Dvejų blogų metų iš eilės nebūna - atrodo, ši taisyklė dabartinio nuolat kintančio klimato sąlygomis jau nebegalioja. Ilgai skaičiavę nuostolius po 2009/2010 m. žiemos, žemdirbiai tą patį buvo priversti daryti ir šį pavasarį. Pabandykime pasiaiškinti, kiek dėl nesėkmingo žiemkenčių peržiemojimo galima kaltinti gamtą, o ką pakeisti buvo galima taikant labiau apgalvotas technologijas? Nepalankių meteorologinių sąlygų žemės ūkyje keliamos problemos verčia būti labai atidiems ir analizuoti kiekvieną technologinį elementą - galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodžiusi smulkmena pasirodys esanti žiemojimo sėkmę lėmusi detalė.

Visos žemės ūkio augalų produktyvumą skatinančios priemonės - tręšimas, dirvožemio drėgmės režimo ir rūgštingumo reguliavimas, augalų apsaugos priemonių ir piktžolių kontrolės būdų naudojimas, žemės dirbimas ir kitos - yra skirtos derlingumui didinti ir gauti pelną. Tačiau žemdirbystės efektyvumas priklauso ne vien nuo žmogaus veiklos, bet didele dalimi ir nuo dirvožemio, orų ir kitų aplinkos sąlygų. Kadangi klimato sąlygų pakeisti negalime, o ilgalaikės meteorologinės prognozės nėra tikslios, tenka tausoti dirvožemį, gerinti jo savybes ir tobulinti technologines priemones.

Lietuvos sąlygomis derlingiausi yra žieminiai augalai, tačiau jų žiemojimas - sudėtinga problema, nes metų meteorologinės sąlygos labai skiriasi. Kaip žiemos augalai, lemia dirvožemis ir jo reljefas, žemės dirbimas, sėjos laikas ir kokybė, veislės žiemkentiškumas ir kiti aplinkos veiksniai bei technologiniai elementai. Nuo seno žinoma, kad geriausios sąlygos augalams augti sudaromos humusinguose dirvožemiuose. Jie šiltesni, jų sorbcijos (gebėjimo prisitraukti iš dirvožemio tirpalo įvairias medžiagas ir jas sulaikyti) imlumas didesnis, o maisto medžiagų išsiplovimas mažesnis. Be to, humusinguose dirvožemiuose dėl geresnių fizikinių savybių susidaro geresnės aeracijos, šilumos režimo bei žiemojimo sąlygos.

Nors natūralus dirvožemio turtingumas humuso ir maisto medžiagų yra genetinė savybė ir kartu jo derlumo pagrindas, svarbią reikšmę turi tinkama tręšimo sistema. Tręšimas ne tik kompensuoja su augalų derliumi prarastas maisto medžiagas, bet dar turi tenkinti konkrečių augalų poreikius, garantuoti derlių ir pelną. Organinės trąšos didele dalimi lemia ir ilgalaikes maisto medžiagų atsargas dirvoje. Tręšimas mineralinėmis trąšomis dirvožemio našumui, jo fizikiniams-cheminiams procesams be savo pliusų turi ir neigiamą poveikį, kadangi aktyvinant mikroorganizmų veiklą, ypač azoto trąšomis, intensyvinamas humuso skaidymas.

Organinės medžiagos dirvoje

Dirvožemio organinę medžiagą, priklausomai nuo irimo greičio, galima suskirstyti į greitai irstančią ir sąlygiškai atsparią. Nors abi organinės medžiagos formos labai svarbios dirvožemio našumui palaikyti, tačiau lengvai besiskaidančiosios sudaro galimybę augalams greičiau pasisavinti maisto medžiagų atsargas. Tinkamiausios sąlygos dirvožemyje susidaro, kai įsivyrauja organinių medžiagų irimo ir sintezės balansas, kuomet susiskaidžiusių organinių medžiagų kiekis papildomas įterpiamomis organinėmis trąšomis, augalų liekanomis ar šaknimis.

