Šiais metais turi būti pradėtas rinkti selekcinis užmokestis, kurio dydis - susitarimo tarp sėklos gamintojų ir jos naudotojų reikalas. Bėda ta, kad susitarti nėra lengva. Žemdirbiai vis dar nesusitaiko su mintimi, kad teks mokėti naują mokestį, o Lietuvos sėklininkystės asociacija, rengianti mokesčio surinkimo modelį, regis, irgi kol kas neturi tvirtos pozicijos.

Kadangi Europos Sąjungoje nėra vieningos įstatyminių aktų sistemos, apibrėžiančios selekcinio užmokesčio surinkimo tvarką ir šio užmokesčio dydį, žemdirbiai kelia klausimą, gal jo iš viso galima nemokėti? Pasirodo, ne: negalima nepaisyti ES direktyvų, o selekcinio užmokesčio mokėjimo būtinybė numatyta Tarybos reglamente Nr. 2100/94/EEB.

Stodama į ES, mūsų šalis buvo išsiderėjusi septynerių metų pereinamąjį laikotarpį, per kurį žemdirbiams nereikėjo mokėti mokesčio už stojimo į ES metu augintų teisiškai saugomų augalų veislių dauginamąją medžiagą. Šių metų sausio 1 d. tas laikotarpis baigėsi. Beje, šis pereinamasis laikotarpis, kuris stojimo į ES metu buvo vertinamas kaip didžiulis derybininkų pasiekimas, dabar taip pat labai įvairiai traktuojamas. Esą geriau jo nė nebūtų buvę, tuomet žemdirbiai iš karto būtų susitaikę su naująja tvarka ir nesipriešinę selekciniam užmokesčiui.

Yra ir kita šios problemos pusė - nemokėdami užmokesčio, Lietuvos žemdirbiai gali nebegauti naujausių veislių sėklos. Sėkla prekiaujančios kompanijos prisipažįsta kelerius pastaruosius metus susiduriančios su problema, kad Lietuvos rinkai selekcininkų kompanijos nenori tiekti naujausių veislių sėklos. Negaudami atlygio, veislių kūrėjai nebenori bendradarbiauti. Tad ar realu tikėtis, kad selekcinis užmokestis bus pradėtas rinkti jau šiemet? Kartu ieškoti atsakymo į šį klausimą žurnalas „Mano ūkis" pakvietė žemdirbių, selekcininkų ir Žemės ūkio ministerijos atstovus.

