Žvelgiant į bendras Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos apimtis atrodytų, kad viskas klostosi neblogai. Ilguoju laikotarpiu užsienio prekybos apimtys auga, balansas gerėja ir jau 2010 metais pasiekė rekordinių aukštumų - 1 mlrd. 867,8 mln. litų. Tais pačiais metais pasiektas ir žemės ūkio, ir maisto produkcijos eksporto rekordas - apimtys viršijo 9 mlrd. 802 mln. litų.

Nuo įstojimo į ES žemės ūkio ir maisto produktų eksporto augimo tempai vidutiniškai sudarė 23,7 proc. Ne ką lėčiau augo žemės ūkio ir maisto produktų importo į Lietuvą apimtys - vidutiniškai 20,1 proc. Įspūdingi vidutiniai žemės ūkio ir maisto produktų eksporto ir importo augimo tempai išsilaikė nepaisant pasaulio finansinės ekonominės krizės, kurios pasekmės buvo gana ryškios 2009 metais, kai žemės ūkio ir maisto produktų eksportas smuko 10,3 proc., o importas - 18,3 proc. Kadangi importas smuko beveik dvigubai daugiau nei eksportas, 2009-aisiais pavyko pagerinti užsienio prekybos žemės ūkio ir maisto produktais balansą.

Pažvelgus giliau

Gyvulininkystės produkcijos eksportas 2009 m. siekė 2 mlrd. 389,1 mln. Lt, arba 30 proc. viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. Daugiausia iš Lietuvos 2009 m. buvo eksportuojama pieno ir pieno produktų, kurių eksporto vertė sudarė 1 mlrd. 115,6 mln. Lt. Mėsos gaminių, žuvies ir vėžiagyvių eksportuota už 510,6 mln. Lt, mėsos ir valgomųjų subproduktų - už 428,1 mln. Lt, gyvų gyvūnų - už 321 mln. Lt, kitų gyvūninės kilmės produktų - už 13,8 mln. Lt.

Palyginę laikotarpį nuo 2003 m. (prieš Lietuvos įstojimą į ES) iki 2009 metų, matome, kad daugiausia išaugo mėsos ir valgomųjų subproduktų eksporto apimtys (9,4 karto). Tačiau užsienio prekybos balansas šioje produktų grupėje yra neigiamas (2009 m. - 1 46,1 mln. Lt) ir toliau prastėja. Po įstojimo į ES sparčiai auga gyvų gyvūnų eksportas, palyginti su 2003 m. jis iki 2009 m. išaugo 8,7 karto. Užsienio prekybos gyvais gyvūnais balansas yra teigiamas ir 2009 m. siekė per 258 mln. Lt. Tarp šių dviejų produktų grupių yra glaudus ryšys: iš Lietuvos išvežami gyvi gyvūnai, kurie galėtų būti skerdžiami ir perdirbami mūsų šalies įmonėse ir eksportuojami kaip perdirbta produkcija. Kadangi taip nėra, mėsos gamyba mažėja, neišnaudojami perdirbimo pajėgumai, negarantuojamas užimtumas, prarandama pridėtinė vertė. Lietuva turi neigiamą gyvūninių produktų (pagal klasifikaciją nenurodytų kitoje vietoje) užsienio prekybos balansą, kuris 2009 m. siekė 73,2 mln. Lt.

Perdirbtų gyvulininkystės produktų eksporto mažėjimo tendencija, kaip pasaulio finansinės krizės pasekmė, buvo stebima 2008 ir 2009 metais. Daugiausia (13,8 proc.), palyginti su 2008 m., krito pieno ir pieno produktų eksportas. Mėsos ir valgomųjų subproduktų eksporto kritimas per tą patį laikotarpį buvo mažesnis - apie 4,6 proc. Laimei, šių eksportuojamų prekių grupių importo apimtys krito dar labiau. Pieno ir pieno produktų importo apimtys 2009 m. krito trečdaliu, palyginti su 2008 m., mėsos ir valgomųjų subproduktų importas per tą patį laikotarpį sumažėjo 18,4 proc.

Eksportas

Lietuvos gyvulininkystės produktų eksporto geografijoje viena svarbiausių realizacijos rinkų yra Rusija, į kurią keliauja 59 proc. visų iš šalies išvežamų gyvų gyvūnų - daugiausia kiaulių (Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, per 2009 m. jų išvežta per 507,7 tūkst.), 22 proc. mėsos ir valgomųjų subproduktų, 29 proc. pieno ir pieno produktų (daugiausia sūrių ir varškės). Ne mažiau svarbios Lietuvai yra kaimynės - Lenkija, Latvija ir kitos ES šalys - Vokietija, Italija, Olandija, Prancūzija. Į Vokietiją keliauja 36 proc. visų iš šalies išvežamų mėsos gaminių, žuvų ir vėžiagyvių, į Prancūziją - 14 proc. Į Italiją išvežama 18 proc. visų lietuviškų pieno ir pieno produktų, į Vokietiją - 11, Lenkiją - 10 proc. Į pastarąją šalį iškeliauja 16 proc. visų iš Lietuvos išvežamų gyvūnų (daugiausia galvijų - 56,9 tūkst. vnt. per 2009 m.), dar 11 proc. jų vežama į Olandiją (52 tūkst. vnt.). Į Olandiją taip pat išvežama apie 16 proc. mėsos ir valgomųjų subproduktų, 15 proc. šios grupės produktų keliauja į Latviją.

