Daug rūpesčių ūkininkams, auginantiems grūdines kultūras ir naminius gyvulius, sukelia mikroskopiniai grybai - pelėsiai. Nustatyta, kad ant įvairių žemės ūkio kultūrų bei maisto produktų vystosi daugybė įvairių skirtingų genčių ir rūšių mikroskopinių grybų, kurie besidaugindami gamina toksinius junginius, pavojingus gyvuliams, paukščiams ir žmonėms.

Apie šių junginių pavojingumą buvo žinoma dar senovėje. Masiški gyvulių ir žmonių apsinuodijimai kartkartėmis kildavo Egipto, Graikijos ir Romos imperijose. Jau tada buvo suprasta, kad epidemijų priežastis - supeliję grūdai ir iš jų pagaminti maisto produktai.

Pagal dabartinius FAO duomenis, apie 25 proc. maisto produktų užteršti mikotoksinais, o kasmetiniai žemės ūkio produkcijos nuostoliai dėl pelėsinių grybų sudaro iki 16 milijardų dolerių. Be to, tyrimai rodo, kad realus mikotoksinų pavojus naminiams gyvuliams, paukščiams ir žmonėms nuolat didėja, nes pelėsiai vystosi ant grūdinių kultūrų jų augimo, apdorojimo ir laikymo procesų metu.

Tyrimais įrodyta, kad kuo trumpesnis mikroskopinių grybų vystymosi periodas, tuo daugiau mikotoksinų susikaupia grūde. Kai grūdai yra apdorojami fungicidais, atsparios tiems fungicidams pelėsių rūšys produkuoja kelis kartus daugiau mikotoksinų.

Šiame straipsnyje apžvelgiama tik viena iš daugelio mikroskopinių grybų (pelėsių) gaminamų toksiškų junginių grupių - aflatoksinai. Jie sukelia gyvuliams ir paukščiams ligas (mikotoksikozes) bei pasižymi kancerogeniškumu, mutageniškumu ir teratogeniškumu.

Tik antroje XX amžiaus pusėje atkreiptas dėmesys į pelėsinių grybų plitimą ir jų gaminamas toksines medžiagas. Taip pat pradėti vienų iš pavojingiausių junginių - aflatoksinų - tyrimai. Iš pradžių manyta, kad aflatoksinai vystosi tik tropinėje ar subtropinėje klimato zonoje, tačiau paaiškėjo, kad auga jie ir gana šaltomis klimato sąlygomis.

Aflatoksinai paplitę dirvožemyje, vystosi įvairiose grūdinėse kultūrose, patenka į augalinės kilmės maisto produktus, gyvulių pašarą, o per jį - ir į gyvulinės kilmės maisto produktus, pieną bei jo produktus. Aflatoksinai gali vystytis ir daugelyje kitų maisto produktų.

Aflatoksinus gamina kelios Aspergillus genties mikroskopinių grybų rūšys. Jais susidomėta tik apie 1960 metus, kai vienu metu keliose Europos, Azijos šalyse ir JAV kilo nežinomos naminių paukščių ligos epidemijos. (Vien tik Anglijoje per vieną epidemiją nugaišo apie 100 000 kalakutų). Visose šalyse per epidemiją kritusiems paukščiams nustatyta kepenų nekrozė ir tulžies pūslės sienelių pralaidumas.

Tokių pat ligų epidemijos buvo nustatytos ir kiaules bei veršiukus auginančiuose ūkiuose.

Anglijos mokslininkų atlikti išsamūs tyrimai atskleidė ligos priežastį: epidemiją sukėlė paukščių lesalas, kurio sudėtyje buvo braziliškų žemės riešutų miltų, užkrėstų mikroskopiniais grybais (daugiausia Aspergillus flavus ir Aspergillus parasiticus). Iš šių miltų plonasluoksne chromatografija išskirti 4 atskiri aflatoksinai: B₁, B₂ ir G₁, G₂. Be pagrindinių aflatoksinų, išskirti ir kiti jų dariniai: M₁, M₂, B_2a, G_2a, GM₁, P₁, Q₁.