Vilhelminas JANUŠONIS

Ūkininkas, LŪS Pasvalio skyriaus pirmininkas

Tokia situacija, kokia buvo žemės ūkyje iki 2008 m. pabaigos, skatino mestis į ūkininkavimą net ir visai supratimo apie žemės ūkį neturinčius žmones, nes pinigai buvo didžiuliai, o mokesčiai nuliniai. Ir užsieniečiai čia plūdo todėl, kad jokių mokesčių nereikėjo mokėti, kaip kokioje Afrikoje. Plauti pinigus žemės ūkyje buvo idealiausios sąlygos. Dabar viskas sutvarkyta - nepopuliariems sprendimams ryžosi ši valdžia. Pritariu, kad žemdirbiai, kaip ir kiti visuomenės nariai, turi mokėti mokesčius, tačiau selekcinio užmokesčio atidėjimą vertinu neigiamai - per tuos septynerius metus galbūt reikėjo palaipsniui mokestį didinti, būtume visi pripratę, susitaikę su ta mintimi ir ramiai mokėję. Kad reikės mokėti selekcinį užmokestį, niekas neabejoja, bet klausimas - kokio dydžio jis bus ir kas jį administruos? Dar vienas dalykas man neduoda ramybės. Reglamento 14 straipsnio lietuviškame vertime, kur išvardintos selekciniu užmokesčiu apmokestinamos augalų rūšys, apie rapsus nėra nė pusės žodžio. O kitame straipsnyje jau atsiranda rapsai. Tai kaip čia taip? Reglamentas selekcinio užmokesčio dydį apibrėžia žodžiais „gerokai mažesnis" negu licencinis, o lietuviškame projekte užmokesčio dydis įvardijamas kaip „ne mažesnis kaip 50 proc. licencinio mokesčio". Manau, turėtume kalbėti apie gerokai mažesnę dalį: ketvirtadalį ar šeštadalį licencinio užmokesčio. Jei išliks tokia tvarka, kokią dabar siūlo Lietuvos sėklininkystės asociacija, 200 ha dirbantis ūkininkas turės sumokėti apie 4 000 Lt selekcinio užmokesčio - tai didžiuliai pinigai. Mokestis iki 5 Lt/ha dar būtų proto ribose, bet 15-20 Lt - jau per daug. Visą šitą reikalą pavadinčiau nauju loviu, kuris kol kas dar tuščias, o prie jo jau rikiuojasi eilutė. Pagal selekcininkų apskaičiavimus, bendra Lietuvoje surenkamo selekcinio užmokesčio suma būtų apie 20 mln. Lt. Pinigus turi administruoti ne tas, kas gauna, o tas, kas sudeda. Arba, blogiausiu atveju, trečioji šalis - pavyzdžiui, mokesčių inspekcija, Lietuvos grūdų augintojų asociacija ar Lietuvos ūkininkų sąjunga. Svarbu, kad didesnės tos mokesčio dalies neišleistume administravimui. Man patiko amerikiečių pavyzdys - nustatytas mokestis nuo parduotos grūdų tonos. Tarkime, aš užauginu 6 t/ha, sumoku 6 Lt, o Joniškio rajono ūkininkai gal 8 tonas užaugina, tai tegul būna 8 Lt. Tai būtų logiškas skaičiavimas.

Jonas TALMANTAS

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas

Sėklos pardavėjams reikėtų paskaičiuoti, kokią naudą gauna ūkininkas, sėdamas geros kokybės sertifikuotą sėklą, kiek padidėja jo pelnas. Turime suprasti, kad negaudami įsivežti aukštos reprodukcijos naujausių veislių sėklos, tikrai nukentėsime. Gal mes jau ir pralošėme per tą pereinamąjį laikotarpį negaudami naujausių veislių? Tik norėtųsi, kad prie visko būtume pratinami palaipsniui, o ne iš karto prispaudžiami naujų mokesčių našta. Kaip sakoma, ir šuo kariamas pripranta, tai ir mes priprastume. Žemės ūkis yra specifinė sritis - ir derlių, ir kainas prognozuoja gamta. Be to, ne visada aukštos žemės ūkio produkcijos kainos garantuoja gerą pelną pirminei grandžiai - augintojams. Štai kad ir pastarojo sezono situacija - grūdų kainos aukštos, bet prisiminkime, jos pakilo tada, kada didžioji dalis ūkininkų grūdus jau buvo pardavę. Taigi pelną žėrėsi kiti grūdų rinkos žaidėjai.

Kai kada kelia abejonių sėklinių grūdų kokybė. Pastebima tendencija, kad mūsų šalyje sėklininkyste užsiima silpnoki ūkiai. Ir iš tiesų, tas 40 Lt ar šiek tiek didesnis priedas, mokamas sėklininkystės ūkiams už toną išaugintos sėklos, neatperka papildomo vargo. Jei jau mokėsime selekcinį užmokestį, tai norėtųsi ir didesnių garantijų dėl sėklos kokybės, dėl veislės tinkamumo auginti mūsų sąlygomis. Sakyčiau, reikėtų atsisakyti ūkio dydžio (30 ha) limito, ir padaryti užmokestį visuotinį. Paskaičiuokime: Lietuvoje prikuliame 3,5 mln. tonų, padauginkime kad ir iš vieno lito - jau trys su puse milijono!