Importas

Gyvulininkystės produktų importo geografijoje dominuoja Lenkija, Latvija, Vokietija ir Estija. Apie 57 proc. gyvų gyvūnų į Lietuvą atkeliauja iš Lenkijos (per 2009 m. iš šios šalies atvežta 32,6 tūkst. kiaulių ir 6,2 tūkst. galvijų), 14 proc. iš Latvijos. Lietuviškos kilmės gyvi gyvūnai išvežami į Rusiją, o bandos papildomos lenkiškais gyvuliais. Mėsos ir valgomųjų subproduktų geografijoje dominuoja Vokietija ir Lenkija - atitinkamai 31 ir 28 proc. šios grupės Lietuvos importo apimčių. Apie 52 proc. pieno ir pieno produktų įvežama iš Latvijos, dar apie pusė tiek (27 proc.) atvežama iš Lenkijos. Apie 90 proc. iš Latvijos į Lietuvą importuojamų pieno ir pieno produktų sudaro žaliavinis pienas, kai tuo tarpu iš Lenkijos atvežama perdirbta pieno produkcija. Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, 86 proc. iš Lenkijos į Lietuvą įvežamų pieno produktų sudaro perdirbti produktai: pasukos, rūgpienis, grietinė ir jogurtas, sūriai ir varškė.

Kurias kryptis rinktis

Rusija yra viena svarbiausių lietuviškų gyvulininkystės produktų realizavimo rinkų, neįeinančių į ES. Taip pat plėtojami užsienio prekybos santykiai su Saudo Arabija, Kroatija, Libija - pieno produktų eksporto srityje, Ukraina, Baltarusija - naminių vištų, mėsos ir valgomųjų subproduktų, Izraeliu - galvijų eksporto srityje. Pastarosioms šalims derėtų skirti daugiau dėmesio siekiant populiarinti lietuvišką gyvulininkystės produkciją ir stiprinti jos pozicijas netradicinėse rinkose. Pavyzdžiui, Lenkija žemės ūkio ir maisto produktų vartojimo skatinimo ir lenkiškos produkcijos populiarinimo programas orientuoja į Tolimųjų Rytų šalis - Japoniją ir Kiniją.

Vertinant Rusijos prekybos politiką ir taikomus apsaugos mechanizmus, Lietuvos pieno perdirbėjai pripažįsta, kad rinka yra politizuota ir smarkiai priklausoma nuo valstybių politinių susitarimų. Importo muitų padidinimas bei importo ribojimas dėl kokybės reikalavimų neatitikimo gali sumažinti įmonių eksporto apimtis. Įmonių atstovai šias Rusijos rinkos apsaugos priemones vertina kaip laikinas.

Ilgalaikės priemonės numatytos Rusijos strateginiuose dokumentuose (Valstybinėje žemės ūkio sektoriaus plėtros ir rinkos reguliavimo iki 2012 m. programoje ir Gyvulininkystės produktų pirminio perdirbimo plėtros 2009-2011 m. programoje). Gyvulininkystės sektorius Rusijoje įvardijamas kaip prioritetinis, todėl ateityje konkurencija Rusijos vidaus rinkoje tik stiprės. Rusija numato 2020 m. tapti kiaulieną eksportuojančia šalimi. Tai pakankamai rimtas iššūkis žinant, kad kol kas Lietuvos eksportuotojai nesistengia rasti nišos lietuviškai kiaulienai, o veža gyvas kiaules į Rusiją. Gyvų kiaulių įvežimas į Rusiją stabdomas padidintais importo muitais, kurie 2010 m., įsigaliojus Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungai, buvo pakelti nuo 5 iki 40 procentų.

Stiprėjant konkurencijai Rusijos pieno ir mėsos produktų rinkoje, Lietuvos eksportuotojai turi stiprinti savo pozicijas Rusijos rinkoje, populiarinti lietuvišką produkciją, žengti į ekologiškos mėsos gamybos segmentą, plėtoti jau esamų ekologiškų gyvulininkystės produktų asortimentą.

Sektorinės organizacijos, smulkios ir vidutinės įmonės turėtų siekti aktyvesnio bendradarbiavimo tiekiant produkciją į užsienį, ieškant naujų gyvulininkystės produkcijos rinkų. Valdžios institucijos turėtų dėti daugiau pastangų mokant potencialius eksportuotojus efektyvaus rinkodaros priemonių taikymo ir rinkų paieškos metodikos. Būtina efektyvesnė informacijos sklaida apie ES teikiamas galimybes rengiant kokybiškos produkcijos populiarinimo kampanijas už ES ribų. Koncentruotis vienoje rinkoje yra pavojinga, nes tuomet išauga priklausomybė nuo ekonominių ir politinių pokyčių, vykstančių toje rinkoje.

J. Droždz

Mano ūkis, 2011/06