Išaiškėjus aflatoksinų pavojingumui pradėta ir grūdinių kultūrų kontrolė. Nustatyta, kad grūdinėse kultūrose aptinkami aflatoksinų kiekiai kartais viršija leistinas normas.

Vystymosi sąlygos

Aflatoksinų grupę sudaro daugiau negu 20 skirtingų junginių. Iš jų labai toksiški yra B₁, B₂, G₁ ir G₂, tačiau didžiausiu toksiškumu pasižymi B₁. Nustatyta, kad išsivysčius pelėsiams po dviejų parų jau atsiranda aflatoksinai, kurių kiekis intensyviai didėja ir po 10 parų pasiekia maksimumą. Vėliau jų kiekis nedidėja. Manoma, kad augant pelėsiams didėja jų aplinkos rūgštingumas, kuris stabdo aflatoksinų susidarymą. Tyrimais įrodyta, kad aflatoksinai susidaro esant nuo 4-8 iki 44-46 ºC temperatūrai. Optimali temperatūra - 27-30 ºC. Grūdų laikymo metu didžiausias aflatoksinų kiekis susidaro esant 35-45 ºC temperatūrai.

Optimali drėgmė aflatoksinams susidaryti - 18 proc., tačiau, jei pelėsių vystymosi terpėje yra daugiau riebalų, mikotoksinai susidaro ir esant mažesnei drėgmei (8-10 proc.). Aflatoksinai susidaro kviečiuose, rugiuose, ryžiuose, avižose, kukurūzuose, saulėgrąžose, žemės ir kitų rūšių riešutuose. Jie susidaro pelėsiams vystantis tiek tamsoje, tiek ir šviesoje.

Poveikis naminiams gyvuliams ir paukščiams

Aflatoksinai nuodingi visų rūšių žinduoliams, paukščiams, žuvims ir mikroorganizmams, tačiau jų nuodingumas naminiams galvijams ir paukščiams labiau pastebimas, nes padaro daug ekonominės žalos paukštininkystės ir gyvulininkystės ūkiams.

Apsinuodijimas aflatoksinais gali būti ūminis ir lėtinis. Nustatyta, kad pirmiausia aflatoksinai veikia kepenis, išsivysto kepenų nekrozė.

Ūmaus apsinuodijimo aflatoksinais simptomai:

• dingsta apetitas;
• sutrinka judesių koordinacija;
• atsiranda traukuliai;
• pažeidžiamas visas virškinamasis traktas;
• sustoja augimas ir vystymasis;
• kartais išsivysto gelta, atsiranda kraujo išsiliejimai;
• ištinka paralyžius.

Visų šių požymių intensyvumas priklauso nuo patekusių į organizmą aflatoksinų kiekio. Be abejo, taip pat priklauso ir nuo atskirų individų jautrumo šiems toksinams. Ne visi gyvūnai yra vienodai jautrūs aflatoksinų poveikiui. Vienkartinė aflatoksino B₁ dozė (LD₅₀), nuo kurios žūva 50 proc. bandomųjų gyvūnų, pateikiama lentelėje.

Ypač jautrios aflatoksinams yra kiaulės. Galvijai dėl prieskrandžių mikrofloros veiklos aflatoksinams mažiau jautrūs. Jautrumas priklauso nuo amžiaus, fiziologinės būklės ir lyties. Patinėliai šiems pavojingiems junginiams jautresni. Vyresni individai, palyginus su jaunais, mažiau jautrūs.

Ūminiai apsinuodijimai (mikotoksikozės) aflatoksinais padaro daug ekonominių nuostolių įvairių šalių ūkininkams. Pavyzdžiui, nuo kukurūzų su aflatoksinais 1975 m. Ispanijoje krito daugiau negu 2 500 veršelių. Panašių apsinuodijimų žinoma ir kitose šalyse.