Jonas SVIDERSKIS

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius

Dažna situacija, kad priimami sprendimai ne iki galo būna apsvarstyti. Nutarimai jau patvirtinami, o tik tada sukyla jais nepatenkintos apačios. Kas gali norėti mokėti naują mokestį? Niekas. Kodėl už galvijų sėklininkystę nėra mokamas mokestis? Koks čia lobizmas suveikė javų sėklininkystėje? Jei jau taip, tai logiška būtų manyti, kad ūkis, kuris užaugina sėklą, taip pat turėtų gauti kažkokį honorarą, nes jis prisideda prie konkrečios veislės platinimo. Ir nereikia galvoti, kad Briuselis yra neįveikiamas, reikia bandyti pakovoti ir ten. Atskiras klausimas būtų apie įvairių ES dokumentų vertimo kokybę - ji tikrai nėra gera. Jei praleidžiami, nepaminimi esminiai dalykai, kaip galima remtis tokiais dokumentais? Žemdirbiams būtina aiškiai žinoti, iš ko susideda selekcinis užmokestis ir kur surinkti pinigai nukeliaus. Juk yra skirtumas, ar mokėsime 2, ar 4, ar 10 litų už hektarą? Ir kodėl mokesčių našta apkraunami tik didesni negu 30 ha plotus dirbantys žemdirbiai? Jei reikia surinkti kuo daugiau pinigų, tai gal verta rinkti mokestį ir iš mažesnių ūkių? Tai štai kiek klausimų, į kuriuos norime sulaukti atsakymų. Būkime biedni, bet teisingi - žemdirbiai tiesiog nori aiškumo. Jei jau mokame, tai turime teisę žinoti už ką.

Romas MAJAUSKAS

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos tarybos pirmininkas

Yra vienas kelias išvengti šio mokesčio - pirkti kuo daugiau daug sertifikuotos sėklos, kuri selekciniu užmokesčiu neapmokestinama. Bet kaip to pasiekti, kai sėklos kaina tokios didelė? Pastaruosiuose COPA/COGECA pasitarimuose reiškiamos iniciatyvos, kad būtų keičiama visa eilė sėklos ir dauginamosios medžiagos tiekimą į rinką reglamentuojančių direktyvų, planuojama dėl to kreiptis į Europos Komisiją. Gali būti, kad keisis ir numatytoji selekcinio užmokesčio surinkimo tvarka. Atskiras klausimas dėl genetiškai modifikuotų augalų - už šių augalų sėklą selekcinis užmokestis yra labai didelis. O įsileisti genetiškai modifikuotus augalus į laukus ar ne - kiekvienos šalies pasirinkimas. Didžiausias mūsų augintojų noras - kad į mūsų rinką patenkančios veislės tiktų auginti Lietuvos sąlygomis.

Siūlėme savo selekcinio užmokesčio surinkimo ir administravimo modelį, kurio pagrindinis principas - solidarumas. Kitaip tariant, mokėtų kiekvienas augintojas, kuris ką nors sėja. Kaip žinia, reali situacija tokia, kad daugelis sėja paties pasidaugintus grūdus, ir jau sunku identifikuoti, kokia ten veislė. Siūlytume surinktas lėšas skaidyti į tris dalis: vieną - selekcininkui, antrą - tiems žemdirbiams, kurie perka sertifikuotą sėklą, trečią - administravimui. Manome, kad realu būtų mokėti po 6-7 Lt/ha, tuomet už 1 mln. ha pasėlių surinktume apie 7 mln. Lt.

