Pažangiausio 2010 m. ekologinio mėsinės gyvulininkystės ūkio Lietuvoje savininkai Vidmantas ir Alma Jonikos ūkininkauti Šarnelės kaime pradėjo prieš aštuonerius metus, turėdami 12 aubrakų veislės karvių. Milijoninės investicijos leido greitai ūkį išplėsti. Dabar galvijų su prieaugliu šiame ūkyje yra du tūkstančiai.

Pavasarį plungiškiai Jonikos suskaičiavo, kad į gyvulininkystės ūkį, įkurtą Žemaičių Kalvarijos seniūnijoje, jau investavo apie 20 mln. litų iš savo gretutinio verslo. Europos Sąjungos parama naudojosi tik technikai įsigyti ir vykdydami aplinkosaugos projektą - statydami mėšlides.

„Vieni investavo į komercinius sklypus, o aš - į dirbamą žemę. Tai pasiteisino. Krizė mano investicijų nepalietė, nes jos buvo saugios. Tačiau antrą kartą gyvulininkyste tikriausiai nebeužsiimčiau. Pernelyg daug laiko ir jėgų tam paaukota. Aišku, į žemę investuočiau, bet ne į gyvulininkystę. Tik dabar jau turiu suformavęs geras darbuotojų komandas, bet tam prireikė beveik 10 metų. Kiek naktų aš čia praleidęs prie besiveršiuojančių karvių... O ryte vėl lėkdavau verslo reikalų tvarkyti. Kiek reikėjo kryžiaus kelių praeiti visose valdiškose įstaigose, - apie sunkią ūkininkavimo pradžią pasakoja Vidmantas. - Bet žingsnis po žingsnio ėjome į priekį. Ir dabar galiu pasakyti, kad visi pokyčiai mums išėjo į naudą. Tačiau ar visi mano paskaičiavimai teisingai, ar iš mėsinės gyvulininkystės galima sėkmingai vystyti verslą, ar mano vizija žlugo, pasakysiu dar po kelerių metų. Tačiau dabar - dirbk ir džiaukis."

Už rūpinimąsi gyvūnų gerove ir ekologija Jonikų ūkiui praėjusiais metais suteiktas pažangiausio Lietuvoje mėsinės gyvulininkystės ūkio vardas. Ūkis penkerius metus turi ekologinio ūkio statusą. „Esame draugiški su gamta, - su juntamu pasididžiavimu sako Vidmantas. - Neturime problemų dėl aplinkosaugos, nors jų reikalavimai kai kada ir prasilenkia su realybe."

Aubrakams tvarte įrengė nuolydį

Jau maždaug dvejus metus Jonikų ūkis funkcionuoja savarankiškai be finansinių injekcijų iš šalies, bet iš galvijų uždirbami pinigai vis dar investuojami į ūkį. Vidmantas teigia, kad dabartinė padėtis leidžia ūkiui intensyviau vystytis.

Pradėdamas ūkininkauti jis galvojo, kad 10-15 karvių jam užteks. Greitai suprato, kad su tiek gyvulių netaps rinkos žaidėju ir šeimai neužtikrins ekonominės gerovės. Tada atsisėdo ir paskaičiavo - reikia 3 tūkstančių galvijų, kad ūkis taptų rentabiliu. Vis dėlto  ar didins ūkį dar tūkstančiu galvijų, kad ekonominis efektas būtų toks, kokio siekia, V. Jonika dar nežino. Parodys laikas ir ekonominės aplinkybės. 

Jonikų ūkis išdėstytas per dvi vietas. Pagrindinis įkurtas nuostabiame gamtos kampelyje - Žemaičių Kalvarijos seniūnijos Šarnelės kaime, abipus to paties pavadinimo upelio. Čia - dvi fermos, aubrakų ir mišrūnų. Dar vienas kompleksas neįrengtas, šeimininkai svarsto, kad galbūt vertėtų jame įrengti nedidelę skerdyklą. Už kelių kilometrų nuo ūkio Šarnelėje, Barstyčių seniūnijoje, stovi antrasis, naujas fermų kompleksas, skirtas mišrūnams. Statybos antrajame ūkyje baigtos tik rudenį.

Visi Jonikų gyvulių kompleksai klasikiniai - tvartas, silosinės, mėšlidės. Prie naujosios fermos yra pastatytas ir naujas dviejų galų namelis dviem ūkį prižiūrinčioms šeimoms. Viena šeima dirba šiame ūkyje, kita - pagrindiniame, Šarnelėje.

