligė ir miltligė yra dažnos, todėl ir geriau žinomos miežių ligos. Pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie dar vieną lapų dėmėtligę miežiuose - ramulariją. Ši liga praėjusiais metais buvo išplitusi daugelyje miežių pasėlių visoje Lietuvoje.

Ramularijos miežiuose sukėlėjas Ramularia collo-cygni kaip saprotrofas gyvena ant sunykusių augalų liekanų, kaip parazitas - ant įvairių varpinių augalų. Pirminis užkratas į miežių pasėlius patenka nuo laukinių žolių bei savaime sudygusių grūdų pabirų vėjo pernešamomis konidijomis, nuo žieminių miežių užsikrečia ir vasariniai.

Ligos sukėlėjo randama ir ant sėklų - pastaruoju metu sėkliniai grūdai įvardijami kaip svarbus užkrato šaltinis. Nuo užkrėstų sėklų ligą sukeliantis grybas prasiskverbia į besikalančius lapelius. Tuo laikotarpiu ant apatinių lapų jautresnėse veislėse gali būti matomos apvalios ar ovalios dėmės. Jos nėra apribotos lapų gyslų, yra didesnės (apie 1 mm skersmens), negu vėlesniais tarpsniais išryškėjančios dėmės. Šie ramularijos pažeidimai lieka ant apatinių lapų.

Aktyvaus augalo augimo metu ramularijos požymiai beveik neišryškėja. Liga intensyviau pradeda plisti ant viršutinių lapų miežiams išplaukėjus. Pirmiausia pasimato punktyrinės šviesios dėmelės, kurios vėliau pereina į tamsiai rudas ar beveik juodas nedideles dėmes. Būdingos ramularijai dėmės yra 1-3 mm ilgio ir 0,5 mm pločio, aiškiai apribotos lapo gyslų. Jų dydis priklauso nuo ligos intensyvumo bei auginamos veislės jautrumo. Dėl grybo išskiriamų toksinų aplink dėmes lapų gyslų kryptimi formuojasi chlorozės (blyškus pageltimas). Ramularia collo-cygni išskiriamas toksinas rubelinas D blukina lapą, o vėliau šis sunyksta.

Nesant smarkaus užsikrėtimo, dėmės ant lapo išsidėsto viena nuo kitos didesniu atstumu, būna būdingo dydžio. Kai liga labai išplinta, ant lapų būna daug mažų (0,2-0,4 mm) ramularijos dėmelių. Esant ligos epidemijai, mažos ramularijos dėmelės susilieja į dideles tamsias dėmes. Kai kuriais atvejais tokios dėmės apima visą lapo plotą. Ant viršutinio lapo lapalakščio ramularijos dėmės išsidėsto palyginti tolygiai, o ant apatinių - ties lapų sulinkimu. Ramularijai gausiai išplitus, pradedant nuo dėmių, lapai gelsta, o vėliau ir visai nudžiūsta. Ši liga taip pat pažeidžia stiebus, lapamakštes, akuotus.

Gausios rasos nakties metu yra vienas iš svarbiausių aplinkos veiksnių ramularijai plisti, nes ligos sukėlėjo sporoms dygti būtina drėgmė lapo paviršiuje. Tose lapo vietose, kur kaupiasi rasos lašeliai, ligos pažeidimas būna didžiausias. Ligai plisti reikalinga 23-25 ºC temperatūra. Ilgas šviesus saulėtas periodas šios ligos plitimui taip pat turi svarbią reikšmę. Miežių veislių jautrumas ramularijai gali labai skirtis, tačiau visiškai atsparių veislių nėra. Taikant supaprastintą žemės dirbimą, atsėliuojant miežius, susidaro palankios sąlygos ligai plisti.