Atstatyti natūralią pusiausvyrą dirvožemyje - ilgas ir sudėtingas procesas. Mat tenka atkurti natūralias biologines dirvožemio sąlygas. Agrocenozių produktyvumą didele dalimi lemiančius aplinkos veiksnius (klimatą, atskirų metų meteorologinių sąlygų įvairavimą, dirvožemio genetines savybes) žmogus mažai gali keisti.

Lietuvoje gamtinės ir dirvožemio sąlygos stipriai skiriasi nuo kitų Europos šalių, o tai lemia skirtingus ūkininkavimo principus. Pastaraisiais metais, kai suintensyvėjusi pramoninių sintetinių trąšų pasiūla ir įvairovė skatino jų naudojimą, ypač didėjo dirvožemio humuso destabilizacija. Intensyviose žemdirbystės sistemose gausus mineralinių trąšų (ypač azoto) naudojimas, dažnas žemės dirbimas (auginant tik vienamečius augalus) skatina organinių medžiagų mineralizaciją ir trikdo mineralizacijos ir humifikacijos procesų pusiausvyrą. Toks dirvožemio būklės prastėjimas lemia ir žieminių augalų auginimo galimybes. Todėl nepalankių meteorologinių sąlygų žemės ūkyje keliamos problemos verčia būti atidesniems žemdirbystėje.

Lietuvos klimato sąlygomis įprastose agrosistemose dirvožemio paviršius padengtas augalais yra tik vėlyvą pavasarį ir vasaros pirmoje pusėje, taigi maisto medžiagos iš dirvožemio yra surenkamos ir akumuliuojamos augaluose tik 3-4 mėnesius per metus, arba 60-70 proc. šiltojo periodo. Tarpsniu po pagrindinių pasėlių pjūties, kai dirvoje nebelieka augalų-naudotojų, iškyla pavojus aplinkai, nes gali būti išplautos maisto medžiagos ne tik po gausiai tręštų augalų intensyviose agrosistemose, bet ir ekologinėse. Mat skaidantis dirvožemyje esančioms organinėms medžiagoms, atpalaiduojami mitybos elementai, tarp jų ir greitai migruojantis azotas. Kiek mažesnis azoto išplovimo pavojus būna auginant žieminius ar žiemojančius augalus vėlyvo rudens laikotarpiu, kai jie sudygsta. Neatsitiktinai žieminių augalų derlius paprastai būna gerokai didesnis negu vasarinių. Tačiau ir problemų su jais daugiau.

Švelnios žiemos pakeitė įpročius

Ilgą laikotarpį Lietuvoje žiemos buvo švelnios ir būdingos piečiau esančioms šalims - Vokietijai ar net Prancūzijai, todėl ir įpratome naudoti šiose šalyse įprastas technologijas ir auginti jose sukurtas vasarinių ir žieminių augalų veisles. Tačiau Lietuvoje atskirais metais pasikartoja gerokai atšiauresnės žiemos, kokios buvo 2003, 2007 ir 2010 metais, kai sausio mėnesį temperatūra nukrisdavo iki -29-32 ^oC šalčio. Tokios speiguotos žiemos priverčia galvoti, kaip keisti žemdirbystės technologijas, kad išvengtume nuostolių dėl neperžiemojusių augalų.

Augalų žiemojimas priklauso nuo jų užsigrūdinimo rudenį. Grūdinimosi procesai vyksta keliais etapais. Pirmojo etapo metu, naktį temperatūrai nukritus iki -1-2 ^oC šalčio, o dieną esant 5-8 ^oC šilumos, augalų vegetacijos procesai sulėtėja, bet fotosintezė dar vyksta. Šiuo metu augalai kaupia angliavandenius, ypač cukrų, kurių kiekis lemia augalų atsparumą šalčiams. Esant pastoviems žiemos šalčiams, angliavandenių kiekis augaluose keičiasi labai mažai. Antrasis augalų grūdinimosi etapas prasideda, esant silpniems šalčiams (-2-6 ^oC). Šiuo metu augaluose ryškiai mažėja skysčių, ląstelėse formuojasi tirštesnė masė ir fotosintezės procesas pagaliau visiškai sustoja. Ląstelėse sutirštėjusi masė sumažina ledo kristalų susidarymo galimybes, dėl to augalai tampa atsparesni šalčiui.

