Europoje iš kultūrinių uoginių augalų labiausiai paplitę ir didžiausiais plotais auginami serbentai, avietės, agrastai ir barškės. Pastaraisiais metais serbentų plotai siekia 58 000 ha, aviečių 60 000 ha, agrastų 5 000 ha ir braškių 125 000 ha. Veislių gausa ypač išsiskiria braškės ir juodieji serbentai.

Kiekvienoje šalyje yra savitos auginimo tradicijos ir populiariausios veislės. Tarkime, iš braškių veislių Kipre labiausiai paplitusios Camarosa, Lenkijoje - Senga Sengana, Nyderlanduose - Elsanta, Ispanijoje - Candonga, Švedijoje - Sonata, Šveicarijoje - Andere, Latvijoje - Polka, Lietuvoje - Honeyoe, Norvegijoje - Korona. Panašios tendencijos ir su kitomis kultūrinėmis uogomis. Aviečių veislės pasiskirsčiusios taip: Serbijoje daugiausia auginama Willamette, Ispanijoje - Glen Laion, Švedijoje ir Norvegijoje - Glen Ample, Prancūzijoje - Meeker, Latvijoje - Lazarevskaja, Lietuvoje - Polana. Iš juodųjų serbentų Norvegijoje didžiausius plotus užima Narve Viking, Lietuvoje - Ben Tirran, Lenkijoje - Titania krūmai.

Tačiau negalima atmesti ir tikimybės, kad dviejose ar daugiau Europos šalių auginama ta pati, tarkime, serbentų veislė, tik jai duoti skirtingi pavadinimai. Arba atvirkščiai - su tuo pačiu pavadinimu saugomos skirtingos veislės. Tai sukelia nereikalingos painiavos vykdant selekcinius darbus.

Pastaraisiais metais ypatingas dėmesys skiriamas naujoms, tinkamoms augti vietinėmis agroklimato sąlygomis, uoginių augalų veislėms. Nauji šių augalų selekcijos uždaviniai jungia agronominius požymius, atsparumą ligoms ir kenkėjams bei naudingų sveikatai komponentų paiešką. Uoginių augalų įvairovė turi būti charakterizuojama ir saugoma ateities selekcinėms programoms. Dėl šių priežasčių serbentų, agrastų, aviečių ir braškių genetinių resursų aprašymas ir įvertinimas yra ir fundamentalaus, ir taikomojo pobūdžio.

Pirmieji braškių genties augalų aprašymai buvo padaryti 1992-1995 m. Vėliau braškių duomenų bazė buvo papildyta naujomis veislėmis ir selekciniais numeriais. Tačiau atsirandant vis naujoms veislėms, įsijungiant naujoms šalims, plečiantis laisvai prekybai augalais, keičiantis klimatui ir neišvengiamai gilėjant fitosanitarinėms problemoms, uoginių augalų genofondo saugojimo ir tyrimo aktualumas dar labiau išaugo. Molekulinių metodų taikymas atveria naujas galimybes patikimai įvertinti skirtingų veislių giminingumą ir tapatumą, atskirų požymių paveldimumą, augalų užsikrėtimą virusinėmis ligomis. Kriosaugojimo (skystame azote) ir kitų ilgalaikio saugojimo metodų taikymas leidžia išsaugoti augalų genofondą nepakitusį praktiškai neribotą laiką.

2007-2011 m. uoginiai augalai charakterizuoti nacionalinėse ex situ (ex-situ - tai biologinės įvairovės apsauga specialiai tam parinktose vietose, ne visuomet susijusiose su organizmų gyvenamąja vieta) kolekcijose, panaudojant pradinius ir pagrindinius deskriptorius. Deskriptoriuose (aprašymuose) pateikiami augalo fenologiniai, morfologiniai, biologiniai, ūkiniai ir biocheminiai rodikliai pagal bendrą patvirtintą metodiką.

Gauta informacija saugoma nacionalinėse duomenų bazėse ir panaudojama atrenkant medžiagą bendroms kolekcijoms. Naudojant molekulinius žymenis, buvo atliktas skirtingų šalių kolekcijose saugomų uoginių augalų veislių genotipavimas (identifikavimas), kuris sudarė sąlygas sukurti optimalią bendrą Europos uoginių augalų kolekciją, reprezentuojančią maksimalią genetinę įvairovę, išvengiant bereikalingo dubliavimo.

Šių priemonių naudojimas leidžia išvengti klaidų, pasitaikančių skirtingų šalių kolekcijose, kai tuo pačiu pavadinimu saugomos skirtingos veislės arba toms pačioms veislėms duodami skirtingi pavadinimai. Vertingiausių augalų genotipų atranka pagrįsta agronominėmis, istorinėmis bei kitomis svarbiomis biologinėmis ir ūkinėmis savybėmis. Sukurta bendra Europos uoginių augalų internetinė duomenų bazė, kuri artimiausiu metu bus prieinama ne tik specialistams bet ir plačiai visuomenei. Sukurtos ex situ, in vitro ir žemų temperatūrų metodu saugomos ilgalaikės kolekcijos. Šie projektai skatina serbentų, agrastų, aviečių ir braškių genetinės medžiagos ištyrimą ir jos mainus bei panaudojimą europiniu mastu tarp mokslo institucijų ir visuomenės poreikiams.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininkai dalyvauja tarptautiniuose projektuose „RIBESCO - bendra Šiaurės Europos Ribes genties augalų genofondo kolekcija" ir „GENBERRY - uoginių augalų genetiniai resursai". Šie projektai skirti išsaugoti, charakterizuoti ir pagerinti serbentų (Ribes nigrum), agrastų (Ribes uva-crispa), aviečių (Rubus ideaus) ir braškių (Fragaria x ananassa) genofondą, panaudojant bendrus koordinuotus tyrimus su Suomijos, Švedijos, Danijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos bei Rumunijos mokslo institucijų partneriais.

A. Sasnauskas, R. Rugienius

Mano ūkis, 2011/05