23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2011/05
Tiesioginės išmokos ir jų ateitis
  • A. Volkov, A. Martišiūnaitė
  • Mano ūkis

ES šalyse ūkininkai remiami tiesioginėmis išmokomis (TI), kurios skiriamos žemės ūkio veiklos subjektams už deklaruotus pasėlius, gyvulius ir kvotinį pieną. Tiesioginės išmokos ne tik palaiko žemdirbių pajamas, bet taip pat didina kiekvienos ES šalies narės žemės ūkio produktų konkurencingumą. Tokiu būdu siekiama paskatinti spartesnę žemės ūkio plėtrą bei teigiamus struktūrinius pokyčius ūkiuose. Daugeliui rūpi, kaip ateityje keisis išmokų dydis ir jų mokėjimas.

Tiesioginių išmokų finansinį paramos voką sudaro Europos žemės ūkio garantijų fondas (toliau - EŽŪGF). ES šalys, tarp kurių ir Lietuva, pasirinkusios vienkartinės išmokos už plotus schemą (VIPS), TI biudžetą formuoja ne tik iš EŽŪGF, bet ir iš valstybės lėšų (dalis ES lėšų gali būti papildyta mokant papildomas nacionalines tiesiogines išmokas (PNTI)). PNTI mokėjimo tvarka kiekvienais metais turi būti suderinta su Europos Komisija. Taigi, šiuo metu ūkininkų gaunama tiesioginių išmokų paramos suma susideda iš: tiesioginių išmokų pagrindinės dalies (ES lėšos), mokamos už pievas, ganyklas, sodus, uogynus ir kt.; PNTI skiriamos už pieną, gyvulius ir tam tikras pasėlių rūšis, o atskiros gyvulių, pasėlių grupės remiamos skiriant atsietas ir/arba susietas išmokas:

  • susietos PNTI, mokamos už einamųjų metų deklaruojamus pasėlius, gyvulius;

  • atsietos PNTI, mokamos už konkrečiu referenciniu periodu augintų pasėlių plotus ir/ar turėtus gyvulius, parduoto pieno kiekį, už kurį buvo mokėta parama ūkininkui nustatytu istoriniu periodu.

Tiesioginių išmokų schema reikalauja reformos

Nepaisant naudos, tiesioginių išmokų schema turi ir trūkumų. Vienas opiausių klausimų yra tiesioginių išmokų dalies, mokamos iš ES biudžeto, paskirstymo tarp šalių narių netolygumas. ES senbuvės gauna daug didesnes išmokas nei naujosios šalys narės. Todėl mokslininkai, tyrėjai bei žemės ūkio veiklos subjektai nuolat diskutuoja apie praktinę tiesioginių išmokų svarbą ir jų ateities perspektyvas. Dabartinė tiesioginių išmokų sistema, tuo pačiu ir kiekvienai šaliai skiriamos paramos finansinio voko apskaičiavimas, yra paremta istoriniais duomenimis: baziniu žemės ūkio plotu (istorinis pasėlių plotas), istoriniu derlingumu ir pagamintos produkcijos kiekiu. Senųjų ES šalių narių istorinis derlingumas apskaičiuojamas imant 1998-2000 m. faktinių duomenų vidurkį, o naujosioms - 2000-2002 m. vidutinį derlingumą. Tokiu būdu formuojant finansinį paramos voką, senosios šalys narės didelį finansavimą pagrindžia ekonominio augimo bei didelio vidutinio derlingumo duomenimis, kurie neatspindi realios situacijos. Tokiu atveju parama skiriama už nuopelnus praeityje, bet ne kaip finansinė paskata siekiant geresnių rezultatų. Tuo tarpu naujosios šalys narės po ūkių restruktūrizavimo ir 1998 m. Rusijos krizės tik bandė gaivinti savo ūkius ir nurodytais istoriniais metais patyrė ekonominį sąstingį. Taikant šį tiesioginių išmokų finansinio voko formavimo principą, atsiranda didžiulis atotrūkis tarp didžiausią ir mažiausią paramą (TI pagrindinė dalis) gaunančių šalių, pavyzdžiui, Graikijos gaunamos išmokos dydis litais už vieną ha yra beveik 9 kartus didesnis už Latvijos žemdirbių gaunamą sumą.

Netolygus išmokų paskirstymas yra ne tik tarp valstybių, bet ir tarp tos pačios šalies subjektų. Pagal taikomą schemą išmokos dydis priklauso nuo deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto, dalį išmokų siejant su auginamų galvijų skaičiumi, todėl akivaizdu, kad didžiąją paramos dalį gauna stambieji ūkininkai, kurių veikla yra ir taip pelninga. Tuo tarpu smulkieji ūkiai pamažu tampa negyvybingi, nes esama sistema mažina jų konkurencingumą. Todėl nepaisant tiesioginių išmokų reikšmės patiems ūkininkams, jų ateitis be reformavimo yra netikslinga.

Kas turėtų pasikeisti?