Vytautas RUZGAS

Lietuvos sėklininkystės asociacijos pirmininkas

Selekcinio užmokesčio našta nėra jau tokia didelė - šiemet, kai grūdai brangūs, tai būtų pusantro kibiro grūdų iš hektaro, įprastais metais - gal pusė maišo grūdų. Kombainą gerai sureguliavus, galima susirinkti tuos papildomus grūdus. Štai B. Lubys pabrangino trąšas, bet niekas nerėkia, kad ūkininkai vėjais nueis. Tai kodėl toks triukšmas kyla dėl selekcinio užmokesčio? Tai yra per mažas ekonominis objektas, kad jam reikėtų skirti tiek daug dėmesio. Pabrėžiu - žemdirbiams, perkantiems sertifikuotą sėklą, selekcinio užmokesčio nereikia mokėti. Tačiau jei ūkis pats gamina sėklą (veikia kaip mikroįmonė), tuomet mokėti teks. Amerikiečiai turi kitokią sistemą - jie už bušelį (35,24 litro) grūdų (ir sėklinių, ir maistinių, ir pašarinių) moka nuo 2 iki 3 amerikietiškų centų. Vykdant bankinius pavedimus, automatiškai nuskaitoma reikiama suma, ir niekas net neklausia - nori to žemdirbys ar nenori. Pusė surinktų pinigų eina naujų rinkų paieškai, pusė - selekcininkams. Lietuvoje sėjame tik 10 proc. sertifikuotų sėklų, todėl natūralu, kad Europos selekcininkai pakėlė vėtrą, kad negaudami atlygio jie netieks rinkai naujausių veislių. Mokėti ar nemokėti selekcinį užmokestį - apie tai net klausimo negali būti. Yra įstatymas ir viskas. Jei jūs, mieli žemdirbiai, septynerius metus turėjote privilegiją nemokėti šio mokesčio, tai pasidžiaukite, padėkokite už tai, dar duonos kepalą selekcininkams padovanokite, ir gyvenkime toliau jau pagal naują tvarką. Dėl apmokestinamų ūkių dydžio, augalų rūšių - tai jau nacionalinio lygmens reikalas, kaip nustatyta žemės ūkio ministro, taip ir turi būti. Bet jei norime susipainioti šiose diskusijose kaip vištos pakulose, tai pirmyn. Mokesčio dydis - tai susitarimo reikalas. Kas yra kaina - tai suma, kurią tau dar moka. Reikia pripažinti, kad visa Europa neturi gero modelio, kaip surinkti šį užmokestį. Jei užmokestis taptų visuotinis, kaip Amerikoje, jis sumažėtų. Šiandien mokesčio klausimas yra sprendžiamas politiniame lygmenyje. Už bendro stalo turime sėsti firmų atstovai, selekcininkai, ūkininkai, asociacijų vadovai ir visi susitarti, kokio dydžio mokestis turi būti mokamas.

Rimantas DAPKUS

Bendrovės „Dotnuvos projektai" generalinis direktorius. LSA tarybos narys

Galiu garantuoti, kad per visą čia aptariamą laikotarpį nuo 2004 m. gaudavome geriausias veisles, kurias atsirinkdavome pagal tai, kas populiariausia ir labiausiai vertinama Vakarų Europoje. Situacija pablogėjo gal prieš kokius trejus metus. Selekcininkai mums pradėjo nebeduoti naujausių veislių ir daryti spaudimą, kad kažkaip spręstume klausimą dėl selekcinio užmokesčio. Tai paskatino LSA aktyviai veikti. Jau treji metai oficialiai renkami duomenys apie auginamas veisles ir jų plotus. Galbūt klaida buvo tai, kad nieko su tais duomenimis nedarėme, neišrašinėjome sąskaitų. Žengėme žingsnį vadinamuoju privačiu keliu - sudarėme tiesiogines sutartis su ūkiais bei su sėklininkystės kompanijomis: tokiu atveju konkretus ūkis gauna pageidaujamos veislės sėklą. Toje programoje dalyvavo gal dvi dešimtys ūkininkų, ir jie suprato, kad gaunama nauda yra abipusė. Pastaruoju metu, kai pradėjome dažniau susitikti ir diskutuoti su žemdirbiais, požiūris į šį užmokestį labai pasikeitė, nebesijaučia tokio pasipriešinimo, koks buvo iš pradžių. Licencinį mokestį už sėklą mes selekcininkui mokame nuo parduotos tonos. Selekcinis atlygis yra pusės tos sumos. Europoje priimta tonas perskaičiuoti į hektarus ir mokėti už hektarą. Žinoma, įmanomas ir kitas variantas - apmokestinti parduotų grūdų kiekį, tik kaip surinkti pardavimų statistiką? Vienas sakys šimtą tonų prikūlęs, o iš tikrųjų - gal du šimtus. Praėjusį rudenį Europos selekcininkų susitikime Briuselyje buvo išsakyta nuomonė, kad reikia atmesti 30 ha apsauginį barjerą, mokėti selekcinį užmokestį nuo 1 ha ploto. Norima pasiekti, kad fiksuotą mokestį mokėtų kiekvienas ūkis. Gali būti, kad tvarka greitai keisis, nes jau aktyviai diskutuojama apie reglamento pakeitimą.