Lėtiniai apsinuodijimai

Lėtinio apsinuodijimo forma išsivysto tada, kai galvijai ar paukščiai dažnai gauna pašarus su pelėsiais. Naminių paukščių ir galvijų tyrimais įrodyta, kad aflatoksinai pakenkia bendrai organizmo būklei. Lėtinės aflatoksikozės sukelia didelius nuostolius paukštininkystės ūkiuose. Jeigu apsinuodijimas nestiprus, vištos ar kiti paukščiai neišdvesia, bet iki 95 proc. sumažėja vištų dėslumas. Jeigu į gyvulių organizmą patenka mažos aflatoksinų dozės, atrodytų, kad pavojaus nėra ir neapsinuodijama, tačiau aflatoksinai turi ir nepastebimą poveikį: susilpnina imuninę sistemą, gyvuliai tampa neatsparūs užkrečiamosioms ligoms, susilpnėja reakcijos į aplinką.

Tyrimais įrodyta, kad kai į vištų lesalą pridedama 2,5 mg/kg aflatoksino B₁, per 2-3 savaites išsivysto pykčio reakcijos (ypač patinėliams), kurios vadinamos „pykčiu prieš šeimininką". Pakinta kraujo sudėtis, jo krešamumas, sumažėja imuninių globulinų IgG, IgA, B grupės vitaminų kiekis, tad imuninės sistemos susilpnėjimas ir organizmo atsparumo ligoms mažėjimas gali būti laikomas toksikozės pasireiškimo forma.

Lėtiniai apsinuodijimai būdingi ir galvijams. Jeigu supelijusiuose pašaruose aflatoksino B₁ yra apie 50 µg/kg, ryškių karvių apsinuodijimo simptomų nėra, tačiau jų piene atsiranda aflatoksino M₁, kurio kiekis gali svyruoti nuo 0,52 iki 1,58 µg/kg, o tai kelia didelį pavojų žmonėms. Aflatoksinas M₁ ypač pavojingas kūdikiams ir vaikams, kurių pagrindinis maistas yra pienas. Jis yra kancerogeniškas, mutageniškas ir teratogeniškas.

Lietuvoje atlikti M₁ tyrimai nėra išsamūs. Ištyrus apie 200 pieno mėginių, apie 40 jų rasta aflatoksino M₁, tačiau koncentracija buvo mažesnė už leistiną 0,05 μg/kg.

Aflatoksinai, lėtai nuodydami gyvulio organizmą (kai pašaruose jų yra nedaug), gali sukelti onkologines ligas, mutageninius ir teratogeninius embrionų pokyčius. Tai įrodyta atliekant bandymus su įvairių rūšių gyvūnais. Aflatoksinas B_1, patekęs į galvijo ar paukščio organizmą, gali pakisti iki labai pavojingo junginio - aflatoksino B₁ epoksido. Šis junginys patenka į ląstelių branduolius ir gali pažeisti DNR molekules ir taip pakeisti organizmo genetines savybes, sudaryti galimybę onkologinėms ligoms vystytis.

Dabar jau nekyla abejonių, kad ir vienkartinės didelės, ir mažos ilgalaikės aflatoksinų dozės gali būti onkologinių ligų priežastis.

Efektyvių priemonių, kaip būtų galima išvengti aflatoksinų pašaruose, nėra. Siekiant sumažinti šių toksiškų junginių poveikį, siūloma duoti gyvuliams aktyvuotos medžio anglies ir pektinų turinčių pašarų.

Taigi ūkininkams labai svarbu apsaugoti savo galvijus nuo supelijusių pašarų. Naminiams paukščiams neduoti supelijusių grūdų ar pašarų. Laikant naminius paukščius savo reikmėms jokiu būdu nelesinti jų supelijusiomis maisto atliekomis (duona, kruopomis ir pan.).

S. Urbienė

Mano ūkis, 2011/05