Radiotechniko išsilavinimą turintis verslininkas ir ūkininkas V. Jonika teigia, kad visos žinios apie gyvulininkystę įgytos dirbant, mokantis iš savų klaidų. Jis patirtį kaupė ir važinėdamas po ūkius užsienyje. „Iš visko, ką mačiau, padariau mišrų variantą. Tvartus aubrakams įrengėme su nuolydžiu, nes tai yra kalnų galvijai. Mišrūnams nuolydis padarytas gerokai mažesnis, nes kitokia gyvulių paskirtis, - rodydamas savo ūkį aiškina V. Jonika. - Labai svarbu komplekso išdėstymas - mėšlidė tiesiai už tvarto durų, kad nebūtų sunkumų išstumti mėšlo, kad nereikėtų ir papildomo metro be reikalo važiuoti. Į tvartą paprasta įvažiuoti, nesunku apsisukti su pašarų dalytuvu, privažiuoti su mėšlo kratytuvu, be reikalo nemanevruoti. Tvartas įrengtas taip, kad ir žmonėms būtų patogu dirbti. Viskas apskaičiuota optimaliai, siekiant kuo mažesnių sąnaudų. Tai pasiteisino ir kitas dvi fermas stačiau pagal tą patį modelį."

Iš maždaug 2 000 galvijų bandos 150 yra grynaveislės aubrakų karvės. Didžioji jų dalis įrašytos į Kilmės knygą. Fermose auginama ir apie 350 karvių mišrūnių, prieauglis, veisliniai buliai, o Baisogaloje turimoje fermoje penima 700 bulių.

Gyvuliai gyvena šalto tipo tvartuose, į kuriuos patenka natūrali šviesa. Kraikas - durpės, todėl nesijaučia jokio mėšlo kvapo. Durpės labai gerai absorbuoja mėšlą, tampa gera trąša, tad vėliau dar jomis patręšia laukus. Dirbamos žemės Jonikai turi apie 800 ha. 600 ha - ganyklos, likusioje dalyje auginami pašarai. Gerai prižiūrėtos ir paruoštos ganyklos leido ūkininkams gana anksti, pirmoje gegužės pusėje, pradėti ganiavą. 

Didžiausias pelnas - iš mišrūnų

Karvės Jonikų ūkyje kergiamos tik natūraliu būdu - su buliais. Motinos su veršeliais laikomos atskirai. Tvartuose yra „vaikų darželiai", kaip juos pavadino Vidmantas, veršeliams. Pagrindinėje fermoje atskirai laikomos ir išbrokuotos veislinės karvės. Jas šeimininkas kryžmina su belgų mėlynaisiais, jų veršiukai lengvai auga, o tokių mišrūnų mėsa - labai kokybiška.

V. Jonika daug eksperimentuoja mišrindamas įvairias veisles. Galvijų kryžminimas siekiant kuo didesnės naudos iš gyvulio - Vidmanto hobis: „Kryžmindamas įvedu mažą galovėjų arba hailendą, kad mama būtų maža (nedidelei karvei pašaro mažiau reikia), tada - šorthorno liniją, kad duotų daug pieno, būtų ištverminga (mišrūnai atsparesni) ir atvestų man 14 veršių."

Naujausioje fermoje laikomi skirtingų genetikų mišrūnai, jo teigimu, yra pramoninis produktas, iš kurių ir gaunamas didžiausias pelnas. Bandoje dominuoja beragių galovėjo, šorthorno genai. Ūkyje dar yra aberdinų angusų veislės karvių, belgų mėlynųjų. „Mūsų karvės šeriamos tik šienu ir tai yra mišrinimo pasekmė, kai nereikia jokių koncentratų, o karvės auga puikiai ir duoda didelį efektą. Jos yra nereiklios, atsparios. Gyvuliai jaučiasi laisvai, gyvena be streso", - glostydamas galvijus jais didžiuojasi ūkio savininkas.

Mišrinimui jis laiko galovėjų bulius, turi vienintelį Lietuvoje šviesiųjų akvitanų veislės bulių (anot Vidmanto, labai „geras vaikas"), grupelę hailendų, limuzinų. Bandą paįvairino keturi buliai aubrakai - naujos genetikos galvijai, pavasarį nupirkti aukcione Prancūzijoje.