Bet kol kas mums atrodo priimtiniausias Suomijos modelis: administratorius siunčia sąskaitas kiekvienam ūkininkui, o politinė sutartis dėl užmokesčio mokėjimo yra sudaryta su asocijuotomis struktūromis (ūkininkų sąjunga ir pan.), o ne su kiekvienu ūkininku. Informacija apie auginamus plotus gaunama per pasėlių deklaravimą.

Henrikas SELEZENEVAS

Bendrovės „Baltic Agro" sėklų produktų grupės vadovas, LSA tarybos narys

Tokia diskusija veda į niekur. Reikia ieškoti abipusės naudos, tik tuomet įmanoma susitarti. Kai ieškome bendro intereso, negali būti sąvokų mes ir jie, turi būti mūsų. Turime kelti klausimą, ar mokėti selekcinį užmokestį mums apsimoka? Jei mokestis žemdirbiui neatsipirks, situacija veda į revoliuciją. Būdų, kaip nemokėti mokesčių, yra ne vienas (pavyzdžiui, rinkitės seną, nesaugomą veislę - niekam mokėti nereikės), ir jei žemdirbys nenorės mokėti šio mokesčio, tikrai ras būdų, kaip tai padaryti. Turime suprasti, kad sėkla yra tokia pati priemonė derliui gauti, kaip traktorius, plūgas ar kitas žemės ūkio padargas. Selekciniu užmokesčiu turėtume parodyti, kokią veislę vertiname. Gerą veislę sukūrusį selekcininką tai skatintų dirbti toliau, eiti į priekį. O dėl rikiavimosi prie lovio - pats pavadinimas jau sako, kad mokestis yra selekcininkui. Ne Jonui, ne Petrui, o selekcininkui. Kai surinksime informaciją ir žinosime, ką ūkininkai sėja, bus aišku, kaip reikėtų lėšas paskirstyti. Jei konkrečios veislės sėkla yra paklausi, ūkininkai jos vis daugiau perka, tai reiškia, ją sukūręs selekcininkas gaus daugiau pinigų. Tiesa, ne visada viskas vyksta sklandžiai. Štai latviai dvejus metus renka mokestį, bet rezultatai prasti - užsienio selekcininkai jau kalba, kad veislių Latvijai visai neduos, mat iškilo problemų dėl teisingo lėšų paskirstymo.

Kaltiname politikus, bet iš esmės viskas prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Koks tavo požiūris į valdžią, toks yra ir valdžios požiūris į tave. Kitų šalių patirtis rodo, kad jei ūkininkas ignoruoja prašymą mokėti, kompanijos arba bando įtikinėti, arba numoja ranka. Ignoravimo principas veikia geriausiai.

Sigita JUCIUVIENĖ

Valstybinės augalininkystės tarnybos Augalų veislių registravimo ir teisinės apsaugos skyriaus vedėja