Žiemojimo nuostoliai bus mažesni pasirinkus atsparesnes augalų rūšis ir veisles. Menkas augalų atsparumas šalčiui yra pirmasis neigiamas veislės požymis. Ir dar į vieną momentą norėtųsi atkreipti dėmesį - dėl neatsparių žiemojimui veislių registracijos Lietuvoje sunku apkaltinti tyrėjus, nes šaltesnės žiemos pas mus palyginti retos, todėl ir žiemkentiškumą sudėtinga įvertinti.

Bendra taisyklė pasirenkant veisles būtų tokia: kuo iš atšiauresnio klimato kraštų yra atkeliavę augalo veislės tėviniai genai, tuo didesnė tikimybė, kad jie atsparesni šalčiams. Tačiau net atspariausių šalčiams veislių augalų žiemojimas labai priklauso nuo vietos klimato sąlygų, agrotechninių priemonių naudojimo lygio bei augalų užsigrūdinimo.

Laiku pasėta sėkla ir suformuotas optimalaus tankumo pasėlis - tai pagrindinis nuo žemdirbio priklausantis augalų žiemojimo sėkmės veiksnys. Normalu, kad optimalaus tankumo pasėlyje vyksta augalų tarprūšinė konkurencija, kadangi kultūrinių augalų ir piktžolių mitybos, šviesos ir drėgmės poreikiai sutampa. Svarbu, kad kultūrinių augalų stelbiamoji geba būtų kuo stipresnė. Tačiau jei pasėlis per daug tankus, prasideda vidurūšinė konkurencija, pasireiškianti pirmiausia tarp atskirų augalo dalių (atmetami šoniniai ūgliai), vėliau - tarp tos pačios rūšies kultūrinių augalų.

Nereikia galvoti, kad didėjant pasėlio tankumui, daugiau išliks augalų net ir nepalankiomis augimo sąlygomis. Kartais gali būti atvirkščiai - dėl nepalankių sąlygų daugiau augalų žūva, ypač jei sniegas iškrenta ant neįšalusios žemės ar ilgai išsilaiko pavasarį.

Augalų žiemojimas taip pat priklauso nuo šaknų išsivystymo: kuo stipresnės šaknys, tuo lengviau jos regeneruoja pavasarį po nepalankios žiemos apšalus antžeminei augalo daliai. Šaknų vystymąsi lemia dirvožemio sąlygos, ypač maisto medžiagų kiekis ir jų balansas bei sėjos kokybė. Kartais taupydami lėšas ir tręšdami vien azoto trąšomis bloginame augalų žiemojimo sąlygas, nes tam svarbią įtaką turi fosforo ir kalio kiekis.

Augalai gerai užsigrūdina, kai nėra pertręšti azotu ir rudenį per daug vešliai neauga. Intensyviai rudenį augantys pasėliai užsigrūdina menkai. Todėl tokie pasėliai gali nukentėti net nuo nedidelio (5-7 ^oC) šalčio.

Augalų žiemojimą trikdo žiemos nepastovumas. Atlydžių metu, kada dirvos temperatūra pakyla ir krūmijimosi mazge pasiekia -0-3 ^oC šalčio, prasideda augalų pasiruošimo vegetavimui procesas, angliavandenių kiekis augaluose labai sumažėja, kartu sumažėja ir atsparumas žiemojimui.

