Ir mikroelementų trūkumas, ir jų perteklius sukelia įvairius fiziologinius augalų susirgimus. Vizualiai labai sunku nustatyti tikrąją tokių susirgimų priežastį ir tiksliai pasakyti, kurio mikroelemento trūksta arba kurio yra per daug, kadangi fiziologinių procesų sutrikimų požymiai yra panašūs. Jei mikroelementų trūkumo požymiai išryškėja augalų vegetacijos pradžioje, tinkamai nustačius tikrąją priežastį, mitybos trūkumą dar galima ištaisyti mikroelementinių trąšų tirpalais.

Vienas iš daugelio rodiklių, nusakančių dirvožemio sukultūrinimo lygį, yra pakankamas mikroelementų kiekis jame. Žinomi šeši augalams gyvybiškai svarbūs mikroelementai: boras, varis, manganas, cinkas, kobaltas ir molibdenas. Dirvožemiai paprastai yra nevienodai turtingi mikroelementų. Daugiausia šalies dirvožemiai turi mangano. Labai mažo ir mažo manganingumo dirvų beveik nėra, dauguma jų - apie 70 proc. yra manganingos.

Boro turtingiausi Vidurio Lietuvos dirvožemiai. Boringų bei didelio boringumo dirvų čia 72 procentai. Rytų ir Vakarų Lietuvos regionuose turtingų boro dirvų yra tik apie 40 proc. Šiose zonose daugiausia yra vidutinio boringumo dirvožemių. Dirvožemio varingumas didžiausias Vidurio Lietuvoje - vidutinio varingumo ir varingų dirvų šioje zonoje yra apie 83 proc. Rytų ir Vakarų zonose vyrauja mažai ir vidutiniškai vario turinčios dirvos: Rytų zonoje tokių dirvų yra 84 proc., Vakarų - 77 procentai. Kobalto, cinko ir molibdeno didžioji dalis šalies dirvožemių - atitinkamai 86, 74 ir 98,5 proc. - yra neturtingi.

Nustatyta, kad metai iš metų tuose pačiuose dirvožemiuose (dažniausiai net tose pačiose jų vietose) trūksta vieno ar dviejų mikroelementų, todėl ir derliaus priedas ten gaunamas tik naudojant būtent tuos trūkstamus mikroelementus. Tokiais atvejais naudoti kitus mikroelementus yra ekonomiškai ir ekologiškai nenaudinga. Augalų nesunaudoti mikroelementai kaupiasi dirvožemyje, o ilgainiui jų gali susikaupti daugiau, negu gali augalai pakęsti. Tada šių dirvožemių produktyvumas irgi pradeda mažėti, prastėja juose išaugintos produkcijos kokybė.

Kad galėtume teisingai nuspręsti, kokių mikroelementinių trąšų, taip gausiai mums šiandien siūlomų, trūksta vienai ar kitai mūsų dirvai, turime žinoti, kokiai grupei pagal mikroelementų kiekį priklauso kiekvienas konkretus dirvožemis.

Ne visi augalai yra vienodai jautrūs vieno ar kito mikroelemento trūkumui dirvožemyje. Boro trūkumui labai jautrūs linai, runkeliai; mažiau jautrūs - ankštiniai augalai ir bulvės, o varpiniai augalai dažnai kenčia dėl boro pertekliaus. Vario ir cinko trūkumui jautrūs visi augalai, bet jautriausiai į jį reaguoja javai. Trūkstant mangano, labiausiai sumažėja cukrinių ir pašarinių runkelių bei varpinių javų derlius. Molibdeno trūkumui labiausiai jautrūs ankštiniai augalai, kiek mažiau - varpiniai ir kaupiamieji.