Eksperimentuojant Vidmantui įdomu palyginti galvijų jautrumą, priesvorį, pašarų vartojimą. Baisogalos penėjimo stotyje pernai darė testus - buliams duodavo vienodai pašaro ir kas mėnesį juos svėrė, rinkdavo nesuėstą pašarą, todėl buvo lengva suskaičiuoti, kiek jo suvartota. „Noriu pats atlikti bandymus, kad žinočiau, kokias veisles labiausiai apsimoka auginti, nes visą laiką taip gerai negyvensime, - sako šeimininkas ir paaiškina: - Dabar mėsinei galvijininkystei labai geras laikas, kai palygini šiandienos kainas su tomis, kurios buvo prieš trejus metus."

Bulius, kuriems reikia priesvorio, šeria kviečiais, avižomis su žirniais, duoda truputį siloso.

Visa jautiena išvežama į užsienį

Nors Lietuvoje yra sėkmingai dirbančių mėsinės gyvulininkystės ūkių, kokybiškos jautienos ant prekystalių rasti sunku - šiuo metu didžiausi kiekiai skerdenos ir gyvų galvijų išvežama į Turkiją. „Jeigu parduotume galvijus ir Lietuvos perdirbimo įmonėms, vis tiek produkciją išvežtų į užsienį. Veršienos paklausa milžiniška, tiek neužauginame, kiek galėtume parduoti", - apie atsivėrusias rinkos galimybes pasakoja V. Jonika.

Jeigu užsienio perdirbėjai daugiau moka už gyvus, ūkininkas veža gyvus galvijus, jeigu už skerdeną - veža skerdeną. Viskas priklauso nuo poreikio ir užsakovų pageidavimų. Neseniai į Turkiją buvo išskraidinti keli šimtai 8 mėnesių buliukų. Gyvuliai skerdžiami Latvijoje, „Baltic Meat Standart" įmonėje, kurios akcininkas yra V. Jonika. „Baltic Meat Standart" turi šiuolaikiškai įrengtą, visus ES standartus atitinkančią skerdyklą. Būtent ši įmonė veda intensyvias derybas su Iraku dėl jautienos eksporto ir į šią šalį.

Mėsos realizacijos kainos 2010 m., palyginti su 2009 m., padidėjo 50 proc. Tam didžiausios įtakos turėjo Turkijos rinka. Šiais metais bulių kainos laikosi tos pačios, bet karvių ir veršiukų kainos dar padidėjo apie 10 procentų.

„Turėjome problemų, kai rinka buvo chaotiška. Atsivėrusi Turkijos rinka įnešė stabilumo ir nustatė realią jautienos kainą", - teigia V. Jonika. Jis įsitikinęs, kad pavykus įsitvirtinti Turkijos ir Irako rinkose, Lietuvos galvijų augintojai galėtų vaikščioti aukštai iškeltomis galvomis.

Rūpinasi savo tėviške

Plungėje gyvenantys Jonikai kartu rūpinasi savo pačių įkurtu ūkiu. „Bet veiklos sritis esame pasiskirstę: strategija - Vidmanto reikalas, o dokumentacija - mano", - šypsosi Alma.

Šeima augina šešis vaikus. Jauniausioji dukra baigia vienuoliktą klasę. Tėvai tikisi, kad būtent ji rūpinsis protėvių žeme ir tėvų sukurtu ūkiu, supras tėviškės reikšmę, ją puoselės ir prižiūrės. Vyresnieji vaikai pasirinko kitus kelius. „Gal per vėlai ūkininkauti pradėjome, kai vaikai jau buvo per dideli ir įpratę prie miesto gyvenimo. Reikia nuo mažens matyti gyvenimą kaime", - svarsto šeimos galva.

Vidmantas yra jau šeštosios kartos palikuonis Šarnelėje. Jis itin rūpinasi gimtojo kaimo kraštovaizdžiu, apsodino jį jaunu mišku. Žiemą savo technika valė užpustytus kaimo kelius. Jonikai skyrė didelę dalį savų lėšų bendruomenės patalpų renovacijai, šarneliškiai dabar turi ir sceną, ir tribūną.  A. Jonikienė - aktyvi bendruomenės narė.  Šarnelės kaime tik 70 trobų, bet 80 proc. gyventojų, jos teigimu, dalyvauja bendruomenės veikloje.

Kalbama, kad Šarnelėje žmonės nerakina namų. „Mūsų kaime keičiasi gyvenimo kokybė", - didžiuojasi savo tėviške Vidmantas.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2011/06