Nepastovumas - pagrindinis praėjusio sezono orų bruožas

Praėjusio rudens ir žiemos periodai išsiskyrė nepastovumu. Spalio mėnuo buvo palankus. Šilti pirmosios spalio pusės orai laiku pasėtiems augalams leido pasiekti visus išsivystymo tarpsnius. Net vėlokai pasėti žieminiai augalai pasiekė 2-3 lapelių tarpsnį. Antroje spalio pusėje, orams atvėsus ir temperatūrai dienos metu nukritus iki 10 ^oC šilumos, augimas sustojo. Augalai neperaugo. Tokią padėtį fiksavo dauguma ekspertų, vertinusių pasėlių būklę rudenį. Vėsūs spalio antrosios pusės orai buvo augalams palankūs per pirmąjį jų grūdinimosi etapą ir žiemojimui sukaupė daugiau cukraus. Tokios meteorologinės sąlygos spalio mėnesį tęsėsi apie 15 dienų ir atitiko optimalią pirmojo augalų grūdinimosi etapo (12-15 dienų) trukmę.

Deja, spalio pabaigoje prasidėjo orų atšilimas - temperatūra dieną dažnai viršydavo 10 ^oC, o naktimis ne visada nukrisdavo žemiau nulio. Toks orų periodas užsitęsė beveik iki lapkričio pabaigos ir truko 25-27 dienas, todėl augalų vegetacija vėl suaktyvėjo. Vėlai sėtiems augalams tokios sąlygos padėjo pasiekti žiemojimui tinkamesnius tarpsnius, sustiprino jų šaknis. Tačiau dėl taip pasikeitusių orų suaktyvėjo augalų vystymasis ir jie prarado spalio pirmoje pusėje įgytą užsigrūdinimą, nes išeikvojo ląstelėse sukauptą cukrų.

Lapkričio pabaigoje orams staiga atšalus, augalai iš naujo užsigrūdinti nespėjo. Todėl žiemojimą pradedančių augalų ląstelėse nespėjo sumažėti vandens bei nebuvo laiko jam pereiti į kitas formas, didinančias augalų atsparumą šalčio poveikiui. Tokiems procesams įvykti reikia apie dviejų savaičių. Tad galima tvirtinti, kad staigi žiema augalus užklupo prastai užsigrūdinusius. Staiga per tris paras oro temperatūrai naktimis nukritus iki -15-17 ^oC šalčio ir ypač ten, kur beveik nespėjo pasnigti (Šiaurės Lietuvoje sniego danga tesiekė 1-2 cm), žiemojimą pradedantys augalai gavo pirmąjį stiprų stresą.

Toks šaltas, o svarbiausia beveik besniegis žiemos pradžios laikotarpis tęsėsi apie dvi savaites ir galėjo žalingai paveikti žiemojančius augalus, ypač tokioms permainingoms sąlygoms jautresnius rapsus ar menkiau išsivysčiusius bei jautresnių veislių javus. Didesni, žieminiams rapsams labiau pražūtingi šalčiai buvo šiaurės rytinėje ir pietinėje Lietuvos dalyje. Kituose regionuose buvo galima tikėtis laiku pasėtų ir optimaliai išsivysčiusių, bet neperaugusių (augimo kūgelis nepakilęs daugiau kaip 3 cm virš dirvos paviršiaus) ir pridengtų (nors ir ne storu) sniego sluoksniu rapsų neblogo peržiemojimo.

Vėliau įsitvirtinusi snieginga žiema teikė vilčių, kad žiemojimo sąlygos augalams pagerėjo ir jie didesnių stresų nebepatirs. Deja, atšilus orams antrąjį ir trečiąjį sausio dešimtadienį ir ypač vasario pradžioje, sniego dangos vėl beveik neliko. Ilgas šiltas viduržiemio periodas nutirpus sniegui vėl galėjo sukelti nepageidautinus fiziologinius ir biocheminius procesus žiemojančiuose augaluose, nes ilgai trunkant tokioms sąlygoms, gerokai sumažėja cukraus kiekis augaluose. Staiga pradėjus tirpti sniegui lygumose ir mažiau laidžiose dirvose galima buvo pastebėti net iki dviejų trečdalių žiemojančių pasėlių ploto, užlieto vandeniu.