Mikroelementinės trąšos efektyvios būna tada, kai dirvožemyje augalams pakanka azoto, fosforo ir kalio, t. y. kai tręšiama subalansuotai, o augalams prieinamų mikroelementų dirvožemyje yra mažiau negu nustatyti kritiniai kiekiai. Durpiniuose ar labai daug organinės medžiagos turinčiuose dirvožemiuose mikroelementinių trąšų tikrai reikia, ir jos bus efektyvios tuomet, kai jų kiekis dirvoje bus 1,5-2 kartus didesnis už lentelėje pateiktus kiekius.

Mikroelementinių trąšų efektyvumą lemia ne vien jų kiekis dirvožemyje, bet ir kiti veiksniai - dirvožemio granuliometrinė sudėtis, dirvožemio reakcija, drėgmės režimas dirvožemyje ir t. t. Šviežiai pakalkintuose rūgščiuose dirvožemiuose arba sausringais metais augalai sunkiau pasisavina mikroelementus.

Tyrimų duomenys puikiai iliustruoja mikroelementinių trąšų naudą žieminių kviečių pasėliuose. Vidutinius fosforo, kalio ir cinko kiekius turinčiame dirvožemyje planuojant užauginti 7,0 t ha^-1 grūdų derlių, fosforo (158 kg ha^-1), kalio (149 kg ha^-1) ir mikroelementinėmis cinko trąšomis tręšta rudenį lokaliai. Trąšų normos skaičiuotos pagal dirvožemio turtingumą maisto medžiagų ir cinko. Subalansuotas tręšimas NPK bei NPK + Zn teigiamai veikė kviečių krūmijimąsi bei produktyvių stiebų skaičių. Cinko priedas trąšoje davė 0,45 t ha^-1 Tauro veislės kviečių ir 0,14 t ha^-1 Ados kviečių derliaus priedą.

Tręšimo įtaka žieminių kviečių derliui

Vidutiniškai cinko turtinguose dirvožemiuose cinko priedas trąšoje pastebimai didino trąšų efektyvumą, tačiau reikia pabrėžti, kad skirtingos žieminių kviečių veislės nevienodai reagavo į tręšimą. Už 1 kilogramą rudenį išberto mišinio NPK veikliųjų medžiagų Ados veislės kviečių grūdų gauta 4,12 kg, o Zn priedas šį rodiklį padidino dar 10,7 procento. O kviečių Tauras už 1 kilogramą NPK veikliųjų medžiagų gauta 2,65 kg grūdų, o Zn priedas NPK veiksmingumą padidino dar 53,2 proc. Nuo cinko priedo trąšoje didėjo ir pavasarį atiduoto azoto veiksmingumas. Cinkas NPK tręšimo fone azoto trąšų veiksmingumą Ados veislės kviečiuose padidino 6,7 proc., o Tauro - net 34,8 proc.

Trąšų efektyvumas

Taigi mikroelementines trąšas reikėtų naudoti mažai mikroelementų turinčiuose dirvožemiuose. Derlinguose dirvožemiuose siekiant išauginti didesnį negu vidutinį derlių, tręšiant didelėmis ir vidutinėmis makrotrąšų normomis, mikroelementines trąšas reikėtų naudoti net ir ten, kur dirvožemiai yra vidutiniškai turtingi ir turtingi mikroelementų. Rekordiniams derliams tokio turtingumo dirvožemiuose paprastai būna šių medžiagų per mažai.

Mikroelementus naudoti reikia saikingai, nes per didelės jų dozės augalą gali veikti toksiškai. Norint to išvengti, būtina ištirti dirvožemyje esančius svarbiausių mikroelementų kiekius ir pagal tai parinkti iš jų būtiniausius augalams. Dirvožemio turtingumo mikroelementų analizių duomenimis galima naudotis kelerius metus. Turėdami šiuos duomenis, žemdirbiai gali objektyviai spręsti mikroelementų naudojimo reikalingumą, pagal tai rinktis būtinų mikroelementų preparatus, nepasiduodant įvairių platintojų siūlymams.

D. Janušauskaitė

Mano ūkis, 2011/06