Vienareikšmiai sutinkama, jog pagrindinė TI funkcija - padėti tiems ūkio subjektams, kuriems pagalba išties reikalinga, padidinti ūkių konkurencingumą bei tuo pačių skatinti natūralių išteklių ir biologinės įvairovės tausojimą. Kyla klausimas, ar dabartinė tiesioginių išmokų sistema nenukrypsta nuo šio tikslo? Nuomonės šiuo klausimu suskyla į dvi priešingas stovyklas: konservatyvios šalys mano, kad dabartinė TI schema puikiai atlieka savo funkcijas, o į reformą orientuotos šalys mano, kad paramos schema turėtų būti patobulinta. Konservatyvųjį bloką sudaro daugiausia senosios šalys narės, o reformos tiesioginių išmokų sistemoje pageidauja naujosios, mažesnes išmokas gaunančios, šalys. Į reformą orientuotos šalys kritikuoja TI dėl pernelyg paprastos gavimo tvarkos ir netinkamų išmokų paskirstymo kriterijų, kurie leidžia gauti paramą tiems ūkininkams, kurie turi žemės, tačiau jos nedirba. Todėl, skirstant išmokas, siūloma taikyti papildomus reikalavimus. Visų pirma turėtų būti atsižvelgta į aplinkosauginį aspektą, kuris leistų įvertinti ūkininkavimo įtaką gamtai, kraštovaizdžiui. Tokiu būdu žemės ūkio veiklos ekstensyvinimas bei perėjimas prie ekologinio ūkininkavimo principų būtų vertinimas kaip gamtai draugiška žemės ūkio veikla, už kurią būtų mokamos didesnės išmokos.

Išmokų netolygumas tarp šalių galėtų būti eliminuojamas atsisakant referenciniu laikotarpiu paremtos mokėjimo schemos, o finansinis paramos vokas galėtų būti sudarytas remiantis tokiais kriterijais, kaip BVP dalis vienam gyventojui, perkamoji galia, žemės ūkio naudmenų plotas, darbo jėga žemės ūkyje ir kt. Europos Sąjungos šalys narės skiriasi ekonominio išsivystymo ir pragyvenimo lygiu, todėl suprantama, kad visiškai vienodos išmokos visoms šalims taip pat būtų netikslingos. Tai sukeltų diskusijas, ar tikrai Danijos ūkininkas turi gauti tiek pat, kaip ir Rumunijos, kai ne tik pragyvenimo lygis, bet ir gamybos sąnaudos šiose šalyse labai skiriasi. Tačiau atsižvelgus į šiuos naujus kriterijus perskirstant tiesiogines išmokas būtų sumažintas didžiulis atotrūkis tarp šalių gaunamų išmokų, paskirstant jas tolygiau.

Lietuva pritaria bendriems principams

Svarstant tiesioginių išmokų ateitį, Lietuva pritaria Europos Komisijos komunikate dėl Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) po 2013 m. (paskelbtas 2010-11-18 d.) išdėstytiems pasiūlymams. Komunikate teigiama, kad tiesioginės išmokos ir toliau turi išlikti kaip žemdirbių pajamų palaikymo ir stabilizavimo priemonė, tačiau jų dydis turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į skirtingas ūkininkavimo sąlygas atskiruose regionuose bei viešųjų gėrybių kūrimą. Pritariama išmokų atsiejimui nuo referencinių rodiklių, be to, jos turėtų būti suvienodintos visos ES mastu taip garantuojant sąžiningą konkurenciją. Išmokos turėtų būti siejamos su gamyba ir remti tuos ūkininkus, kurie veiklą vykdo nepalankiose ūkininkauti vietovėse. Tokiu būdu tikimasi sumažinti apleistų žemių plotą bei išsaugoti esamas darbo vietas.

Tiesioginių išmokų suvienodinimas

Vienas labiausiai diskutuotinų klausimų tarp ES naujųjų šalių narių yra tiesioginių išmokų suvienodinimas (angl. flat rate). Šiuo atveju suvienodinimas suprantamas kaip viso ES finansinio voko, skirto tiesioginėms išmokoms, padalinimas iš viso ES žemės ūkio naudmenų (ŽŪN) ploto. Vertinant tai, kad žemės ūkio ir maisto produktų rinka ES yra bendra, kainos visose šalyse svyruoja panašiai. Beveik visose šalyse veikia pasėlių ir gyvulių draudimo mechanizmai bei teikiama valstybės pagalba gamtinių kataklizmų atvejais. Todėl, siekiant sudaryti maksimaliai vienodas konkurencines sąlygas visų šalių narių žemdirbiams, išmokos visoje ES siūloma suvienodinti. Tačiau toks suvienodinimas turi keletą neigiamų aspektų, vienas iš kurių - tiesioginių išmokų, tenkančių 1 ŽŪN ha, sumažėjimas senosiose šalyse narėse vidutiniškai nuo 1 140 Lt iki 890 Lt ir staigus padidėjimas naujosiose - nuo 600 iki 890 Lt. Tokiam tiesioginių išmokų sumažėjimui nepritartų nė viena ES senbuvė, be to, Europos Sąjungoje šalys skiriasi savo pragyvenimo lygiu, todėl suvienodinus išmokas tarp šalių, naujosiose šalyse narėse gali iškilti grėsmė, kad ūkininkų pajamos gerokai viršys kitų kaimo gyventojų pajamas, tokiu būdu būtų padidinta socialinė atskirtis.