Kai vėl staiga atšalo, kai kurie pasėliai atsidūrė po ledu. Vyravę stiprūs vėjai sniegą nuo kalnelių ir atvirų laukų nupustė, ir visą likusį vasarį pasėliai žiemojo labai kontrastingomis sąlygomis: arba lopais visai be sniego, arba po šalčiui laidžiu ledu, dalis - po plona sniego danga. Tik nedideli laukų plotai pamiškėse dar išliko pridengti šiek tiek storesne sniego danga. Todėl sugrįžus stipriems -24-26 ^oC, o kai kur ir dar didesniems šalčiams užsitęsusiu besniegiu laikotarpiu žiemojantys augalai gavo trečią ir palyginti ilgai trukusią streso bangą. Pagal orų kontrastingumą, jų labai staigius pokyčius ir poveikio trukmę  praėjusią žiemą galima įvardinti kaip labai permainingą ir lauko augalų žiemojimui nepalankią.

Žiemojimo skirtumai artuose ir neartuose laukuose

Iš senesnes tradicijas turinčių Vakarų Europos kraštų į Lietuvą atkeliavo ne tik augalų veislės, bet ir ten geriau pasiteisinančios, gamybą atpiginti leidžiančios technologijos, kaip neariamasis žemės dirbimas. Jei reikėtų atsakyti į klausimą, ar esate už, ar prieš neariamąją žemdirbystę, matyt reikėtų atsakymą formuluoti taip: žemdirbystės technologijos pasirenkamos pagal dirvožemį ir aplinkos sąlygas.

Neariamasis žemės dirbimas, palyginti su tradiciniu, dažnai lemia greitesnį ir geresnį žieminių augalų sudygimą bei geresnį jų pasiruošimą žiemojimui. Tačiau pablogėjus vandens pralaidumui apatiniame armens sluoksnyje, kuris lieka neišpurentas, žiemojantys augalai gali ir nukentėti. Tyrimų duomenys pateikia faktų, kad kai kuriose Lietuvos vietovėse susidarius tam tikroms sąlygoms neariamasis žemės dirbimas gali ir pabloginti žiemojimą. Senosiose Europos šalyse tausojamasis žemės dirbimas dažnai plėtojamas humusinguose, gerai įtręštuose dirvožemiuose.

Visiems žinoma, kad optimalūs fosforo ir kalio kiekiai yra azoto pasisavinimo ir gausių derlių pagrindas, tačiau jie didele dalimi lemia ir žiemojimo sąlygas. Neretai ūkininkai renkasi pigesnį, tačiau vienpusiškesnį tręšimą - tręšia didesnėmis azoto ir mažesnėmis fosforo bei kalio normomis, o tai blogina augalų žiemojimą. Tręšimas gali lemti nevienodus rezultatus, taikant ir neariamąjį žemės dirbimą. Tai rodo, kad renkantis žemės dirbimo technologiją, tenka derinti tręšimo lygius ir netgi augalų veisles. Pasirinkus neariamąjį žemės dirbimą, reikėtų sėti geriau žiemojančias veisles.

Atsėliuoti augalai žiemojimui jautresni

Ilgas šiltas laikotarpis rudenį įpratino žemdirbius nesilaikyti optimalių sėjos terminų, tačiau kai staiga užklumpa šalčiai, kviečiams dažnai tenka žiemoti vos sudygusiems ar bedygstantiems. Jautresni žiemojimui ir atsėliuoti žieminiai kviečiai (labiau plinta pavasarinis pelėsis ir kitos ligos), ir atsėliuoti žieminiai rapsai.

Mažinant žiemojimo nuostolius, žieminių augalų atsėliavimo reikėtų vengti. Jeigu atsėliavimas neišvengiamas, ruošiant dirvas žieminiams augalams geriau jas suarti, giliai įterpiant šiaudus ir kitas augalų liekanas kaip ligų plitimo šaltinį, negu taikyti neariminį žemės dirbimą. Greičiau po nepalankios žiemos atsigauti žieminiams javams padeda pasėlio akėjimas, gerinantis aeraciją ir drėgmės režimą dirvos paviršiuje. Ši priemonė tinka ir pavasarį, ir rudenį.