Dėl selekcinio užmokesčio mokėjimo atidėjimo septynerių metų pereinamajam laikotarpiui galiu pasakyti tiek, kad tokią galimybę turėjo ir visi senosios ES ūkininkai. Nes Tarybos reglamento (EB) 2100/94, kuris ir nustato augalų veislių teisinę apsaugą Bendrijoje, 116 str. 4 dalyje parašyta, kad visi žemės naudotojai gali nemokėti selekcinio užmokesčio 7 metus už tas augalų rūšių veisles, kurias jie augino reglamento priėmimo metu, t. y. 1994 m. Tad senieji ES nariai turėjo pereinamąjį laikotarpį iki 2001 m. Kaip mes galėjome nepasinaudoti tokia galimybę? Derybinės pozicijos buvo derinamos su sėklininkystės kompanijomis, Žemdirbystės institutu, Žemės ūkio rūmais, savivaldybėmis. Prieš stojimą į ES, 2003 m., taip pat 2004 m. pavasarį žemdirbiai per spaudą susirinkimuose buvo raginami sėti tas veisles, kurios yra teisiškai saugomos, kad paskui galėtų nemokėti selekcinio užmokesčio 7 metus. Tarp kitko, prieš trejus metus pas mus lankydamasis EK atstovas, atsakingas už augalų veislių teisinę apsaugą, akcentavo, kad mokesčio mokėjimo atidėjimas yra didžiulis pliusas Lietuvai. Iš kitų ES šalių tokio pereinamojo laikotarpio bandė prašytis Slovėnija, bet paskui to ketinimo atsisakė, kad būtų lengviau įstoti į ES. Pereinamasis laikotarpis buvo suteiktas vienintelei Lietuvai. Noriu priminti, kad Reglamento nuostatos vykdomos tiesiogiai, taigi apie mokesčio nemokėjimą negali būti nė kalbos. Į ūkininko klausimą dėl rapsų galiu atsakyti, kad rengiant nacionalinius aktus, ES teisės aktai analizuojami originalo (anglų) kalba. Šiuo atveju reglamento originaliame tekste 14 straipsnio 2 dalies (d) punkte rapsai yra nurodyti.

Jonas LISAUSKAS

Žemės ūkio ministerijos Žemės ir maisto ūkio departamento direktoriaus pavaduotojas

Kiek prisimenu, pereinamasis laikotarpis tai buvo laikomas didžiuliu derybininkų pasiekimu, o dabar vertinimas štai kaip pakrypo... Ne kartą buvome susitikę su Lietuvos sėklininkystės asociacija, ministerija labai geranoriškai atsižvelgė į jų prašymą padėti surinkti informaciją apie auginamų veislių augalų plotus. Šiemet deklaruodami žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, pareiškėjai, kurių valdoje auginamų kviečių, kvietrugių, miežių, avižų, rugių, rapsų, žirnių, lauko pupų, lubinų pasėlių plotų suma yra 30 ha ir daugiau (bulvių - 10 ha ir daugiau), pateikia informaciją apie valdoje auginamų augalų veisles. Kelerius metus prieš tai truputį kitokia forma informaciją rinko Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Žinoma, galime rinkti informaciją metų metais ir nieko su ja nedaryti. Niekas neatneš jums selekcinio mokesčio surinkimo modelio, niekas nepasakys, koks jis turi būti - 10 ar 5 litai. Neįsivaizduoju, kad į situaciją gali kištis valstybinės institucijos ir sureguliuoti santykius tarp selekcininkų ir žemdirbių. Įstatyme labai aiškiai parašyta, kad tai yra susitarimo reikalas. Ne kartą LSA direktoriui Juliui Grašiui akcentavau, kad asociacija turi tartis su žemdirbiais. Nežinau, kokiais būdais tai padaryti, bet manyčiau, turi būti sudaryta sutartis su numatytomis sąlygomis. Nėra nė vienos šalies, kur nebūtų tokios sutarties. Švedijoje, Belgijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Čekijoje, Suomijoje Austrijoje ir kitur yra susitarimai tarp ūkininkų ar jų asociacijų bei sėklą tiekiančių kompanijų. Supraskime, Reglamento mes nepakeisime. Jei jau atėjo terminas, užmokestį reikia mokėti.

Matyt, žemdirbių ir selekcininkų dar laukia ne vienas susėdimas už bendro stalo, kad mokesčio surinkimo modelis būtų išgrynintas ir priimtinas abiems pusėms. Akivaizdu, kad tik remiantis abipusiu supratimu ir geranoriškumu galima išspręsti šią problemą.

Jurga Zaleckienė

Mano ūkis, 2011/05