Numatoma, kad 2013 m., esant dabartiniam rėmimo lygiui, žemdirbių ir miestiečių vidutinės disponuojamos pajamos būtų apie 30 proc. didesnės nei kaimo gyventojų. Todėl labai tikėtina, kad suvienodinus tiesiogines išmokas ES mastu, Lietuvoje socialinė atskirtis ženkliai padidėtų, nes vien gaunamų tiesioginių išmokų už ŽŪN ha padidėtų daugiau nei 80 proc., nuo 490 iki 890 Lt.

Sąžiningas kelias: Latvijos pasiūlymas dėl TI paskirstymo

Šiuo metu vis dažniau kalbama ne tiek apie tiesioginių išmokų suvienodinimą, kiek apie tiesioginių išmokų sąžiningą pasiskirstymą ES mastu, taikant naujus finansinio voko formavimo kriterijus. Anksčiau minėti kriterijai iš esmės padidintų naujųjų šalių narių tiesioginių išmokų finansinį voką, tuo tarpu sumažintų senbuvių finansavimą. Todėl optimalių kriterijų parinkimo klausimas vis dar išlieka atviras.

Latvija yra pateikusi Europos Komisijai pasiūlymą dėl kriterijų, skirtų tiesioginių išmokų finansinio voko formavimui, parinkimo. Pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis latviai siūlo formuoti tiesioginių išmokų finansinį voką, yra:

  • žemės ūkio naudmenų plotas;

  • BVP vienam gyventojui;

  • Išlaidos, tenkančios 1 nušienautam ha;

  • melioracijos arba drėkinimo sistemų priežiūros išlaidos.

Pirmieji du kriterijai yra renkami ES mastu, todėl galėtų būti tinkami ir adaptuojami skaičiuojant finansinį TI voką. Kiti du kriterijai atspindi išlaidas, patirtas palaikant geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės žemę. Šios išlaidos skirtos nušienavimui bei melioracijos arba drėkinimo sistemų techninei priežiūrai. Kadangi duomenys apie melioracijos ir drėkinimo sistemų eksploatavimo išlaidas nėra renkami ES mastu, Latvija siūlo įtraukti tik nušienavimo sąnaudas. Patirtos išlaidos vienam nušienautam ŽŪN ha apskaičiuojamos remiantis: darbo sąnaudomis žemės ūkyje; mašinų amortizacijos išlaidomis žemės ūkyje (kuro išlaidos); žemės ūkio naudmenų plotu. Tačiau ir šio kriterijaus apskaičiavimas kelia abejonių dėl skirtingai renkamų duomenų ir metodikų. Nušienavimo išlaidos yra labai neapibrėžtas ir dažnai skeptiškai vertinamas rodiklis dėl netikslių duomenų surinkimo. Nepaisant to, kad šis kriterijus kelia abejonių, Latvijos specialistai siūlo palikti jį.

Taikant šią Latvijos TI finansinio voko formavimo metodiką ir įvertinant tai, kad bendras ES finansinis vokas, skirtas TI, bus toks pat, koks yra numatytas Tarybos Reglamente (EB) Nr. 73/2009, galima tikėtis, kad tuomet tiesioginės išmokos už 1 ha ŽŪN pasiskirstytų tarp ES šalių taip, kaip pavaizduota grafike.

Vadovaujantis šia Latvijos TI finansinio voko paskirstymo metodika, jau nuo 2014 m. Lietuvoje pagrindinė TI dalis už vieną ŽŪN ha padidėtų daugiau kaip 40 proc., t. y. nuo 490  iki 695 Lt. Tuo tarpu Latvijos žemdirbiai gautų 150 proc. didesnę pagrindinę TI dalį, t. y. nuo 272 Lt už 1 ŽŪN ha iki 683 litų.

Šis Latvijos pasiūlymas, kaip ir galima buvo tikėtis, yra naudingiausias Latvijai, nors taip pat naudingas ir Lietuvai. Tačiau nagrinėjant ir kitus kriterijus, rezultatas gaunamas panašus, nes Latvijai iki šiol tekdavo mažiausia pagrindinių tiesioginių išmokų dalis.

Jei siūloma metodika įsigaliotų ES mastu, nemažą stresą tektų patirti tokioms valstybėms kaip Graikija ir Malta, kurių pagrindinė TI dalis sumažėtų beveik trigubai. Tačiau praeis dar nemažai laiko, kol dauguma ES šalių narių patvirtins ar pritars naujai finansinio voko formavimo metodikai.

A. Volkov, A. Martišiūnaitė

Mano ūkis, 2011/05