Augalų žiemojimo sąlygos priklauso nuo lauko reljefo - lygumose gali daugiau susikaupti sniego, o nuo kalvų jį dažniau nupusto. Tačiau žieminiams augalams auginti yra palankesni laukai su nedideliais nuolydžiais, negu lygumos, nes drėgmės pertekliaus laikotarpiais dalis vandens gali nubėgti ir nesikaupti dirvos paviršiuje. Tai ypač aktualu molinguose dirvožemiuose, kurie ne tik sunkiai praleidžia vandenį, bet ir daug jo sugeria, o tai didina ir išmirkimo, ir iššalimo pavojų.

Permainingų žiemų sąlygomis augalų žiemojimą labai ženkliai lemia ne tik lauko reljefas, bet ir laukų paviršius. Neišlygintame lauke net ir nedideliuose įdubimuose dažnai susilaiko vanduo, jis nespėja iki užšalimo susigerti, ir žiemojantys augalai iššunta. Netolygus vandens susikaupimas ir pasiskirstymas pavasarį tirpstant sniegui, kol dar tebėra įšalas ar esant suslėgtiems ir vandeniui mažai laidiems dirvos sluoksniams, taip pat labai žalingas žieminiams augalams.

Šioms blogybėms išvengti būtina rūpestingai išlyginti lauko paviršių prieš žieminių augalų sėją. Laikotarpis prieš žiemkenčių sėją yra pats tinkamiausias metas kruopščiai išlyginti dirvos paviršių, nes tą padaryti dažnai leidžia orai, pakanka laiko darbams atlikti, tuo metu būna tinkama dirvos būklė ir mažiausiai nukenčia jos struktūra ir kitos savybės. Išlygintas laukas - tai priemonė ne tik pagerinti augalų žiemojimą, bet ir kokybiškiau atlikti žemės dirbimo, sėjos, pasėlių priežiūros ir kitus laukų darbus, svarbius visiems augalams. Be to, be reikalo pamiršta sena agrotechninė priemonė - vagojimas vandeniui nuo pasėlių nuleisti.

Plotai rapsams - apsaugoti nuo vėjų

Lauko mikroklimatas - labai svarbi jautresnių augalų rūšių ir veislių žiemojimo sąlyga. Laukuose, kuriuos nuo vyraujančių vėjų užstoja miškas, oras mažiau atvėsta, juose susikaupia daugiau sniego ir augalai sėkmingiau peržiemoja. Net pakelės medžių juostos, sodybos ar kitos kliūtys padeda laukuose sulaikyti daugiau sniego ir palengvinti augalams žiemojimą. Priešingai, dideliuose laukų masyvuose, kuriuose nėra želdinių, kontrastingą žiemą augalai labiau nukenčia. Žinodami, kad žieminiai rapsai jautrūs žiemojimui, žemdirbiai turėtų įprasti parinkti jiems labiau nuo šaltų žiemos vėjų apsaugotus plotus.

Sausio mėnesį žiemkenčiai buvo lyg rūta žali, o kovo pradžioje besniegiuose plotuose jau matėsi pageltusių ar net parudavusių augalų. Žinoma, tokių augalų gyvybingumo išsilaikymą lemia ir šaknų išsivystymas; jei nušalusi tik paviršinė augalo dalis, bet augimo kūgelis gyvas ir šaknys stiprios, įvairiomis priemonėmis skatinant atsigavimą galima pasėlį išgelbėti. Jei augalai buvo silpnai išsivystę ir šaltis pavasarį juos iškilnojo (jie būna tarsi „pakibę" dirvos paviršiuje), reikėtų stengtis pagerinti jų sukibimą su dirva privoluojant. Jei augalai buvo stipriai išsivystę, o antžeminė biomasė apšalusi, lapeliai sudžiūvę, efektyviai jų būklę pagerina akėjimas. Akėjant atidengiamos sveikos augalo dalys, saulės šviesa skatina fotosintezę, o pagerinus aeraciją dirvos paviršiuje, intensyviau atpalaiduojamos maisto medžiagos dirvožemyje ir suaktyvinama šaknų veikla.