Atsparesnių veislių miežių auginimas, sėjomaina yra svarbios profilaktikos priemonės nuo ramularijos. Pagrindinė apsaugos priemonė - fungicidai. Kadangi ramularija miežių pasėliuose plinta grūdo formavimosi metu, labai svarbu, kad fungicidai nuo šios ligos būtų naudojami vamzdelėjimo pabaigoje ar net plaukėjimo metu (BBCH 45-55). Nupurškus pasėlius fungicidais bamblėjimo metu, jų efektyvumo nuo vėlesniais tarpsniais plintančios ramularijos nebepakanka. Tačiau nereikia ir per daug atidėti purškimo. Ligai išplitus ant viršutinių lapų, panaudoti fungicidai gali būti mažai efektyvūs.

Prieš kelerius metus strobilurinų grupės fungicidai buvo įvardijami kaip pagrindinė veiksminga priemonė nuo ramularijos. Tačiau ramularijos sukėlėjo atsparumas minėtos grupės fungicidams kelia nerimą jau ne vienoje šalyje. Siekiant apsaugoti miežius nuo šios ligos, reikėtų naudoti įvairių cheminių klasių veiksmingus fungicidus. Nuo ramularijos šalyse, kur ši liga plinta, rekomenduojama naudoti fungicidus, savo sudėtyje turinčius biksafeno, boskalido, chlorotalonilo, epoksikonazolo, protiokonazolo. Daugelis šių paminėtų veikliųjų medžiagų yra parduodami gamykliniuose mišiniuose su kitos grupės veikliąja medžiaga, tarp jų ir strobilurinais.

Kontaktinio veikimo veikliąją medžiagą chlorotalonilą rekomenduojama naudoti ramularijos kontrolei miežiuose daugelyje šalių. Tačiau ši veiklioji medžiaga turėtų būti jau gamykliniame mišinyje su kitų cheminių klasių veikliosiomis medžiagomis arba maišoma su kitais registruotais fungicidais ruošiant purškiamuosius mišinius, kadangi naudojant vien chlorotalonilo veikliąją medžiagą turintį fungicidą, išplis kitos ligos.

Žemdirbystės institute 2010 m. buvo tirtas kai kurių fungicidų, savo sudėtyje turinčių vieną ar kelias veiksmingas nuo ramularijos veikliąsias medžiagas, efektyvumas. Tyrimų duomenimis, fungicidai veiksmingai lėtino ligos vystymąsi ir ilgiau išsaugojo ramularijos nepažeistą lapo plotą. Mūsų tyrimai patvirtino, kad fungicidai, savo sudėtyje turintys biksafeno, boskalido, chlorotalonilo, epoksikonazolo, protiokonazolo veiksmingai mažina ramularijos plitimą. Kol kas Lietuvoje šios ligos kontrolei gali būti naudojami ir strobilurinų grupės fungicidai, maišant juos su jau išvardintomis veikliosiomis medžiagomis. Bet būtina nuolat sekti naujausią informaciją apie ramularijos sukėlėjo atsparumo riziką ir naudotis naujausiomis rekomendacijomis.

Liga palankiomis sąlygomis vystosi labai sparčiai, sukeldama ankstyvą lapų senėjimą, paankstindama brendimą, todėl patiriami derliaus nuostoliai, nukenčia jo kokybė - grūdai būna smulkesni. Literatūroje nurodoma, kad dėl ramularijos netenkama nuo 10 iki 35 proc. miežių grūdų derliaus. Žemdirbystės institute 2009 m. darytų tyrimų duomenimis, dėl ramularijos vasarinių miežių grūdų derlius sumažėjo iki 1,0 t/ha. 2010 m., panaudojus fungicidus, kurių sudėtyje nuo ramularijos yra bent viena veiklioji medžiaga, buvo išsaugota iki 1,22 t/ha grūdų derliaus, subrendo stambesni grūdai.

Kuo atsparesnių ramularijai veislių auginimas, augalų kaita ir veiksmingų nuo šios ir kitų miežių ligų fungicidų pasirinkimas bei purškimas BBCH 45-55 augimo tarpsniu sumažina ligos daromus nuostolius ir padeda išauginti gerą derlių. Nors sėkla pastaruoju metu įvardijama kaip svarbus ramularijos infekcijos šaltinis, tačiau kol kas jokių registruotų beicų nuo šios ligos nėra.

R. Semaškienė

Mano ūkis, 2011/06