Kada iškultivuoti ir atsėti, o kada dar palikti?

Ką daryti, jei pasėlis po žiemos atrodo abejotino gyvybingumo? Po žiemos nukentėjusius pasėlius reikėtų kuo anksčiau tręšti mažomis azoto trąšų normomis, dar geriau - skystosiomis trąšomis, tada augalai azotą greičiau pasisavins. Jei dėl kurių nors priežasčių dar pablogėtų pasėlio būklė ir lauką tektų persėti, azotą sunaudotų atsėti vasariniai augalai. Kuo sunkesnė dirva, tuo mažesnis azoto išsiplovimo pavojus. Kuo anksčiau augalai gaus optimalų azoto kiekį, tuo suformuos produktyvesnius, daugiau segmentų turinčius varpas ar žiedynus. Gerai po žiemos išsilaikiusiems pasėliams trąšų vertėtų nepagailėti, nes po nepalankių žiemų grūdų kainos tradiciškai kyla.

Rekomendacijose įprasta nurodyti, kokio tankumo žieminių augalų pasėlį verta palikti. Po žiemos nukentėjusius pasėlius tikslinga palikti, kai žieminių kviečių tankumas dar siekia 100 augalų m², o žieminiams rapsams - 10 augalų m², o palankiomis sąlygomis net ir 6 augalų m²  pakanka. Ten, kur augalai išgedę lopais, orientuojantis į vidutinį tankumą, apsispręsti dėl pasėlio atsėjimo reikėtų tik įsitikinus, kad didesnę lauko dalį sudaro iššalę lopai. Jeigu augalų tankumas arti kritinio, vertėtų išsaugoti sėklinius žieminių kviečių pasėlius. Apšalę žieminiai rapsai, jei šaknis ir šaknies kaklelis sveiki, gali išauginti šonines atžalas ir subrandinti ne blogesnį derlių, negu atsėtume vasariniais, todėl skubėti atsėti juos nereikėtų.

Išretėjusiuose pasėliuose gausiau plinta piktžolės, nes kultūriniai augalai jas silpniau stelbia, retame pasėlyje visada labai pagausėja daugiamečių piktžolių, sustiprėja jų vegetatyviniai dauginimosi organai. Piktžolių kontrolei reikėtų pasirinkti efektyvesnius, plataus veikimo spektro herbicidus ar jų derinius, kad nepadidintume laukų užteršimo piktžolėmis keleriems metams.

Jei žieminių augalų pasėliai neperžiemojo, juos tenka atsėti vasariniais. Atsėti reikėtų ilgai nelaukus, kol viršutiniame armens sluoksnyje dar užtenka drėgmės, reikalingos pasėtiems augalams sudygti. Laikantis suplanuotos pasėlių struktūros, išgedusius žieminius kviečius vertėtų atsėti vasariniais kviečiais, o žieminius rapsus - vasariniais rapsais nepaisant, kad jų, kaip būsimo priešsėlio derliaus, nuėmimo laikas jau bus ženkliai vėlyvesnis ir apsunkins pasirinktą augalų kaitą. Taupant lėšas, laiką ir dirvos drėgmę, žieminių atsėjimą racionaliausia atlikti ražieninės sėjos tipo sėjamosiomis su diskiniais noragėliais, kartu atliekant seklų žemės dirbimą, jeigu dirvos būklė tam palanki. Neturint tokio tipo sėjamųjų, atsėti galima turimomis bet kurio tipo sėjamosiomis, prieš tai tinkamai supurenus žemę.

Praėjusių abiejų iš eilės žiemų pamokas tenka ilgam atsiminti. Didėjantis klimato permainingumas verčia žemdirbį rūpestingiau surikiuoti savo auginamų augalų technologijas. Gamtos nepakeisime, tačiau prisiderinti prie jos ir išvengti didesnių nuostolių, žinant pagrindinius augalų žiemojimo dėsningumus ir principus, galima.

S. Maikštėnienė, A. Velykis

Mano ūkis, 2011/05